„Blogiausia, kad problemų ne mažinama, o jų dauginama ir eksperimentai su vaikais ir mokytojais ne tik kad nesibaigia, jų dar daugės. Nuo dabar prasideda įtraukiojo ugdymo reforma, kuri palies daugybę mokyklų ir tai įneš daug netikėtumų ir kai kam sunkumų. Kas dar mūsų laukia? Vėlgi svarbių disciplinų, turiu omeny matematiką, fiziką, mokymasis be vadovėlių. Ir svarbių klasių vaikai jų neturės, turiu omeny, dvyliktokai arba aštuntokai. Na, nesikeičia senos tradicijos. O kalbant apie blogas naujienas, tai ateinančią vasarą mūsų laukia išbandymas ugnimi ir vandeniu – vaikai laikys labai daug žinių patikrinimų ir egzaminų, ir nors realiai mokslo metai nebuvo sutrumpinti, bet visą birželį vyks egzaminai ir negalės vykti realus mokymo procesas. Aš nežinau, kur tie vaikai mokysis – gal po medžiais kažkur gamtoje, bet darbas bus neįmanomas ir mes vėl šnekėsime, kaip čia taip atsitiko, kaip čia taip neapgalvota. Tačiau negalvoja žmonės mūsų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM) ir yra labai daug neprofesionalumo, kenkėjiškumo, nenumatymo, o visos reformos dažnu atveju yra neparengtos“, – sakė G. Sarafinas.
– Pakalbėkime apie viską šiek tiek konkrečiau. Sakote, įtraukusis ugdymas daug kam kels iššūkių. Kas gali būti blogai? Nes skamba gražiai, atrodo, reikėtų tai daryti, reikėtų mokytis kartu su žmonėmis, kuriems reikalingas papildomas dėmesys.
Lietuvoje viskas skamba gražiai, bet išpildymas – prastas, t. y. reformos nėra parengtos.
– Lietuvoje viskas skamba gražiai, bet išpildymas – prastas, t. y. reformos nėra parengtos. Ši taip pat nėra parengta, tai yra tiesiog 150 mln. eurų įsisavinimas. Reikia įsisavinti ir darome. Kaip darome? Bet kaip darome. Kas dabar atsitiks? Dalis mokyklų, maždaug trečdalis, yra pasiruošusios šiai reformai ir viskas jose vyks sklandžiai ir gerai. Kitos mokyklos nėra pasiruošusios ir daugiausia ne dėl savo kaltės, o dėl specialistų trūkumo. Joms stinga psichologų, socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, mokytojų padėjėjų, jų tiesiog nėra parengta ir jos norėdamos jų neprisikviečia. Tos mokyklos tiesiog bus priverstos į dideles klases įtraukti vaikus su specialiaisiais poreikiais. Jeigu klasėje yra 30 vaikų, o trys iš jų – su specialiaisiais poreikiais ir nėra pagalbos specialistų, tai kentės absoliučiai visi. Ir tie vaikai su specialiaisiais poreikiais, ir tie, kurie tų poreikių neturi, ir mokytojai, ir šeimos, ir administracijos – visi kentės. Tačiau niekas apie tai nešneka. Tiesiog mes turime įsisavinti pinigus, ir savinamės. Ir toks ydingas požiūris yra išplitęs per visą švietimo sistemą. Taigi noras gražus. JAV ši reforma buvo įgyvendinama 70 metų, o mes norime per septynis mėnesius. Tai kai mes tokių dalykų užsigeidžiame, rezultatai būna, na, drastiški.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Jūs sakėte, kad nemaža dalis neturės vadovėlių. Man įdomu, kokia dalis? Ir gal galėtumėte pabandyti paaiškinti, kodėl taip atsitinka? Nes, atrodo, sveiku protu nesuvokiamas dalykas – jeigu vaikai eina į mokyklas, jie turi turėti iš ko mokytis.
