“Dabar taip intensyviai gyvenu, kad neturiu laiko atsigręžti atgal, pajusti nostalgiją. Be to, atsigręžti reikia tik tuomet, kai pradeda nesisekti, o dabar tuo skųstis negaliu.

Tikiu likimu, bet netikiu horoskopais, neturiu talismano, prietarų, prieš pasirodydamas žiūrovams neapsisuku tris kartus aplink save. Tačiau prieš išeidamas į sceną noriu pusvalandžio ramybės ir susikaupimo. To man reikia visada. Tik po to įeinu į sceną ir nieko nebelieka. Tarsi įbrendu į vandenį ir plaukiu...” - sakė neseniai išleidęs naują dvigubą albumą “Teisingos dainos” estrados artistas, aktorius, renginių režisierius ir vedėjas Vytautas KERNAGIS

- Pasirengęs kankinimui? - pradėjome pokalbį, įsitaisę Kauno dramos teatro užkulisiuose, ant “minkšto kampo”. 

- Taip. Jokių problemų.

- Nebijote nei fizinių, nei dvasinių kankinimų? 

- Beveik ne, - užsidega cigaretę.

- Tuomet ko bijote? 

- Blogo oro.

- Jūsų aktyvumas rodo, kad Vytautui Kernagiui dar labai toli iki pensijos. 

- O kas yra pensija?

- Hm... Kai kas sako, kad tai - užtarnautas poilsis.  

- Užtarnautas poilsis yra kapai. O mano profesijos žmogus nežino, kas yra pensija, kas yra laisvos dienos, nes kai vieni dirba, aš ilsiuosi, kai kiti ilsisi aš dirbu.

- Bet daugelis tik nedrąsiai svajoja apie tai, ką dabar turite Jūs: į šeštą dešimtmetį įkopęs vis dar labai populiarus, pripažintas, vienas labiausiai apmokamų šio žanro artistų ir net pabaigos nesimato.

- Viskas teisybė, išskyrus tai, kad pabaigos nesimato. Bet tegul tai iš tavo lūpų patenka į Dievo ausį.

- Kokį didžiausią honorarą yra gavęs brangiai apmokamas Kernagis?

- Čikagoje - 6500 dolerių.

- Turbūt negalėtumėte pasakyti, kada Jūsų gyvenimo kreivė buvo aukščiausiame taške? 

- Neturiu supratimo, nes likimas susiklostė taip, kad galiu ir dainuoti, ir režisuoti, ir vaidinti, ir būti koncertų, renginių vedėju. Smagiausios akimirkos “Brode” - buvusio Lenino, dabar Gedimino prospekto dalis: gatvės “chebra” priėmė. Ir pasirodžius filmui “Mažoji išpažintis”. Tuomet nebuvo vaizdo kasečių, kamerų, todėl labai daug žmonių įvairiuose Lietuvos miestuose pamatė šį filmą, kuris man atnešė totalų populiarumą Lietuvoje.

- Ir visi kviesdavo prie stalo, siūlydavo po šimtą gramų...

- Aa, tuomet taip stipriai negerdavome. Dažniau skaitėme knygas ir klausydavomės geros muzikos. Po to buvo visko: Amerika, Australija, Malaizija, pusė pasaulio, Gedimino ordinas... Tačiau tai priėmiau kaip logišką savo darbų seką.

- Bet net ir prie logiškos darbų sekos be sėkmės nieko nebūtumėte padaręs. 

- Mūsų žanre pirmiausiai turi būti tai, kas duota nuo Dievo, tai, ką vadiname talentu. Taip pat reikia daug darbo. Ir, žinoma, sėkmės. Žmogus privalo būti pasiruošęs priimti palankius atsitiktinumus. Reikia nebūtinai laukti, bet budėti.

- Tačiau keli atsitiktinumai - jau dėsningumas. 

- Bet tam reikia treniruotis. Pavyzdžiui, staiga atėjo pavasaris, ir “žigulių” karta išvažiavo į kolektyvinius sodus. Jie važiuoja nepasiruošę pavojams, situacijoms kelyje.

