„Kauno diena“ gavo 26 metų vyro laišką, kuriame bandoma paaiškinti priežastis, kodėl lietuviai nusivilia savo valstybe ir pakelia sparnus į užsienį.

„Aš tik noriu dirbti ir užsidirbti, užauginti gerą lietuvį čia, Lietuvoje“, – rašo Rokas (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Vyras įgijo specialybę, kurios specialistai buvo rengiami Vyriausybės užsakymu, tačiau tapo nereikalingas, kai valdžia nuvertino jo išsilavinimą.

Rokas turi žmoną, 6 metų vaiką. Sukūręs šeimą išsinuomojo du kambarius. Nori pirkti didesnį būstą, tačiau bankams 1000 litų uždirbantys klientai – nepatikimi.

Esu vyriausias iš trijų vaikų. Tėvai – paprasti žmonės: darbininkai kilę iš kaimo. Jie, sukūrę šeimą, apsigyveno mažame miestelyje, nes taip žymiai greičiau gavo bendrabutį, o netrukus ir butą, nors visai netoli buvo nemažas respublikinės reikšmės miestas su kur kas geresnėmis karjeros galimybėmis. Tėvas tikrai galėjo ne kolūkių fermas kaimuose statantiems darbininkams vadovauti, o mama, turinti virėjos specialybę, galėjo rasti geresnį darbą nei skalbėjos ar kiemsargės.

Mokykloje mokiausi gerai. Jai atstovavau matematikos, chemijos, fizikos, geografijos, istorijos rajoninėse olimpiadose, atstovavau rajoną respublikinėse geografijos ir istorijos olimpiadose. Sportavau – žaidžiau futbolą sporto mokykloje.

Baigęs vidurinę mokyklą svajojau sėkmingai įstoti į universitetą, bet teko pasitenkinti kolegija.

Kitur jau buvo pasibaigęs dokumentų priėmimo laikas. Nebuvo kaip dabar, kai galima prašymus iškart į daugybę specialybių paduoti vienu metu. Iki šiol su kartėliu prisimenu nesėkmingą stojimą. Nebuvo tuomet teisybės.

Kolegijoje suviliojo Vyriausybės užsakymu (ir suprantama, su garantuota po baigimo darbo vieta) rengiami tam tikros specialybės specialistai. Buvo gražu, bet neilgai, nes besimokant Seimas priėmė naujus įstatymus, pagal kuriuos iš mūsų įgytų išsilavinimų liks tik šnipštas ir rožinė svajonė. Vėl pataikiau ne laiku, ir buvau vėl kaip bandomasis triušis. Iš pradžių į mokyklą ėjau nuo šešerių metų (eksperimentas), paskui laukė pirmieji valstybinių egzaminų niuansai, o vėliau – ir šunybė dėl išsilavinimo.

Reformos reikalingos, gyvenimas tęsiasi ir tenka baigti išlyginamąsias studijas, mokant pinigėlius, kad turėčiau aukštąjį (neuniversitetinį) išsilavinimą. Iš tėvų jau neteko prašyti, nes dar nespėjęs baigti kolegijos įsidarbinau pagal specialybę. Prašyti pinigų sąžinė ir taip būtų neleidusi, nes per daug sunkiai jie šeimai pinigus uždirbo, kad mus, vaikus, išmaitintų, aprengtų ir į mokyklą išleistų.

Argi galima pamiršti tokius dalykus, kaip vištų, kalakutų ir kiaulių auginimas kolektyvinio sodo ūkiniame pastate (ir pačiam teko juos šerti tėvams išvykus ar pasiligojus), grybų rinkimas ir pardavimas per vasaros atostogas, ar padėjimas mamai žiemos rytais kasti sniegą nuo poros kilometrų ilgio šaligatvio, kai ji dirbo gatvės valytoja?

Vėliau studijavau universitete neakivaizdžiai ir jį baigiau. Per tą laiką pats sukūriau šeimą. Gimė sūnus, kuris jau eina į pirmą klasę. Dabar trise ir gyvenam. Savo kampo ar stogo virš galvos mieste neturime, o tik svajojame ir nuomojamės du kambarius. Sunku, bet nuveji mintis apie geresnį gyvenimą ir toliau egzistuoji. Norime susilaukti antro vaiko, norime turėti savo mažą, jaukų butuką, bet negalime. Negalime dėl daugelio priežasčių.

