Rašinių ciklas apie miestus

Pamokos Lenkijoje - prieš politinę degradaciją

Rugpjūčio 31 dieną Gdansko laivų statyklos darbininkų profsąjungos judėjimas „Solidarumas“, virtęs nacionalinio ir europinio masto laisvės bei žmogaus teisių sąjūdžiu, paminėjo savo 25-ąsias gimimo metines. Rugpjūčio 29-31 dienomis Varšuvoje ir Gdanske įvyko įspūdinga tarptautinė konferencija, kurioje teko garbė dalyvauti ir šių eilučių autoriui.

Šūviai iš dangaus

„Solidarumas“ nebuvo pirmasis pasipriešinimas sovietiniam totalitarizmui ir blogio imperijai su jos Varšuvos pakto provincijomis. Pirmieji neramumai įvyko Rytų Berlyne 1953 metais. Brutaliai juos numalšinus, neramumai netruko atsinaujinti kitur - 1956 metais įvyko galingas Budapešto sukilimas, kurį patys vengrai vadina Vengrijos revoliucija.

Žiauriai susidoroję su šia revoliucija sovietai vis tiek neliko ramūs dėl imperijos ateities - 1968 metais Prahos pavasaris ir iliuzijos, kad galima reformuoti komunizmą, sukuriant socializmą su žmogišku veidu, buvo traiškomos sovietinių tankų vikšrais.

Bet tai buvo tik pradžia. 1970 metais Gdanske įvyko rimtas sukilimas, kurį valdžia paskandino kraujyje tikrąja šio žodžio prasme - iš sraigtasparnių sušaudytų savo kovos bendražygių kraujyje sukilėliai vilgė ir kėlė vėliavas. Jei iš akių neišleisime ir kitų svarbių praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio faktų - tokių kaip „Naujausių įvykių kronikos“ pasirodymas Rusijos pogrindžio spaudoje 1971 metais, „Katalikų Bažnyčios kronikos“ gimimas Lietuvoje 1972 metais, Romo Kalantos susideginimo ir jaunimo maišto Kaune tais pačiais 1972-aisiais, - pasidarys aišku, kad imperijos provincijose prasidėjo rimti neramumai.

Didvyriški rusų ir kitų imperijos pavergtų tautų disidentai, pogrindžio spauda, 1975 metais gimusi Helsinkio grupė, sukilimai bei socialiniai neramumai sukūrė antikomunistinį ir antitotalitarinį internacionalą, kurio imperija nepajėgė užgniaužti.

Bet 1980 metais gimęs Gdansko laivų statyklos darbininkų profsąjungos judėjimas buvo tikroji imperijos galo pradžia. „Solidarumas“ jau nebebuvo saujelės inteligentų ir disidentų maištas, jaunimo laisvės siekių proveržis ar liberaliau mąstančių komunistų noras reformuoti partiją, kaip, tarkime, Aleksandro Dubčeko atveju, kai buvo siekta liberalizuoti ir reformuoti Čekoslovakijos kompartiją. Ne, tai buvo unikalus, komunistinę sistemą demontuojantis ir visą marksizmą-leninizmą diskredituojantis įvykis - organizuotas ir nesmurtinis darbininkų sukilimas prieš Darbininkų Valstybę, tikrosios darbo liaudies revoliucija prieš imperiją, ilgai ir sėkmingai manipuliavusią Vakarų Europos kairuoliais ir darbininkija.

Neturėjo ko prarasti

Milanas Kundera savo romane „Nepakeliama būties lengvybė“ aprašė vieną pačių efektyviausių sovietų psichologinio teroro priemonių kovojant su kitamaniais - politiškai motyvuotą atleidimą iš darbo. Darbo netekimas galėjo ne tik diskvalifikuoti, bet ir psichologiškai sužlugdyti didelę dalį inteligentijos, iš kurios buvo atimamas profesinis gyvenimas ir kūrybinės savirealizacijos galimybė. Pakanka prisiminti šio romano herojų Tomą, iš garsaus chirurgo tapusį Prahos langų valytoju.

Šiuo požiūriu Gdansko elektrikas Lechas Valensa (Lech Wałęsa), vienas iš „Solidarumo“ įkvėpėjų ir jo siela, simbolizavo patį baisiausią sovietinės sistemos priešą - nieko nebijantį ir neturinį ko prarasti darbininką.

