Daugiau nei 20 metų juos vadino pavyzdine pora: švytinčias jų nuotraukas spausdino žurnalai, o už nugarų kuždėdavosi pavyduoliai. Tiesiog jiems per gerai sekėsi kūrybinis ir asmeninis gyvenimas, kuriame užteko vietos dviem dukroms, daugybei draugų, prabangiam namui su baseinu, sėkmei, šlovei, aplodismentams. Po skyrybų į ją susmigo užuojautos pilni žvilgsniai. Jos vyras išėjo pas kitą moterį, ji liko viena. Ir ji neneigia, kad tai buvo nepakeliama. “Bet visa tai - jau praeitis. Šiandien esu stipri ir laiminga”, - sako Lietuvos rusų dramos teatro vadovė

Tatjana RINKEVIČIENĖ

- Ko gero, pirmiausiai derėtų Jus pasveikinti su įkurtuvėmis, ar ne?

- Taip, galima, - nusijuokia. - Prieš savaitę aš persikrausčiau į naują namą. Senąjį, kuris man ir vaikams liko po skyrybų su Gintaru Rinkevičium, aš pardaviau, jis mums buvo per didelis, per brangus jo išlaikymas. Pusė sumos man liko, o už kitą pusę nusipirkau naują namą. Jis yra toks, apie kokį seniai svajojau - jokių plastikinių lentelių, vien natūralios medžiagos, akmuo, medis, koklių židinys, freskos... Jame vyks kūrybos vakarai, rinksis mano draugai, skambės muzika. Nepaprastai gera šio namo aura. Jis man taip patinka! Taigi, jei klaustumėte, kaip aš gyvenu, atsakyčiau - labai gerai. Nors taip ir nebūna.

- Kodėl?

- Na, gyvenimas yra gyvenimas, ir laimė nėra nuolatinė, nekintanti būsena. Visą laiką tau siunčiami kažkokie išbandymai. Turi mokytis išskaityti tą informaciją, kurią tau siunčia aukštesnės jėgos, o paskui - įveikti kliūtis savo kelyje. Nugalėti.

- Jūs tikite aukštesniosiomis jėgomis, tvarkančiomis likimą?

- Be abejo. Labai tuo domiuosi.

- Ir seniai?

- Neseniai. Dvasiniais dalykais aš pradėjau domėtis prieš dvejus metus, po skyrybų su vyru. Gal ne iš karto, nes iš pradžių buvau, jei galima taip pasakyti, komos būsenos. Man reikėjo tik išgyventi, ir jei ateidavo kažkokios mintys, tai jas apčiuopdavau vien savo intuicija. O po metų jau pradėjau domėtis tikslingai. Atradau specialią literatūrą, susitikau su žmonėmis, kurie daug žino apie tam tikrus mūsų gyvenimo dėsnius, pradėjau gilintis, mąstyti. Ir staiga viskas man pasidarė labai aišku.

- Suradote atsakymą, kodėl po daugiau nei dviejų dešimtmečių bendro gyvenimo įvyko Jūsų ir maestro Gintaro Rinkevičiaus skyrybos?

- Aš suradau daug atsakymų. Taip, ir dėl skyrybų. Dabar žiūriu į jas labai ramiai.

- Jau atsigavote?

- Žinoma. Aš tarsi iš naujo pradėjau gyventi. Sakiau - esu laiminga. Esu jauna, energinga, stipri ir kūrybinga! Turiu daug svajonių ir planų.

- Kokios šiandien Jūsų svajonės?

- O, labai įvairios. Mano svajonės susijusios su vaikais, su kelionėm, su darbu, su Rusų teatro, kurio vadove aš tapau, planais. Su meile.

- Ar Jūsų gyvenime yra kitas žmogus?