Pirma, per mažai abu su žmona uždirbame, kad galėtumėm pasiimti paskolą norimam butui įsigyti. Žmona, dirbdama pardavėja, gauna 1000 litų į rankas, aš – irgi 1000 litų, ir dar kelis šimtus vokelyje darbdavys įdeda, bet jų juk bankui neparodysi. Apie mano darbdavį būtų galima atskirai parašyti, nes būdamas prestižinės profesijos (nuo pat senų laikų ir iki dabar tokia išliko) atstovas, jis šiurkščiai pažeidinėja įstatymus – nelegaliai samdo darbuotojus, moka vokeliuose atlyginimus, pinigus ima be kvitų, neįneša į sąskaitą ir t.t. Jam dirbu jau keleri metai ir visąlaik ieškau geresnio darbo, bet nerandu, o dirbti papildomai dar ir kitą darbą negaliu, yra tam tikri apribojimai, kurių turiu laikytis. Antraip, neteksiu ir pirmojo darbo.

Antra, patiems susitaupyti labai sunkiai sekasi. Per mėnesį ne mažiau kaip 1/4 dalį pajamų (apie 600 Lt) tenka skirti butui išlaikyti (nuomai, komunaliniams mokesčiams), o dar mobilieji telefonai, internetas, mokykla, maistas, drabužiai, automobilis. Be to, žmona vis dar mokosi neakivaizdžiai.

Visą vasarą abu su žmona miegojome ant pripučiamo čiužinio, nes ant senosios sofos jau nebegalėjome. Naujai lovai susitaupėme tik lapkritį, nusipirkome už 895 litus. Daug pinigėlių suryja automobilis, kurio reikia kasdien nuvežti vaiką į mokyklą ir pasiimti iš jos. Aš pats į darbą einu pėstute, nes netoli. Mėnesiui vien benzino reikia pilno bako, tai kainuoja iki 250 litų. Ir tik tuo atveju, jei niekas nesulūžta, nesusidėvi ir nereikia remontuoti. Kaip išsigandau gruodį, kai pamatavęs tepalo lygį pamačiau, kad jo visai nėra! Raminausi, kad gal nieko tokio, truputį nuo šalčio susitraukė, truputį variklis „suvalgė“, papildysiu ir viskas bus gerai. Nebuvo. Kasdien vis mažėjo. Gavęs patarimų servise, pats pasikeičiau tepalų daviklį ir (tfiu tfiu tfiu) iki šiol viskas gerai. O jei automobilis būtų visiškai sugedęs? Kito iškart nusipirkti tikrai negalėtume. Tektų ilgokai taupyti, o kuo tada reikėtų vaiką į mokyklą nuvežti? O ir darbo reikalais kartais man prisireikia pavažiuoti.

Trečia, net jei bankas mums ir duotų paskolą (apie 100 tūkst. litų), tai apie antrą vaiką išvis pamirštumėme, nes jau ir trims žmonėms dabar sunkoka.

Manot, kad verkšlenu, kaip kiti lietuviai, ir nieko nedarau, kad pakeisčiau esamą padėtį? Dariau ir darau. Deja, neišėjo ką nors labai pakeisti.

Prieš dvejus metus su keliais draugais įsteigiau įmonę. Pradiniam kapitalui susidėjom po porą tūkstančių. Manėme, galėsime bent truputį užsidirbti, bet remontuoti butus (tokia įmonės veikla) sekėsi prastai, nes patys tik vakarais ir savaitgaliais galėjome prisidėti, o samdyti darbininkai į darbą žiūrėjo atmestinai ir netausojo nei įrankių, nei medžiagų. Gerų darbininkų samdyti negalėjome, nes jų prašomas uždarbis buvo neįkandamas: užsakymų buvo nedaug, o dar iškart ir mokesčiai užgriuvo. Metus pabandę ir nieko neužsidirbę, tik laiką ir beveik visus pinigus praradę, įmonę už grašius pardavėme ir taip išsaugojome bent dalį įdėtų savo pinigų.

Bandžiau ieškotis kito darbo, kurį galėčiau dirbti vakarais nelegaliai. Vasarą galima surasti, bet žiemą – niekaip.

