Reveransai Lietuvos vardo tūkstantmečiui pasiekė apogėjų – vieni dainas traukia Dainų šventėje, kiti – protestuodami prieš algų mažinimą. Labai simboliškas šventinių vaidmenų pasiskirstymas. Pagal laiko pulsą. Vieniems trūksta žaidimų, kitiems – pinigų. Ir visi jie teisūs, nes visi daro tai, kas jiems atrodo svarbiausia.

Į Lietuvą civilizacijos idėjų atnešti įsigeidęs Brunonas Kverfurtietis nė neįtarė, kuo taps jo misija pagonių žemėje. Iš pradžių jam nurėžė galvą, o po daugybės metų visą šį procesą dar atšventė didelėmis ir brangiai kainuojančiomis iškilmėmis. Galima tik įtarti, kad prieš tūkstantį metų, kai Brunono galva buvo maunama ant kuolo, šį natūralistinį procesą taip pat palydėjo taurios giesmės. Kaip ir tada, kai toji galva pagaliau nuriedėjo į upelį, anais laikais Alstra vadintą.

Lietuvoje jau, matyt, nuo seno ypač ryškiai išsiskiria pragmatinis ir poetinis pradas, kurie, tiesa, kartais taip paradoksaliai susipina, kad net nežinai, kas pagaliau yra svarbiausia, – sočiai gyventi ar traukti širdingas dainas.

Vis dėlto šįsyk, regis, labiau išsiskirs pragmatinis lietuvių būties momentas – veikiausiai neteks sulaukti ir rudens, kai šalies finansinės problemos nustelbs švenčių isteriją bei su ja susijusį desperatišką optimizmą, kurį labai tiksliai įkūnija pramogų sostinės himno žodžiai: "Viskas yra ir bus gerai".

Tik kažin ar tikrai bus gerai. Šią savaitę paaiškėjo, jog nedarbo lygis Lietuvoje pasiekė 9,3 proc. grimasą. Ir daugelis ekonomikos specialistų neteigia, kad tai jau pabaiga. Atvirkščiai – sako, jog nedarbas šiemet dar labiau suklestės. Didės ir kitąmet. Sparčiai ir nesulaikomai. Žodžiu, pramogų sostinės pranašystėmis kliautis neverta. Ne veltui mūsų premjeras taip pat šią savaitę prasitarė, jog nenori skelbti kai kurių duomenų, kad nesugadintų tūkstantmečio šventės linksmybių.

Nieko gero iš tokio geranoriškumo. Nes tuos nemalonius ekonomikos nuosprendžius vis tiek teks paviešinti. Kad ir po dainingų švenčių. Šventės, kaip ir gerovė, turi nemalonią savybę – jos pasibaigia, o lieka tik plika realybė, toli gražu neatspindinti to gėrio, kuriuo neretai neskoningai persūdytos tautinės dainos. Gėris ir realybė Lietuvoje paprastai neturi nieko bendra. Gal dėl to ir esame svajonių šalies piliečiai. Jei jau negalime gyventi be didelių ir skausmingų problemų – nors ringavimais pasvajojame apie tokią galimybę. Taip jau yra, kad lietuvio svajonės visada klotos rožėmis, o realybė – eglišakėmis. Tas skirtumas varo mus iš proto, nes taip sunku atsiriboti nuo to, kas mums patinka. Kai svajonės baigiasi ir reikia gyventi realybėje, vėl griebiamės dainų. Kaip paskutinio šiaudo, neva galinčio išgelbėti mus nuo nesibaigiančių tikrosios būties problemų. Tai ir dainuojame. Kiekvienas savaip – vieni apsirėdę tautiniais rūbais aikštėje, kiti – reikalaudami iš valdžios nemažinti algų.

Dainuojame, nors ir vieni, ir kiti gerai žinome, kad tos algos tikrai bus sumažintos, o nedarbas dar didės bene dvigubai. Ir gyvensime nebe taip sočiai, kaip iki šiol, nes tie gyvenimo džiaugsmai, kuriais maitinomės iki vadinamojo sunkmečio pradžios, buvo ne natūralūs, savaime išplaukę iš gyvenimo, o pasiskolinti banke.

Dabar išaušo ta nesmagi akimirka ir stuktelėjo suvokimas, kad skolas teks grąžinti jokių iliuzijų neturinčiam palūkininkui. Tad dainomis ar nostalgiškais pasriūbavimais jo neužliūliuosi, reikia kloti realiai šlamančiuosius. Su romantika ar patriotizmu šis procesas neturi nieko bendra. Ir palūkininkai teisūs, nes niekas neateina iš nieko – viskas turi realų pagrindą, kuris visada pasirodo esąs stipresnis už visas kitas duotybes. Tai neišvengiama kaip mirtis.