Tačiau mūsų regionui, anot ekspertų, teks laukti blogų naujienų. Kaip portalui kauno.diena.lt sakė JAV politikos apžvalgininkas Mindaugas Montvilas, faktas, kad šaulys buvo aktyvus Ukrainos rėmėjas, – galingas propagandos ginklas prieš paramą Ukrainai pasisakantiems JAV politikams.

– Jau antras pasikėsinimas per du mėnesius. Kas negerai su Amerikos visuomene, kad žmonės ima ginklus į rankas ir eina žudyti jiems nepatinkantį kandidatą?

– Reikalas tame, kad abi rinkimuose dalyvaujančios pusės naudoja labai rėksmingą, agresyvią, „apokaliptinę“ retoriką. Kiekvieni prezidento rinkimai vadinami istoriniais, lemtingais JAV ateičiai. Amerikiečiams vis aštresniais žodžiais kalama, kad „jei mūsų partija pralaimės šiuos rinkimus – tai bus demokratijos ir pačios Amerikos pabaiga“.

JAV yra didelė šalis ir ten pakanka žmonių, taip sakysime, jautresnės psichikos. Toks buvo pirmasis šaulys, toks yra ir antrasis. Kiek galima spręsti iš viešumoje esančios informacijos apie Wesley Routhą, jis padarė tai „nuoširdžiai“ – įtikėjo, kad gelbėja Amerikos demokratiją ir net bandė įsiamžinti istorijoje, filmuodamas savo „žygdarbį“.

Taigi, atsakomybė už tokius išpuolius tenka ne kam kitam, o JAV politikams ir jų viešųjų ryšių komandoms. Tai jie rėkia, kad vyksta egzistencinė kova ir būtina gelbėti demokratiją ir nėra ko stebėtis, kad atsiranda vienas ar kitas kritiniu mąstymu neapdovanotas žmogus, kuris atsišaukimą suvokia paraidžiui, ima į rankas ginklą ir eina „gelbėti demokratijos“, kaip jam ir pasakyta.

Jie rėkia, kad vyksta egzistencinė kova ir būtina gelbėti demokratiją ir nėra ko stebėtis, kad atsiranda vienas ar kitas kritiniu mąstymu neapdovanotas žmogus, kuris atsišaukimą suvokia paraidžiui.

– Kai amerikiečiai dalijasi į kairiuosius ir dešiniuosius, priimta manyti, kad pirmieji visada balsuoja už prezidentą respublikoną, o antrieji už demokratą. Taip pat seniai žinomas iki dantų ginkluoto „redneko“ stereotipas, priskiriamas dešiniesiems. Tuo tarpu abu šauliai dabar lyg ir kairieji?

– Amerikiečiai labai gausiai ginkluota nacija, nepaisant pažiūrų. Tačiau jūsų apibūdinta politinė visuomenės struktūra nebėra tokia dvilypė, kaip esame įpratę nuo seno manyti: štai dešinė, atstovaujanti verslą ir privačią iniciatyvą, o štai – labiau samdomus darbuotojus atstovaujanti kairė. Pavyzdžiui, šiandien respublikonai kaip tik tampa samdomų darbuotojų ir smulkaus verslo partija. Pasidalinimas į kairę – dešinę nebėra toks vienareikšmiškas.

Beje, panašu, kad W. Routhas anksčiau buvo respublikonų rėmėjas ir 2016 m. balsavo už D. Trumpą. Jis turėjo dešimtis teistumų ir susidūrimų su teisėsauga. Sykį buvo dėl kažkokios priežasties ginkluotas užsibarikadavęs nuo pareigūnų. Nemanau, kad šiame kontekste galėtume kalbėt apie kairiųjų ar dešiniųjų ypatumus.

Mindaugas Montvilas/Asmeninio arch. nuotr.

– Žiniasklaida tuojau pat apibūdino W. Routhą, kaip aktyvų Ukrainos rėmėją. Paramos Ukrainai priešininkai jau triumfuoja?

– Tai be galo opus momentas. Šito nepavyks nurašyti, kaip vienetinio blogo pavyzdžio. Juk ir Lietuvoje reaguojama į konfliktus tarp žinomų Ukrainos rėmėjų arba jei kuris nors iš jų pasielgia ar pasisako kontroversiškai. Juk negali tiesiog sakyti, kad žmogus visais atžvilgiais nuostabus vien todėl, kad remia Ukrainą. Ir tarp rėmėjų yra žmonių su margomis biografijomis ir keistokais psichologiniais portretais.