Domiuosi sportu, todėl nutariau pamėginti lažintis dėl rungtynių rezultatų. Pradėjau nesėkmingai, daugiau pralošdavau, nei išlošdavau, bet po truputį atsilošiau ir maniau, kad viską perpratau. Pradėjau lošti iš didesnių sumų. Sekėsi vidutiniškai ir kasdien išlošdavau iki 10 litų. Visus laimėjimus toliau statydavau. Džiaugiausi, kad iš šitų pinigų galėsiu dar ir savo neįgaliam draugui vaistų nupirkti, nes prašė pagalbos, ir dar šeimai liks. Deja, keletas netikėtų rezultatų ir aš per dieną viską praradau, o jau turėjau surinkęs per porą šimtų litų. Nusprendžiau atsilošti ir mečiau visas santaupas, pasižadėjęs sau, kad rizikuosiu tik labai mažai ir statysiu tik už labai aiškius nugalėtojus. Planas veikė, laimėdavau po keletą litų. Bet kai Rusijos taurės finale netikėtai pralaimėjo Maskvos CSKA, po to „Šiauliai“ pralošė „Sakalams“, o galiausiai „Žalgiris“ nusileido Rygos ASK, visko netekau.

Po tokių nesėkmių galvą įsiskaudėjo, anksčiau tai retai būdavo. Ir širdį ėmė daigyti. Žmonai dar nesakiau. Ir kaip aš jai pasakysiu, kad savo sutaupytą dalį pralošiau? Ji jau ir taip iš pat pradžių pyko, kai nutariau 50 litų lošimams skirti.

Dabar visai esu sutrikęs ir nežinau, ko griebtis, kad nors dalį iš praloštų pinigų atgaučiau. Kaip pačiam susigrąžinti pasitikėjimą ir gerą savijautą, kai slegia tokia našta? Taupyti, kaip anksčiau, nebegaliu.

Pamaniau, gal ši mano istorija kam nors padės. Gal kas nors perskaitys ir save pažins, išvadas padarys ir ateityje išvengs mano klaidų. Aš pats dar galiu eiti gatve ir šypsotis, nes nesijaučiu nevykėlis. Tik noriu dirbti ir užsidirbti ir užauginti gerą lietuvį čia, Lietuvoje.

Rokas

Darbdavių požiūris turi keistis

Seimo narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas mano, kad dalis lietuvių emigruoja iš inercijos – jie žino apie galimybes užsienyje, turi ten giminaičių, kurie neblogai įsikūrė.

„Turiu pažįstamų, gyvenančių Airijoje, Anglijoje, su jais pasikalbu apie grįžimą į Lietuvą. Šie emigrantai sako, kad jiems pakaktų Lietuvoje mokamų algų, tačiau žeidžia darbdavių elgesys su darbuotojais, kurie vertinami tik kaip darbo įrankiai. Kol nepasikeis darbdavių požiūris į samdomus darbuotojus, niekas iš esmės nesikeis. Šie procesai vyksta tik pavienėse įmonėse“, – mano A.Sysas.

Kita problema, su kuria susiduria tūkstančiai lietuvių, yra būstas. „Lietuva šioje srityje nuėjo neteisingu keliu. Po privatizacijos už čekius dauguma žmonių įsigijo nuosavą būstą, kurį dabar ne visi įstengia išlaikyti. Pavyzdžiui, Danijoje tik apie 20 proc. būsto yra privati nuosavybė, tuo tarpu Lietuvoje, kuriai dar toli iki Danijos, apie 80 proc. būsto yra privatus. Turime statyti daugiau socialinių būstų. Lietuva šiemet tam skyrė apie 150 milijonų litų, kasmet raginu, kad lėšų reikia daugiau. Tam daugiau dėmesio turi skirti ir savivaldybės. Pavyzdžiui, pernai savivaldybės neišnaudojo apie 30 proc. tikslinių dotacijų, kurias galėjo skirti socialinio būsto statybai, tačiau tai padarė tik 5 savivaldybės“, – pažymėjo A.Sysas.

Anot A.Syso, seniai laikas keisti Minimalaus gyvenimo lygio (MGL), kuris dabar yra 130 litų, sąvoką. „Už tokią sumą niekas negyvena ir neišgyventų. Juk net minimalios pensijos yra dvigubai didesnės. Dabar tas MGL tik erzina žmones, o iš esmės yra reikalingos tik kitų rodiklių skaičiavimui“, – teigė A.Sysas.