- Visi manęs to klausia (juokiasi). Bet aš negaliu konkrečiai atsakyti, ar tikrai mano gyvenime jau yra kažkas, kas atitiktų mano svajonę apie meilę. Mano gyvenimas tik prasideda. Aš iš jo daug tikiuosi. O dėl žmogaus, su kuriuo susiečiau savo gyvenimą, galiu pasakyti tiek: nesu įsitikinusi, kad man dabar to reikia. Po skyrybų buvo periodas, kai aš apskritai neįsivaizdavau ko nors šalia savęs. Nieko, kam virčiau pietus ar skalbčiau. Negalėjau nė pagalvoti apie kitą vyrą. Jei apie ką ir svajojau, tai tik apie draugą, kuris daugių daugiausiai atneštų man gėlių.

- Ir toks draugas atsirado?

- Taip, iš karto. Ir vis dėlto aš negaliu pasakyti, kad jau tvirtai noriu, jog kažkas būtų šalia manęs ir aš nuo jo priklausyčiau. Kalbant apie mane turbūt reikia kalbėti apie moterį, kuri patyrė didelį skausmą, o paskui per tą skausmą surado daug dalykų, kurių anksčiau negalėjo sužinoti. Jie padarė ją laimingą.

- Anksčiau ji tokia nebuvo?

- Tokios laimės, ramybės ir pilnatvės, kokią jaučiu dabar, gyvendama su Gintaru aš negalėjau patirti. Su juo buvau labai laiminga, bet - kitaip. Viskam yra savas laikas. Kol esi jaunas, tu gyveni dėl kito žmogaus. Leidi į pasaulį vaikus, statai namą. Tu kabiniesi į tą bendrą gyvenimą kaip įmanydamas, darai viską, kad būtų gerai jums abiem. Ir ateina momentas, kai visi bendri tikslai lyg ir pasiekti. Tau darosi ankšta. Tavyje pamažu ima rastis naujos svajonės ir nauji tikslai. Taip atsitiko Gintarui. Taip, ko gero, atsitiko ir man, tik aš to nežinojau.

- Norite pasakyti, kad dėl iširusios Jūsų santuokos kalta ne kita moteris, o išsisėmę tikslai?

- Noriu pasakyti tai, ką dabar jau žinau: mūsų gyvenime nieko nėra atsitiktinio. Neatsitiktinai susitikome ir mes su Gintaru Sankt Peterburge. Susitikome ir įsimylėjome. Jūs žinote, kad meilė prasideda per 30 pirmųjų sekundžių? Per 30 sekundžių tu perskaitai visą informaciją. Tai patyrėme ir mes prieš 24 metus. Mes įsimylėjome, pradėjome kurti šeimą, atvažiavome į Lietuvą. Viskas mums nepaprastai sekėsi. Gintaro karjera, mūsų šeima, dukros, pinigai, visuomeninė veikla - mūsų gyvenimo kreivė kilo tik aukštyn. Mes buvome įsimylėję, laimingi, stiprūs, mes žinojome, kad teisingai gyvename. Bet paskui atėjo ne tai, kad išsisėmimas... Tiesiog mūsų bendras “kodas” baigėsi. Baigėsi tai, kas buvo skirta mums kartu. Ir prasidėjo jo “kodas” su kita moterimi, o mano - visai atskirai. Dabar mes kiekvienas kuriame savo gyvenimus, ir nereikia gailėtis to, kas buvo. Aišku, tai supratau per didelį skausmą. Bet per didelį skausmą atsitinka labai geri dalykai.

- Kaip jaučiatės spaudoje pamačiusi dabartinės Jūsų vyro šeimos fotografijas?

- Labai gerai jaučiuosi. Esu visiems viską atleidusi ir niekam pykčio nelaikau. Kas dieną taip elgiuosi - stengiuosi atleisti, o jei pamatau, kad prisikaupiu negatyvių emocijų, agresijos, iš karto turiu apsivalyti. Einu į bažnyčią, pagaliau, čia, namuose, pamedituoju ir surandu harmoniją.

