Didžiausia dovana – dėmesys

„Tikrai geras vaikas“, – peltakiuota nosinaite nubraukia džiaugsmo ašaras V. Statkevičienė, o man spėja prabėgti mintis, kad elegantiška dama visomis aplinkybėmis – elegantiška.

Į tą trumputį žodį „geras“ telpa daug: dėmesingas, rūpestingas, atidus, pagarbus, jautrus, malonus. „Visur įvedu madą, įvedžiau ir madą mylėti mamas“, – yra pasakęs žinomas mados kūrėjas J. Statkevičius, pats nepaprastai lepinantis savo brangiausią žmogų.

„Tikrai! Labai lepina mane Juozukas, – žodžiu paglosto sūnų pašnekovė ir palinksta prie telefono, netrukus parodydama dailaus žiedelio su žalia akute nuotrauką. – Čia jo dovana Motinos dienos proga. Kažkada prasitariau, kad norėčiau tokio – kuklaus, bet su žaliu akmenėliu, jis ir nupirko.“

Kremai, kosmetika, papuošalai – kad ir kur būtų J. Statkevičius, lauktuvės mamai būtinos. „Oi, kiek tų dovanų yra privežęs! Juozeli, man nieko nereikia, sakau, pati visko galiu nusipirkti, betgi neklauso“, – perbėga veidu šypsena.

Sūnaus dovanos – ne bandymas kompensuoti laiką, kaip dažnai pasitaiko kitų santykiuose. Juozas mamai laiko turi visada. Visi žino, kad geriau garsiajam dizaineriui rašyti žinutes, nes į skambučius jis gali neatsiliepti, tačiau mama – išimtis, jai Juozas visada pasiekiamas.

Jųdviejų bendravime yra daug prasmingesnių dalykų nei dovanos. „Kiekvieną vakarą: labanakt, bučiukas. Dieną ne po kartą, kad ir trumpai, pasikalbame“, – išduoda gražų ritualą V. Statkevičienė. Sūnui tai savaime suprantama: dieną keliskart susiskambinti, vakare palinkėti labos nakties, susitikus nudžiuginti malonia smulkmenėle.

Susitikimai – irgi ne iš prievolės, kokią dažnai atlieka labai užsiėmę suaugę vaikai, vos retkarčiais ištaikydami laiko mamai. Koks išties smagus J. Statkevičiaus ir jo mamos laikas drauge, galima matyti socialiniuose tinkluose: dizaineris nuotraukomis ir filmukais pasakoja, kaip jie keliauja, švenčia, poilsiauja pajūryje. Mamą jis kviečiasi visur: V. Statkevičienė yra ištikima sūnaus palydovė renginiuose, priėmimuose, susitikimuose. Žinoma, ir garbingiausia viešnia jo madų pristatymuose.

„Kolekcija skirta mylimiausiam žmogui – mano besišypsančiai mamai. Mano mūzai. Mano įkvėpėjai“, – prieš ketverius metus yra sakęs dizaineris, pristatydamas gėlių motyvais alsuojančią kolekciją, kurią įkvėpė gėlėtų mamos suknelių prisiminimas. Ispūdingą „Pavasario / Vasaros 2025“ kolekciją J. Statkevičius irgi skyrė savo mamai. Kaip visada – nusilenkdamas jai ir darbais, ir žodžiu.

Dėkingumas: garsus dizaineris pripažįsta – jei ne mama, madų pasaulyje jo gal nė nebūtų. Todėl pristatydamas kolekcijas visada randa galimybių jai padėkoti, o tarp žiūrovų V. Statkevičienei visada skirta garbingiausia vieta. / G. Skaraitienės, V. Ovadnevo / „Fotobanko“ nuotr.

Ištraukite vaikus iš telefonų

Neatsispiriu ir aš pakamantinėti, ko vis dėlto reikia, kad pavyktų net ir vaikui suaugus išlaikyti tokį išskirtinį ryšį?