Šalies regionai merdi

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Jonas Guzavičius mano, kad lietuvius iš gimtinės gena ne darbdavių elgesys.

„Tiesa, dar neseniai naujieji darbdaviai su darbuotojais elgdavosi negražiai, tačiau situacija sparčiai keičiasi. Tai susiję su nedarbo mažėjimu. Dalis emigrantų sugrįš į Lietuvą, kai tik čia pasikeis bendra ekonominė situacija ir dar pakils atlyginimai. Žiūrėdamas televizijos laidas apie emigrantus, pamačiau, kad svetur lietuviai neretai dirba daugiau ir blogesnėmis sąlygomis nei Lietuvoje. Esame darbštūs žmonės. Taip mano užsieniečiai darbdaviai, su kuriais dažnai tenka bendrauti.

Lankydamasis Lietuvos ambasadoje Dubline nustebau sužinojęs, kad Airijoje gyvena labai nedaug emigrantų iš Vilniaus. Tai parodo, kad regioninė politika pas mus tik deklaruojama, bet nevykdoma, todėl mažesnių miestų gyventojai emigruoja“, – įsitikinęs J.Guzavičius.

Bando bėgti nuo savęs

Psichologė Viktorija Grigaliūnienė:

– Gyvenimas priklauso nuo mūsų pačių. Tačiau yra žmonių, kurie savo likimą atiduoda į kažkieno rankas. vieni — į Dievo, kiti – į artimųjų. Tai atsakomybės nuėmimas nuo savęs. Tuomet žmogus nėra atsakingas už savo gyvenimą. Jam taip lengviau, galbūt jis nuo mažens nebuvo mokytas prisiimti atsakomybę už save, kitus, šeimą. Suaugęs jis taip pat blaškosi tarp to, ką gali ir ko nori.
Žmonės dažnai bėga nuo problemų, bet iš tikrųjų bėga nuo savęs. Jie sako: Lietuvoje blogai, nieko negaliu padaryti, bet nuvažiuosi į užsienį ir man ten bus geriau. Visiems savo klientams sakau: niekur nuo savęs nepabėgsite, visur vešitės ir savo asmenybę. Reikėtų paklausti savęs: kas yra ne taip, kad negaliu čia adaptuotis?

Nesutikčiau, kad Lietuvoje negalima užsidirbti. Gal trūksta užsispyrimo? Norima pirkti būstą – gal reikėtų savęs paklausti, ką padarei, kad to pasiektum? Gal nusiųstas vienas kitas CV, gautas neigiamas atsakymas ir tuo viskas baigėsi? Mažai žmonių, kurie paveldi turtus ir iš karto gauna gerą darbą. Dabar paprasti darbininkai – staliai, statybininkai, gipskartonio montuotojai uždirba daugiau nei aš – turinti aukštąjį išsilavinimą ir daktaro laipsnį.

Gyvenimas užsienyje praturtina

Lietuvių, gyvenusių Amerikoje, visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ viceprezidentė Giedrė Šipailaitė.

– Mūsų organizacija jau vienija apie 100 žmonių, grįžusių iš JAV. Jos įkūrėju tapo daug metų JAV gyvenęs Mindaugas Kazlauskas, šiuo metu dirbantis nekilnojamojo turto srityje.

Visi iki vieno galime pasakyti: jei nebūtume išvažiavę, neturėtume to, ką turime dabar – vakarietišką patirtį, optimizmą, pilietinę brandą, tautinę savimonę. Tik išvažiavusi pajutau, ką man reiškia Lietuva, šeima. Mūsų organizacija už tai, kad reikia išvažiuoti į užsienį. Taip išsigrynina vertybės, tampama kitu žmogumi.
Bent jau Amerikoje tikrai lengviau susikurti normalų gyvenimą. Jei turi bet kokį darbą, gali išlaikyti save ir gyventi patogiai. Tie lietuviai, kurie siekia užsitikrinti sotų gyvenimą, į Lietuvą negrįš. Tačiau ar jų mums reikia? Lietuvai, kai ji kyla, bando tapti gražesnė, reikia žmonių, kurie dirbtų ir iš idėjos. Mums reikia optimistų, išnaršiusių pasaulį ir savo patirtį pritaikančių Lietuvoje. Mus sugrąžino ne finansiniai motyvai.