– Vėlgi, negalvojama apie vaiką. Bandžiau jau daug kartų artikuliuotai išsakyti, kad jeigu mes į pirmą vietą iškeltume vaiką – mokinį ar studentą – ir nuo jo atsistumtume, viskas stotų į savo vietas. O Lietuvoje viską valdo pinigai. Mums reikėjo įsisavinti naujų mokymo programų rengimo pinigus. Įsisavinome, parengėme, paleidome, bet nepaleidome vadovėlių. Vadovėliai bėga paskui. Mes atsiliekame maždaug pusantrų metų. Jeigu būtume pradėję šiemet, viskas būtų kitaip, bet nepradėjome, o siekiame pasirodyti kažkokiais pionieriais, kurie visur pirmi, patys greičiausi, efektyviausi, bet dažniausiai dėl to apsijuokiame. Tiesiog neapgalvota iki galo, neišpildoma, nepasirengta ir tokiu atveju tų vadovėlių nespėjama paleisti – nei mokytojai sugeba parašyti greitai, nei leidyklos išleisti, nes reikia visoms klasėms visų dalykų. Tai neįmanoma neturint daug pinigų. Taip ir atsitiko, ir šiemet tai tęsiasi.
– Mokytojų algos. Kaskart rugsėjo pradžioje kalbėdavome, kad mokytojų trūksta, nes jų atlyginimai ne visuomet yra adekvatūs. Tačiau dabar jie didėja daugiau negu buvo žadama – 15,5 proc. Tai turbūt yra gerai, ar ne?
– Taip, tai yra gerai. Tačiau, matote, ir krūviai auga. Tie mokytojai, kurie uždirba daug, jų krūvis yra paranormalus. Jie dažnu atveju dirba 1,5 etato, jie nemato dienos šviesos, jie nemato renginių, kultūros, jie tiesiog aria. Jie daugiau uždirba, bet tas atlyginimas nėra stulbinantis – 1 100 eurų į rankas juk nėra kažkas stebuklingo, žiūrint į kitas profesijas, žmonės uždirba daug daugiau. Reikia žiūrėti, kokia yra bazė, nuo ko didėja tas 15 proc. Taip, prieš rinkimus reikia viską didinti, bet šiaip mokytojų atlyginimas nėra adekvatus jų įdedamam indėliui ir darbui.
– Daug daugiau moksleivių mokosi privačiose mokyklose. Prieš penkerius šešerius metus buvo keli procentai, dabar jau dešimtadalis vaikų eina į privačias mokyklas. Manote, kad šis skaičius augs?
– Taip, augs. Šeimos, matydamos, kokią reputacinę krizę patiria švietimas ir ŠMSM, negali laukti, jos tiesiog priverstos pačios imtis priemonių. Turtingesnės šeimos ieško gerų mokyklų, kurių pasiūla yra pati įvairiausia – mes turime dešimt tarptautinių mokyklų, 90 įvairaus lygio privačių mokyklų, kurios siūlo ir aukštą, ir vidutinį akademinį lygi, ir gerą atmosferą, ir ką tik nori. Tai yra milžiniškas pasirinkimas. Na, o tos šeimos, kurioms finansiniai resursai neleidžia, samdo korepetitorius. Korepetitorių samdymas šią vasarą išaugo kartais. Ne visų bendrąja prasme, nes jau ir iki šiol apie 40 proc. šeimų samdydavo korepetitorius, dabar – jau virš 50 proc., bet ypač išsaugo korepetitorių samdymas jaunesnio amžiaus vaikams, turiu omenyje, aštuntokus, dešimtokus, vienuoliktokus. Šiems (korepetitorių poreikis – „Kauno diena“) augo kartais, nes yra nepasitikėjimas, o šeimos jokių kitų išeičių neturi, jos gelbėjasi kiekviena kaip išmano, tai – korepetitoriai, privačios mokyklos, įvairios pagalbos linijos. Tokios priemonės ir beliko šeimoms, jos jomis ir naudojasi.
(be temos)
(be temos)