„Auginau jį kaip visos mamos. Tik niekam niekada jo nepalikdavau, nepaleidau iš akių. Kur ėjau, Juozukas visada su manimi. Pas draugę užsuku, mudvi kalbame, o jis greta sėdi ir paišo. Visada pasiimdavau popieriaus ir pieštukų“, – pasakoja V. Statkevičienė, anksti pastebėjusi sūnaus kūrybiškumą.

„Tėvas norėjo, kad eitų į garažą, prie automobilių krapštytųsi, o Juozukas – ne. Į svečius ateidami visi žinojo, kad jam geriau ne mašinytę, o lėlytę atnešti. Kokius drabužėlius joms pasiūdavo!“ – iki šiol nepamiršta, kaip stebindavo savo talentu mažasis Juozas.

Ar jis nuo mažens buvo mamos vaikas? „Iš pažiūros – tai tėvelio. Žiūrėkite, kokie abu Juozai panašūs, – rodo vyro ir sūnaus nuotraukas ir juokiasi, kad visą gyvenimą Juozų buvusi apsupta. – Mano ir tėvelis Juozas, ir vyras, ir uošvis. Kai gimė Juozukas, sakau, duokime gal kokį Kęstučio ar Algio vardą, bet pareina vyras užregistravęs – Juozukas. Jėzau, galvoju, tai kaip tą mažą vaiką kieme šauksi: Juozai, pareik valgyti... Kurį laiką lėlyte, pupyte vadinau. Paskiau jau pripratau.“

Nors išoriškai ir iš akies trauktas tėtis, Juozas buvo mamos vaikas. „Visą laiką – prie manęs ir prie manęs. Gal dėl to ir tas ryšys toks stiprus išliko“, – susimąsto V. Statkevičienė ir čia pat stebisi šių laikų realybe.

Jokių kitų receptų kaip meilė nėra. Jei nemylėsi, ir pasaulis tavęs nemylės. Jei tu vaikui neduosi meilės ir dėmesio, nesitikėk, kad pats jo sulauksi.

„Ištraukite vaikus iš telefonų! – ragina šiandienius jaunus tėvus. – Daugiau su jais būkite: bendraukite, kalbėkite, nepalikite vienų. Dabar tėvai patys sau gyvena, vaikai ištisomis vasaromis kažkur atiduoti. Arba susirenka prie stalo – vaikams telefonai įduoti, visi į ekranus nosis sukišę. Man klaiku. Žiūriu pro langą. Vaikas turi eiti devintą miegoti, o iki vienuolikos laksto. Tėvams nerūpi. Kaip gali vaikas geru žmogumi užaugti, jei jau dabar pamestas ir pats galvą pametęs?!“ – retoriškai klausia.

Kiek pamąsčiusi, tvirtai taria: „Jokių kitų receptų kaip meilė nėra. Jei nemylėsi, ir pasaulis tavęs nemylės. Jei neduosi vaikui meilės ir dėmesio, nesitikėk, kad pats jo sulauksi.“

Brangiausi: „Gyvenu apsupta Juozų“, – sako V. Statkevičienė, su vyru Juozu labai laukto sūnaus Juozo atėjimą į jų gyvenimą vadinanti Dievo dovana. / V. Statkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Sunki našlaitės dalia

V. Statkevičienė tikina sūnaus nelepinusi – tik mylėjusi ir pasižadėjusi: jis neturės tokios sunkios vaikystės! „Aš labai sunkiomis sąlygomis augau“, – jau skausmo ašaras braukia trejų metų mamos netekusi ponia Vanda.

Mamos Leonoros paveikslas atmintyje – kaip ūkanose. Prisimena, kai ji gulėjo kambaryje ligos patale, mažajai Vandutei vis galvelę paglostydavo. O kai tame pačiame kambaryje jau buvo pašarvota, tėvelis Vandutę visą laiką ant rankų laikė. Tada neverkė, nelabai suprato, kas įvyko. Tik iš kapinių sugrįžusi prapliupo raudoti, kad vainikėlio nuo mamos kapo neleido parsinešti.