Kita vertus, į „Solidarumą“ greitai įsiliejo ir jo politinę strategiją kūrė ne vienas garsus lenkų intelektualas - jau miręs Jacekas Kuronis (Jacek Kuroń), Adamas Michnikas, Bronislavas Geremekas (Bronisław Geremek), Tadeušas Mazoveckis (Tadeusz Mazowiecki) ir kiti.

„Solidarumas“ ne tik tapo nenugalimu politiniu sąjūdžiu - jis konsolidavo visą lenkų tautą. Pakanka prisiminti, kad „Solidarumui“ jo pakilimo metu priklausė 10 milijonų narių.

Šiandien iš jų liko tik 750 tūkstančių, o ir paties „Solidarumo“ likimas bei nūdienos situacija primena mūsų „Sąjūdį“ - it politinis ir moralinis stebuklas visą tautą suvienijęs, nacionalinio išsivadavimo kovai ją pakėlęs judėjimas ilgainiui užgeso, marginalizavosi ir tapo pačių radikaliausių, prie naujosios politinės sistemos nepajėgusių prisitaikyti jo narių simboline tvirtove, neretai konfliktuojančia su buvusiais judėjimo vadais ir mokytojais.

Avanscena - be mūsų

Šiandien „Solidarumas“ yra fragmentuotas politinis darinys, skaldomas vidinės nesantaikos.

Prie viešbučio, kuriame vyko konferencija, piketavo žmonės, protestavę prieš, jų akimis, „Solidarumo“ idealų išdavystę. Tariamoji išdavystė siejama su L.Valensos bendravimu su dabartiniu Lenkijos prezidentu Aleksandru Kvasnievskiu (Aleksander Kwaśniewski). Nepasitenkinimas L.Valensa šiame flange prasidėjo iškart, kai jis ir A.Kvasnievskis per popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves pirmą kartą vienas kitam padavė ranką.

Monumentaliam Jono Pauliaus II vaidmeniui Lenkijos laisvės byloje, 1979 metais vizito Lenkijoje metu įkvepiant lenkus kovai prieš komunizmą, už Lenkijos ir visos Rytų Europos laisvę, nepriklausomybę bei žmogaus teises, buvo skirta ištisa konferencijos sesija, kurią vedė žymus lenkų politikas ir katalikiškas intelektualas T.Mazoveckis.

Nesiimu nieko spręsti apie komunistinę A.Kvasnievskio praeitį - neutraliu žvilgsniu, jis yra vienas iš pačių gabiausių ir geriausių nūdienos Europos politikų, suvaidinęs rimtą vaidmenį tiek NATO ir ES „plėtroje, tiek Ukrainos“ oranžinės revoliucijos parėmimo byloje. Jo partinė narystė ir komunistinė praeitis yra jo ir jį prezidentu išrinkusios lenkų tautos reikalas.

Akivaizdu buvo, kad A.Kvasnievskio laikysena konferencijoje buvo kukli, ori ir elegantiška. Jis keletą kartų atidavė didžiulę pagarbos duoklę L.Valensai bei jo bendražygiams, dėkodamas jiems už jų kovą ir nė karto nepaminėdamas savo asmens ar politinio įnašo į tai, kuo tapo dabartinė Lenkija.

Sektinas, bet sunkiai pasiekiamas pavyzdys kai kuriems mūsų politikams, iškilusiems į valdžios aukštumas kompartijos ir sovietinės sistemos dėka, bet šiandien aktyviai perrašantiems savo politines biografijas ir stipriai perdedantiems savo patriotinę praeitį.

Kad ir kaip būtų, „Solidarumo“ paveldas yra milžiniškos svarbos Rytų Vidurio Europai. O gal ir visai Europai. „Solidarumo“ 25-mečiui skirtoje konferencijoje dalyvavęs Europos Komisijos prezidentas Chosė Manuelis D.Barosas (José Manuel D. Barroso) apibūdino „Solidarumą“ kaip Europos padalijimą užbaigusį ir ją iš naujo suvienijusį sąjūdį - Europos laisvės ir solidarumo sąjūdį.