Emigracija sulėtėjo

Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3366,2 tūkst. gyventojų, t.y. 18,7 tūkst. (0,6 proc.) mažiau nei prieš metus. Per pastaruosius aštuonerius metus šalies gyventojų skaičius sumažėjo 4,2 procento.

Pernai daugiausia žmonių išvyko į Jungtinę Karalystę (26,4 proc.), Airiją (11,7 proc.), JAV (11,1 proc.), Vokietiją (9,2 proc.), Rusijos Federaciją (6,5 proc.) ir Ispaniją (6,1 proc.).

Pernai į Lietuvą imigravo 8,6 tūkst. žmonių, 864 daugiau negu 2006 m. Daugiausia atvyko iš Jungtinės Karalystės (1,8 tūkst.), Airijos (0,9 tūkst.) ir Vokietijos (0,6 tūkst.), o taip pat iš Baltarusijos (1,0 tūkst.), Rusijos Federacijos (0,9 tūkst.) ir Ukrainos (0,5 tūkst.). Dauguma atvykusiųjų (71,3 proc.) – į šalį grįžtantys Lietuvos Respublikos piliečiai.

Lietuva – ketvirta ES valstybė, iš kurios gyventojų daugiau emigruoja negu imigruoja. „Eurostat“ duomenimis, pernai tik septyniose ES valstybėse narėse migracijos saldo (daugiau emigravo negu imigravo) 1000 gyventojų buvo neigiamas: Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Nyderlanduose.

Atlyginimai Lietuvoje

57 proc. dirbančių visą darbo dieną uždirbo mažiau nei 1500 litų priskaičiuotą atlyginimą (2006 metų spalio mėn. duomenys, naujesnių Statistikos departamentas dar neturi).

Vidutinis mėnesinis neto (į rankas) darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) ketvirtąjį 2007 metų ketvirtį buvo 1526,6 lito. Per metus jis padidėjo 18 proc.

Realusis darbo užmokestis šalies ūkyje (įvertinus infliaciją) ketvirtąjį 2007 m. ketvirtį, palyginti su ketvirtuoju 2006 m. ketvirčiu, padidėjo 9,5 procento, valsty¬bės sektoriuje – 4,6 procento, privačiame sektoriuje – 12,6 procento.

Socialinio būsto trūksta

2007 metų pabaigoje išsinuomoti socialinį būstą pageidavo 20305 asmenys ir šeimos. Tai yra 24 proc. daugiau negu 2006 metais.

33 proc. visų norinčiųjų sudarė jaunos šeimos, 17 proc. - neįgalieji, 8 proc. - našlaičiai, 4 proc. - daugiavaikės šeimos. Likę 3 proc. pageidavo pagerinti gyvenimo sąlygas.

Daugiausia norinčiųjų išsinuomoti socialinį būstą buvo Vilniuje (29 proc.), Kaune (23 proc.), Klaipėdoje (10 proc.). Pernai buvo išnuomotos 922 savivaldybių gyvenamosios patalpos.

Valstybė pernai 698 asmenims suteikė paramą gaunant kreditą būstui, subsidijų suteikta už 9,5 mln. litų.

Valstybė padengia 20 proc. (našlaičiams, neįgaliems asmenims) arba 10 proc. (šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, jaunoms šeimoms, taip pat šeimoms, kuriose vienas iš tėvų yra miręs) suteikto kredito.

Kas laimi azartiniuose lošimuose?

Pernai lošimo automatų, kazino ir lažybų bendrovės:
Gavo įplaukų: 1,165 milijardo litų
Išmokėjo laimėjimų – 919,726 mln. litų
Lošėjai pralošė – 245,884 mln. litų

Galimybė gauti paskolą

Pareiškėjas: 2 suaugusiųjų ir 2 vaikų šeima, gyvenanti Kaune.

1. Nori gauti paskolą butui, kurio vertė 300 tūkst. litų. Kredito trukmė – 30 metų.
Reikalaujamos šeimos pajamos – 5300 litų
Mėnesinė įmoka (anuiteto metodu) – 1685 litai

2. Nori gauti paskolą namui, kurio vertė 600 tūkst. litų. Kredito trukmė – 30 metų
Reikalaujamos šeimos pajamos – 7900 litų
Mėnesinė įmoka (anuiteto metodu) – 3331 litas

Abiem atvejais skolinama iki 100 proc. būsto vertės.
Šaltinis: SEB bankas