Kol buvo tėvelis Juozas Stralkauskas, labai nagingas ir darbštus žmogus, Grinių kaime, dabartiniame Kelmės rajone, visi keturi vaikai – vyriausias brolis Alfonsas, vidurinieji sesuo Eugenija ir brolis Raimondas, ir ji, pagrandukė, – jautėsi saugūs. Tėvelis buvo rūpestingas, stengėsi, kad vaikai būtų prižiūrėti. „Samdydavo moteriškę, kad kartą per savaitę mus visus išmaudytų. Prisimenu, kaip smagu išmaudytai būdavo šokinėti ant lovos“, – dėlioja iš menkų prisiminimų savo ankstyvos vaikystės paveikslą.

Užtai gyvenimas be tėčio, kurio neteko būdama dvylikos, skausmingai įsirėžė Vandos atmintin. „Būdavo, tai vieni, tai kiti giminės palaiko pas save. Visi, pasiėmę mergaitę, nori, kad daržus paravėtų, kitus darbus nudirbtų. Pamenu, pas vienus gimines reikėjo dešimt kiaulių prižiūrėti. Gardai aukščiausi, aš tų kibirų su pašaru nė iki pusės nepakeliu. Giminės išvažiuoja į atlaidus, o man kambarius liepia tvarkyti. Aš, vaikas, praplaunu, man atrodo, kad jau gerai. O jie grįžę brūkšt po lova – dulkių palikta. Oi, kaip gavau su ražu. Juk ne savas vaikas, kam gaila?..“

Skaniai: sūnus didžiuojasi mamos kulinariniais talentais ir vis ragina ją išleisti receptų knygą, tačiau V. Statkevičienei pakanka savo patiekalais palepinti sūnų. / V. Statkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Varge širdis nesudiržo

Laimė, ne visi giminės surambėjusiomis širdimis buvo. Kaune gyvenusi teta, „Saulės“ gimnazijoje mokytojavusi, ne tik iš vargo ištraukė ir pas save priglaudė, bet ir dokumentus išrūpino, kad mergaitė galėtų amato mokytis. Pagal tuos dokumentus Vanda tapo... dvejais metais vyresnė, nes jos, keturiolikmetės, nebūtų į profesinę mokyklą priėmę.

„Tik prieš vestuves išsiėmiau tikrus dokumentus“, – sako V. Statkevičienė, nuo keturiolikos mokiusis audėjos amato, o šešiolikos jau pradėjusi dirbti tuomečiame Prano Ziberto šilko kombinate.

„Kai atlyginimą pradėjau gauti, jau karalienė buvau! – šypsosi anksti uždirbamo pinigo vertę pažinusi Vanda, sugebėjusi dar ir Sibiran ištremtai seseriai padėti. – Kaip nepadėsi? Sesuo rašo: skorbutas, šaltis. Gaunu algą, suruošiu siuntinį, pirštinių, kojinių, svogūnų, česnakų, ką galiu – siunčiu.“

Ne apie save galvojo, nors ir pati stokojo. Pasakoja labai ilgai nešiojusi iš kareiviškos milinės persisiūtą paltą, kol pagaliau galėjo naują nusipirkti. Didžiausias džiaugsmas buvo, kad sesers sulaukė.

Visą gyvenimą stengiausi būti prie gerų žmonių. Iš jų pasimokydavau elgesio, pasiklausydavau, kaip kalba, pasižiūrėdavau, kaip rengiasi.

Grįžusi iš Sibiro lagerių Eugenija kabinosi į gyvenimą. Bandė stoti į Šiaulių mokytojų seminariją, bet, kaip politinės kalinės, jos nepriėmė. Įsidarbino konditere Kuršėnuose, kuriuos išgarsino savo unikaliu saldumynu – „Kuršėnų vyniotiniu“. Eugenija aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių veikloje, jos iniciatyva Kuršėnuose įkurtas tremtinių choras. Už darbus Lietuvai E. Stralkauskaitei-Dragūnienei suteiktas Šiaulių rajono savivaldybės Garbės pilietės vardas.