W. Routho pavyzdys yra be galo žalingas ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai – visam mūsų regionui. Neturėkite jokių abejonių: Ukrainos rėmimo priešininkai tikrai tuo pasinaudos. Šis klausimas JAV jau ir taip yra labai užaštrintas, o bus dar blogiau. „Antiukranietiškoji“ respublikonų frakcija gali apskritai mėginti pateikti visą situaciją taip, kad visas Ukrainos rėmimo reikalas yra psichinių ligonių obsesija. Toks naratyvas JAV taip pat yra skleidžiamas.

Antony Blinkenas savo vaikus per Helovyną aprengė Volodymyru Zelenskiu ir jo žmona Olena. Patys pagalvokite: atidarote duris, o ten – „zelenskis“ saldainių prašo.

Tai problema ir demokratams, nes Ukrainos klausimas jų ideologijoje yra ne tiek apie pačią paramą (juk Joe Bideno administracija visada buvo labai atsargi šioje srityje), kiek apie politinę žinią amerikiečiams, kad tai – vertybinis, konsoliduojantis dalykas. Oponentų pusė atmetė tai anksčiau ir dabar tai vėl darys. Deja, paramos Ukrainai klausimas JAV perėjo į vidinių kultūrinių konfliktų sritį: daugybė dešiniųjų amerikiečių, su kiekvienu tokiu incidentu, vis lengviau numoja ranka į Ukrainą, kaip viso labo tik dalį „woke“ ideologijos.

Beje, bent dalį atsakomybės už tai turėtų prisiimti ir dabartinė administracija. Pavyzdžiui, atvejis, kai valstybės sekretorius Antony Blinkenas savo vaikus per Helovyną aprengė Volodymyru Zelenskiu ir jo žmona Olena. Tai sulaukė daugybės pašaipų. Ir pelnytai. Patys pagalvokite: atidarote duris, o ten – „zelenskis“ saldainių prašo. Gal A. Blinkenas vadovavosi geriausiais ketinimais, bet gavosi kvailystė.

Priešiškumas Ukrainai Amerikoje ne visada yra organiškas. Iš dalies jį kurso rusų propaganda, tačiau ir tokie pavyzdžiai, kaip W. Roatho atvejis, be abejonių taps vidinės politinės konfrontacijos dalimi.

Pasikėsinimas jau net nebėra unikalus įvykis. Tam tikra prasme amerikiečiai prie to „priprato“. Lažybų koeficientai išvis nekrustelėjo iš vietos.

– Kaip D. Trumpui sekasi rinkimų kampanija? Jo pasisakymai apie kates valgančius migrantus ir apie tai, kaip jis nekenčia Taylor Swift atrodė mažiausiai keistai. Pastarasis pasikėsinimas kažkaip paveikė reitingus?

– Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad visos socialinės apklausos rodo skirtingus rezultatus, nes abi pusės užsakinėja savas apklausas ir jose atrodo geriau. Todėl aš pats labiau kliaujuosi lažybų bendrovių siūlomais koeficientais, o jie visose bendrovėse yra apylygiai.

Pasisakymai apie T. Swift, aišku, nepadeda, bet iš kitos pusės – T. Swift gerbėjai ir taip nebuvo D. Trumpo elektoratas. O kalbant apie šunis ir kates neva valgančius haitiečius, tai respublikonai visada kėlė nelegalios migracijos problemą ir sustiprinti retoriką įvairiais pavyzdžiais. Pastarasis pasisakymas kai kam kelia juoką, bet migracijos problema JAV yra reali ir rūpi daugeliui amerikiečių, nepaisant to, ar kas valgo kates, ar ne. Visa tai tėra rinkimų technologijos, triukai, kurie iš tiesų labai mažai lemia.

Ar gali pasikėsinimas pakeisti balansą? Žiūrėkite, net ir pirmojo pasikėsinimo poveikis buvo juntamas gal savaitę. Ir tai iš dalies todėl, kad demokratai turėjo bėdų dėl J. Bideno kandidatavimo. Kai tik demokratai susitvarkė ir paskelbė naują kandidatą – visi pamiršo apie pasikėsinimą. Tuo metu antrasis pasikėsinimas jau net nebėra unikalus įvykis. Tam tikra prasme amerikiečiai prie to „priprato“. Lažybų koeficientai išvis nekrustelėjo iš vietos. Neįsivaizduoju, kokia istorija turėtų nutikti, kad D. Trumpo skaičiai pastebimai pasikeistų. Tai jau treti jo rinkimai ir viskas apie jį puikiai žinoma, todėl situacija labai paprasta – žmonės jį arba myli, arba jo nekenčia. D. Trumpo ir Kamalos Harris galimybės vertinamos praktiškai 50/50 ir manau, kad tokiomis liks iki pat rinkimų dienos.