Daug išgyvenau ir kartais pagalvoju, kas man buvo lemta? Juk baigiau ir aktorinį, bet Kauno dramos teatre suvaidinau vienintelį vaidmenį. Bet, matyt, esu gimęs ne teatrui ar kinui, o - scenai.

- Gal ne kažkodėl? Gal iš tikrųjų? 

- Nežinau, nežinau. Kažką galėčiau sakyti po nepasisekusių vaidmenų, bet vienintelį Beną, “Mažojoje išpažintyje” plaukusį į Nidą, prisimenu labai smagiai. Jei suvaidinčiau kažką baisaus, visų prakeikto, sakyčiau, taip, negaliu.

- Ar išsipildė visos Jūsų svajonės?

- “Biesas” žino, nes išsipildžius visoms svajonėms nėra dėl ko gyventi. O viskuo patenkintas žmogus kvepia idiotizmu... Kažkada “Brode” mes cituodavome Puškinui priskiriamą vieną frazę, kuri kabojo Didžiajame dramos teatre Leningrade. “I dal že mne bog smoim umom i talantom roditsia v Rosii”. Tuomet buvo geležinė uždanga, gyvenome TSRS, tad frazę galėjome prisitaikyti ir sau. Tačiau dabar esu laimingas, kad gimiau ir esu reikalingas Lietuvoje.

Viskas, kas seniau vykdavo už sienos, buvo idealizuojama. Spalvoti žurnalai, Liuksemburgo, Lenkijos radijas. Pavydėjome ir atrodė, kad čia buvo prarasti metai. Dabar galvoju priešingai: mes daug įdėmiau įsiklausėme į “Bitlus”, “Rolingus”, Kokerį, Džoplin, tuomet klestėjo poezija.

- Ar tiesa, kad Rusijoje, ypač Maskvoje, Vytautas turėjo autoritetą? 

- Iš kur tą ištraukei? Čia apie Vytautą kunigaikštį? - šypteli. - Vilniuje baigiau aktorinį. Po kariuomenės ieškojau neakivaizdinių studijų, bet labai nenorėjau ilgam išvažiuoti iš Lietuvos. Tačiau sužinojęs, kad Maskvoje atsirado estrados režisūra... Tai buvo didysis posūkis. Maskvoje gavau antrąjį aukštojo mokslo diplomą. Tuo metu ten mokėsi “žiedas”: Tuminas, Nekrošius, Vanagaitė, Marcinkevičiūtė, Puipa, Raima Banionis... Be to, artimai susipažinau su Artiomu Troickiu...

- Rusiško žurnalo “Playboy” kūrėju? 

- Jis buvo žmogus, viską žinojęs apie tarybinį roką: nuo Gruzijos, Armėnijos iki Estijos. Dabar jis keistai, bet labai gerai pasuko. Kai “nedurnas” žmogus vadovauja erotikos leidiniui - puiku...

- Kalbama, kad bet kokioje, net ir neparankioje situacijoje Jūs mokate save puikiai pateikti. 

- Estradoje yra daug keistų dėsnių. Kai klasikinis dainininkas išeina į sceną ir staiga atsiriša batų raištelis, jis privalo viską padaryti, kad niekas to nepastebėtų. Analogiškoje situacijoje estrados artistas privalo tuoj pat kažką sugalvoti, iškrėsti “baikę”, kad visi tai pastebėtų ir pagalvotų, jog tai buvo ilgai repetuota.

Jei gali tą pačią sekundę kažką sugalvoti - išsilaikai. Tad mano žanro žmogui save priminti, pateikti, atkreipti dėmesį - normalu ir būtina.

- Priešai teigia, kad Jūs arogantiškas ir garbėtroška. 

- Jie priešai, su manimi nebendrauja ir gerai nepažįsta. Kiekvienas žmogus, nors kartą išėjęs į sceną, nutapęs paveikslą, parašęs eilėraštį, yra garbėtroška. Visi valdininkai - taip pat garbėtroškos. Gal tik šis žodis skamba netinkamai? Visi žmonės, ypač menininkai nori dėmesio.

- Bet tarp penkių kitų įžymybių Jums nėra lengva? 

- Penkios įžymybės susirenka labai dažnai. Kad ir Palangos “Anapilyje”. Ir ne penkios, o penkiolika. Tuomet būna totaliai smagu.