Nenorėčiau, kad Gintaras jaustųsi kaltas prieš mane. Aš linkiu jam laimės, sveikatos ir visa ko geriausio. Juk jis mano vaikų tėvas. O kai aš pamatau tą moterį ir jos akyse - liūdesį, man jos truputį gaila... Aš noriu, kad jie būtų laimingi, tikrai. Ir tikrai nepavydžiu. Net tada, kai sužinojau, kad vyras mane palieka dėl jos, tai moteriai nepavydėjau. Aš žinau, ką reiškia gyventi su menininku.

- Ką reiškia būti menininko žmona? 

- Buvau ne bet kokio menininko, o didelio menininko žmona. Gintaras yra labai talentingas... Didelio menininko žmona turi būti viskuo. Ji turi būti draugė, meilužė, įkvėpėja, namų šeimininkė, kolegė, bendramintė. Ji turi būti jo siela ir jo rankos. Jie kartu įgyvendina idėjas, ginčijasi, mušasi. Tos gyvenimas - tai bendra dviejų žmonių kūryba. Jis privalo toks būti, kitaip gresia subuitiškėjimas ir apsnūdimas. O menininką tai žudo. Mūsų šeima nebuvo apsnūdusi, ji buvo verdanti. Viena dukra - smuikininkė, kita - pianistė, mes su Gintaru - dirigentai. Mes visi kartu koncertavome, rengėme vakarus sau ir mūsų šeimos draugams. O dabar esame skirtingos šeimos. Mano ir dukrų šeima bei kita šeima, Gintaro.

- Ką Jums reiškia gyvenimas be buvusio vyro? 

- Tai gyvenimas, kai į tavo namus atsiunčia pakvietimą ne “Rinkevičiui ir poniai”, o “Rinkevičienei ir ponui”. O jei rimtai... Po mūsų skyrybų man skambino ir rašė laiškus labai daug moterų. Tokių pat, kaip aš, - paliktų vyrų. Neįsivaizdavau, kad jų tiek daug... Pagrindinis klausimas - kaip išgyventi, kaip susitaikyti su tuo, kas įvyko. Ką aš galiu pasakyti? Reikia dirbti su savimi. Išmokti viską paleisti, viską pamiršti ir gyventi šia diena. Nusiraminti, neįsileisti blogų minčių. Kai esi ramus, ramūs ir aplinkiniai. Tuomet viskas ima sektis, einasi darbas ir vaikai - laimingi. Tiesiog pradedi gyventi kitaip. Ir tai gali būti labai geras gyvenimas, aš tai sakau visu rimtumu.

- Kaip į Jūsų skyrybas reagavo vadinamoji Vilniaus aukštuomenė? Juk buvote viena tų žėrinčių, iš pažiūros idealių porų, į kurias nuolat nukreipti fotoobjektyvai ir visuomenės dėmesys. 

- Žinote ką? Kada nors pažiūrėkite į tų “idealių” porų akis... Atidžiai pažvelkite į daugelį tų vyrų ir moterų, kurie ateina į furšetus, priėmimus, koncertus. Kad ir ką jie sakytų spaudai, gerai įsižiūrėjus matyti, kad viskas yra toli gražu neidealu. Aš jus galiu užtikrinti, nes labai gerai žinau. O kviečiama į pobūvius aš esu kaip ir anksčiau. Tik dabar jau ne kaip Rinkevičiaus žmona, o kaip Rinkevičienė. Aš galiu pasirinkti, su kuo man ateiti, - su dukra, su mane lydinčiu vyriškiu, ar vienai. Dabar, būdama Rusų dramos teatro vadove, ko gero, gaunu daugiau pakvietimų nei anksčiau, kai buvau tik žmona. Visur nueiti net nespėju, renkuosi tik tuos renginius, kurie man įdomūs. Ir man, tiesą pasakius, nusispjauti, ką galvoja ta vadinamoji aukštuomenė. Juo labiau kad, kalbant apie šeimyninius gyvenimus, ten tikrai ne viskas auksas, kas žiba.