Garsusis lenkų kilmės JAV politologas, buvęs JAV prezidento Džimio Karterio (Jimmy Carter) patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbignevas Bžezinskis (Zbigniew Brzeziński) „Solidarumą“ lygino su tokiais žmonijos politinės istorijos įvykiais kaip Amerikos revoliucija ir taikinga Mahatmos Gandžio (Mahatma Gandhi) Indijos kova prieš Britų imperiją.

Konferencijoje dalyvavo ir kalbėjo ne viena Europos ir viso pasaulio mokslo bei politikos megažvaigždė - Timotis Gartonas Ešas (Timothy Garton Ash), lordas Ralfas Darendorfas (Ralf Dahrendorf), minėtasis Z.Bžezinskis, buvę JAV valstybės sekretoriai Madlena K.Olbrait (Madeleine K.Albright) ir Džeimsas Beikeris (James Baker), paskutinysis Čekoslovakijos ir pirmasis Čekijos Respublikos prezidentas Vaclavas Havelas. Konferencijoje dalyvavo ir „oranžinės“ bei „rožių“ revoliucijų herojai - Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenko ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

Galima nesunkiai suprasti, kodėl šioje konferencijoje nedalyvavo Rusijos ir Baltarusijos vyriausybių atstovai. Bet, laimei, dalyvavo žmogaus teisių gynėjai ir disidentai. Po Sergejaus Kovaliovo negailestingos kalbos apie tikrąją pilietinės laisvės ir žmogaus teisių padėtį Rusijoje bei gėdingą Vakarų valstybių vadovų flirtą su Vladimiru Putinu visi atsistojo ir taip išreiškė savo pagarbą bebaimiui rusų disidentui, kurio politinę etiką nuo imperijos politikų elgesio kodekso skiria praraja.

Gerokai sunkiau suprasti, kaip ir kodėl tokiame forume galėjo nedalyvauti Prancūzijos vyriausybės atstovai.

Pasigedau šiame simboliniame Naujosios Europos forume ir Lietuvos Prezidento. Taip, forume dalyvavo mūsų šalies Premjeras, kartu su kitais valstybių vadovais pasirašęs Europos solidarumo centro Gdanske steigiamąjį aktą, kuriuo sykiu rekomenduojama rugpjūčio 31 dieną („Solidarumo“ gimimo dieną) kasmet švęsti kaip Europos laisvės ir solidarumo dieną.

Bet suvokiant aktyvų mūsų šalies Prezidento vaidmenį politiniuose lūžiuose Ukrainoje ir Gruzijoje, taip pat žinant ambicingą mūsų valstybės užsienio politiką NATO ir ES plėtros architektūroje, man buvo daugiau nei keista šiame forume nematyti ir negirdėti mūsų šalies vadovo. Juolab kad Gruzijos prezidentas atvirai pasakė, kad iš Baltijos šalių mokėsi nesmurtinio ir taikingo pasipriešinimo metodų, įskaitant ir rankomis susikabinusių žmonių gyvąją grandinę.

Mes praleidome progą visiškai pelnytai atsidurti Europos tautų kovos už laisvę forumo avan-scenoje.

Pamokos Lietuvai

Svarbi „Solidarumo“ jubiliejinės konferencijos pamoka mums būtų - kaip išlaikyti pagarbą savo nepriklausomybės ir laisvės sąjūdžiui, jau nekalbant apie patriotizmą ir istorinę atmintį. Ji pati savaime, politinės ir intelektinės kultūros neorganizuojama bei nepalaikoma, netrunka išblėsti.

Todėl įdomu, kaip Lietuva 2008 metais švęs „Sąjūdžio“ 20-ąsias metines - pagyvenusių žmonių piketais ir politiniais demaršais prieš valdžią ir partijas ar europinio masto forumu, skirtu vienam pačių iškiliausių taikingų ir nesmurtinių XX amžiaus politinių sąjūdžių - Sąjūdžiui, gerokai pagreitinusiam režimo pabaigą ir pribaigusiam sovietinę imperiją. Pats laikas apie tai pagalvoti.

Bet bene svarbiausią pamoką Lenkijai (o sykiu ir mums) išsakė Z.Bžezinskis. Jis paragino „Solidarumo“ herojus ir brandžiausius šalies politikus mobilizuoti visas savo ir visuomenės jėgas siekiant šalies vidinio politinio gyvenimo atnaujinimo, jo pakėlimo į aukštesnį idėjų ir debatų lygmenį, o sykiu kovojant su korupcija ir politikos degradacija.