- Ten, kur indėnai... 

- Taip.

- Žaisti indėnais - neišsipildžiusi vaikystės svajonė?

- Ne. Indėnai - labai paprasta. Spalis - indėnų vasara. Fotografas Paukštis buvo pradėjęs indėnų nuotraukų seriją. Atsirado plunksnos, indėnai.

Main Ridą, Kuperį, “Mažuosius laukinukus” skaičiau su pasimėgavimu, tačiau esu miesto vaikas. Dviratis, “Brodas”, muzika...

- Arkliai - ne? 

- Ne. Niekada nejodinėjau. Dabar važinėju “VW”. Niekaip neprikalbinu mane rėmusio “Mercedes” atstovo Lietuvoje, kad man jau laikas keisti mašiną.

- Beje, vaikystėje buvote išlepintas, kaprizingas storuliukas? 

- Apie save galiu spręsti iš nuotraukų. Nuo trejų metų buvau žvairas. Išlepęs? Nepamenu, tačiau ar 1956 metais buvo galima išlepti? Tačiau buvau su charakteriu. Mačiau visokių menininkų istorijų: kaip gėrė, žudėsi, skyrėsi. Tačiau menininkas - jautresnės sielos žmogus. Kažkaip neįsivaizduojame sustabarėjusios sielos menininko?

- Jūs galėjote prasigerti, žudėtės? 

- Viso to išvengiau. Geriu su saiku, nesu alkoholikas ir kaskart vidury dienos negeriu po 50 gramų. Bet kai su “chebra” geriu - tai geriu. Tuomet žinau, kad kitą dieną - jokių darbų.

- O “pachmielui”, kiek žinau, keksiukai ir kiti saldumynai?

- Keksiukų - ne. Man patiko pienas ir “roksai” su razinomis. Kavos neišmokau gerti iki šių dienų. Apie žudynes nekalbu. Su žmona gyvenu jau 27, - mintyse skaičiuoja. - 28 metus.

Turiu 26 metų sūnų Vytautą, vadovaujantį savo firmai, kuriantį interneto dizainą ir “bla bla bla bla”, ir taip toliau, bei 19 metų dukrą Eglę.

- Ir nė viena moteris nesuvirpino?! 

- Ir filmuose tokių pasitaiko. Tačiau vienintelis dalykas tokiuose interviu, - ant stalo pirštu brėžia liniją. - Yra siena, o už jos - mano reikalai.

- Pavyzdžiui, ir tai, kad Ilona Balsytė buvo Jūsų... 

- O, čia jau yra mano reikalai. Ji buvo Dainos teatro artistė, dabar “Keistuolių teatro” žvaigždė... Bet kokios moterys patinka, blondinės ar brunetės... Ar patinka moterys su liemenukais... Sakau “sori” (atleisk) - tai ne man.

- Bet tai pasakęs dar labiau keliate įtarimą ir tarsi patvirtinate gandus? 

- O čia jau pagal posakį: kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį.

- Bet galime sakyti, kad daili moteris - Kernagio silpnybė?

- (Nedidelė pauzė)... Įdomi knyga, gera, linksma kompanija, kelionės, maudynės šiltoje jūroje Malaizijoje, kriauklių rinkimas - mano silpnybė. Galiu vardyti labai daug.

- Kriaukliavimas - trumpalaikė aistra? 

- Čia - ne aistra. Tai dariau iš reikalo. Aš ne medžioju, ne žvejoju, o grybauju. Malaizijoje grybų neradau, todėl pradėjau kriaukliauti. Labai patiko atvykti tiesiai į salą, kai nereikėjo skubėti ir kitą dieną lėkti namo.

- Bet avantiūras mėgstate? 

- Bet man patinka vesti...

- Valdyti situaciją ir vadovauti? 

- Tik kaip konferansjė. Myliu visus, kuriuos pristatau, ir tuo jie negali skųstis.

- Tačiau mokate pašiepti. 

- Galiu, bet nedarau. Na, nesusilaikydavau per “misių” konkursus. Neišlaikydavau jų “durnumo”.

- Žiaurus? 

- Ne. Ar žiaurus žmogus gali mėgti poeziją?

- Gali. Ne vienas diktatorius ją mėgo. 