- Lankotės buvusio savo vyro orkestro koncertuose? 

- Taip, nueinu, pasiklausau. Bet aš einu į koncertą, o ne susitikti su Gintaru. Mes ten nesusitinkame ir nesikalbame.

- Ar liko šeimos bičiulių, su kuriais galėtumėte iš širdies pasikalbėti? Ar draugai pasidalijo - vieni liko su Jumis, kiti - su buvusiu vyru? 

- Sakyčiau, įvyko natūrali atranka. Kam apsimoka bendrauti su Rinkevičium, tas draugauja su juo, o kas nori matyti mane, susitinka su manimi. Viskas labai gerai. Mūsų šeimos draugai - protingi, įdomūs, nebanalūs žmonės, jie viską labai gerai supranta. Ir jei jie myli žmogų, visuomet pas jį užsuks, pasveikins su gimtadieniu ir pasišnekės. Tokių draugų šiandien aš turiu, ir jiems visuomet atviros mano namų durys. Galiu pasakyti, kad puikiai sutariu bei tebebendrauju ir su Gintaro giminėmis. Nuvažiuoju pas juos į Kauną, jo mama atvažiuoja pas mane - mes su anyta esame kartu suvalgę labai daug druskos... Gintaro sesuo dirba pas mane teatre, o mano mama, kaip ir anksčiau, dirba Gintaro firmoje. Tie 22 metai veltui nepraėjo, ir visko griauti, nutrūkus dviejų žmonių ryšiui, nereikėtų.

- Ar tiesa, kad Jūsų namuose po pertraukos vėl vyksta smagūs ir triukšmingi susiėjimai? 

- O taip, pas mane dabar renkasi Rusų dramos teatro bičiulių klubas, kurio įkūrėja esu aš. Klubo nariai yra verslininkai, menininkai, žmonės, mylintys ir remiantys mūsų teatrą. Šis klubas įkurtas prieš metus ir nuo tada mes vis rengiame smagius, kūrybingus vakarus su muzika, pašnekesiais, netgi su spektakliais, kuriuose vaidiname patys. Vienas mūsų suėjimų bus netrukus, teatro sezono atidarymo proga. Turiu suspėti apsitvarkyti savo naujajame name, atsivežti baldus, pakabinti šviestuvus, užuolaidas. Tiesą sakant, kai rinkausi šį namą, pirma mintis buvo apie tai, ar užteks vietos susirinkti mūsų klubo nariams. Jų nemažai, apie penkiasdešimt porų. Bet viskas gerai, vos užmetusi akį į svetainę, lengviau atsidusau - vietos čia pakankamai.

- Taigi šiandien esate klestinti, aktyvi, turtinga ir visai negalvojanti apie vienatvę moteris. 

- Ar taip atrodo iš šalies? (Juokiasi.) Na, panašiai ir yra. Rengiuosi vykti į Paryžių - reikia apsirengti rudens sezonui. Bet svarbiausia, kad dabar aš gyvenu taikoje ir harmonijoje su savimi. Tada nėra ir būti negali jokių liūdnų minčių apie vienatvę. Kartais vienatvė yra labai gerai: būdamas vienas, gali daug ką apmąstyti, tu gali skirti laiko sau, savo pomėgiams, pagaliau - puikiai išsimiegoti. Juk tai yra puiku. O kai man reikės, kai būsiu tam visiškai pasirengusi, mano gyvenime bus ir mylimas vyras. Aš tai tikrai žinau.

- Gal žinote, ir koks jis bus? Kokios jo fizinės ir dvasinės savybės? Ar viską apspręs tos fatališkos 30 pirmojo susitikimo sekundžių? 

- Tikrai taip. Viską apspręs 30 sekundžių.