- Na, bet aš nesu žiaurus. Jei žmogus žinotų, kad jis žiaurus, tai padvelktų maniakizmu.

- Tačiau Jūs diktatorius. 

- Jo! Kai dirbu. Reikia valdyti situaciją ir sulaukti rezultato. Šeimoje? Ne, ne. Galite paklausti vaikų.

- Beje, sėkmė Vytauto Kernagio neišlepino?

- Ne. Pasakysiu dar vienu berods džiazisto Amstrongo posakiu. Menininkas turi būti grindiniu dardanti geležinė statinė, iš kurios varva medus. Po darbo galiu baliavoti, siausti iki ryto, bet jei užuosiu net vakarykščių pagirių kvapą... Kas su manimi dirba - tai žino. Arba nedirba.

- Jūsų pažįstami sako, kad Vytautas Kernagis - geras kulinaras. 

- Totalus melas. Žinau tik vieną senų laikų receptą. Neturėdami pinigų gamindavome “karštą aštrią užkandą”, - sako rusišką frazę iš “Meistro ir Margaritos”. - “Sosyskos”, svogūnai, aštrus pomidorų padažas ir “bulka”. Kartais iš maisto likučių pavyksta kai ką pagaminti.

- Kokius dar žinote totalius melus apie save? 

- Nežinau. Nesidomiu. Girtas nebuvau papuolęs į avariją, su policininkais nesimušiau, nuo manęs nė viena nesilaukia vaiko. Aš labai profesionaliai vertinu sceną. Ir labai logiškai save išdėstau. Pajuntu nuobodulį - keičiuosi, - užsirūko penktą cigaretę.

- O cigaretės - nervai?

- Ne. Įprotis. Ir nieko jau nepadarysiu.

- Kodėl į Nidą plaukęs Benas labiau myli Palangą nei Nidą?

- Palanga gyvesnė, suteikia didesnį pasirinkimą. Ten grybai, “Anapilis”, daug “chebrytės”. Nidoje - pernelyg ramu.

- Hm... Nerami siela?

- Amžinas pionierius. Gimiau per Visasąjunginės pionierių organizacijos įkūrimo metines - gegužės 19 dieną.

- Randas ant kaktos - pionieriško aktyvumo palikimas? 

- Ne, čia patirties “randas” - raukšlė.

- Skausmo?

- Nepamenu. Gal. Visko buvo. Nesu kažkoks... Bet vėl - čia yra mano. Apie mūsų kartą Kęstas Antanėlis yra pasakęs: “Visi esame vieniši vilkai. Kai blogai - užsidarome, tyliai išsilaižome žaizdas ir vėl išeiname į šviesą”. O visiems atrodo, kad mūsų gyvenimas tik rožėm ir kuo ten dar klotas?

- Save palygintumėte su vienišu vilku?

- Ne, tai gali būti bebras ar strazdas. Nors mūsų profesijoje nepasislėpsi už scenos, grimo, gražių Šekspyro žodžių. Esi arba ne. Tad galbūt ir esame savotiški vieniši vilkai.

- Koks būnate vienas? 

- Ramus ramus. Miške renku grybus, vakar sode genėjau medžius. Po triukšmo, žiūrovų, atpažinimų gatvėje, kirpykloje, parduotuvėje kartais pabūti vienam - Dievo dovana.

- Ir nieko nėra geresnio? 

- Vienam? Skaityti knygą.

- Pradėjome pokalbį nuo norų. Koks dabartinis Vytauto Kernagio noras? 

- Yra vienas. Labai didelis. Paaiškės gegužės 25 dieną.

- Dovana po Jūsų gimtadienio? 

- Galbūt. Dovana. Sau. Bet tai priklausys tik nuo manęs.

- Tai matomas, apčiuopiamas daiktas ar... 

- ...Gegužės 25 dieną. Kas norės - sužinos. Netgi žinau iš anksto, kad tai bus sekmadienis.

- Gal ir primityvus klausimas. Kaip jaučiatės, kiek šiandien Jums metų?

- Man? Neturiu supratimo. Aš nepamenu, kaip jaučiausi būdamas 31 ar 42 metų. Šiandien man 52-eji metai. Ir aš kaifuoju.