„Prieš dvejus metus netekau sesers, prieš tai – vyriausio brolio. Likome mudu su jaunėliu“, – liūdnai konstatuoja V. Statkevičienė, gerai žinanti netekties skausmą. Prieš trylika metų kovą su onkologine liga pralaimėjo jos vyras.

Įkvepiantis mamos pavyzdys

Savo būsimąjį vyrą Vanda sutiko šilko kombinate, kur Juozas dirbo elektriku. Baikščią Vandutę jam pavyko prisikalbinti. „Vieną kartą prieina prie staklių, kitą, trečią – taip ir pradėjome draugauti. Pustrečių metų draugavome, 21-ų ištekėjau, 29-erių Juozuko susilaukiau. 51 metus drauge pragyvenome“, – kaip rožinio karoliukus veria savo gyvenimą.

Jai tapus našle, abu su sūnumi tapo dar artimesni. Dievo dovana V. Statkevičienė jį vadina ne dėl beatodairiškos meilės ar begalinio rūpinimosi, o dėl to, kad susilaukti sūnaus prilygo stebuklui.

„Jau galvojau, kad niekas manęs mama nešauks“, – neria į skausmingą gyvenimo etapą, kai niekaip nepavykdavo išnešioti kūdikėlio. Besilaukdama Juozo visą nėštumą išgulėjo ligoninėje, atidžiai prižiūrima medikų.

„Esu tikinti. Nėščia būdama Dievo prašiau, kad tik suteiktų motinystės laimę“, – išpažįsta V. Statkevičienė, niekada nepraradusi ir tikėjimo žmonėmis.

„Visą gyvenimą stengiausi būti prie gerų žmonių. Iš jų pasimokydavau elgesio, pasiklausydavau, kaip kalba, pasižiūrėdavau, kaip rengiasi. Juk niekas vaikystėje manęs to nemokė. Tiesa, mamytė buvo gerbiama siuvėja, visus kaime apsiūdavo. Pasakojo, kad mane į bažnyčią kaip lėlę išpuoštą atsivesdavo“, – dalijasi šildančiu prisiminimu.

Nelepinama gyvenimo moteris pati įgijo ir gerų manierų, ir vidinę inteligenciją, ir stiliaus pojūtį. Garsusis sūnus pripažįsta: jei ne mama ir nuo mažumės matytas įkvepiantis jos pavyzdys, madų pasaulyje jo gal nė nebūtų.

Charizmatiška: V. Statkevičienė visus sužavi išpuoselėtu stiliumi ir trykštančia jaunatviška energija. / V. Statkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Gražiausia moters puošmena

„Man taip smagu, kad žmonės jį myli. Mane dažnai užkalbina nepažįstami, dėkoja už tokį sūnų. Ir jam prašo padėkoti. Mamai – džiaugsmas ir pasididžiavimas, – prisipažįsta garsaus dizainerio  mama, o čia pat veidu nubėga rūpesčio šešėlis. – Tik Lietuvoje jo nevertina. Seniai galėjo išvažiuoti į Paryžių ir įsikurti ten. Kaskart į Paryžių nuvažiavęs atsigauna, atrodo, kad medaus statinę rado. Sakydavau, Juozai, važiuok ten visam. O jis: mama, kaip aš tave paliksiu?!“

Pertariu pašnekovę, sunkiai tikėdama tuo, ką girdžiu: juk visų tėvų svajonė matyti vaikus šalia, nejau išties norėtų tokios atskirties? „Aišku, kad ne, – atvirauja, – bet taip dėl jo skauda širdį. Nesulaukia jis čia nei paramos, nei deramo įvertinimo.“

Užtat pati kaip įmanydama skaidrina sūnaus dienas. Žinoma, lepina maistu jam sugrįžus. Apie tas skanias viešnages pas mamą žino visi J. Statkevičiaus sekėjai – socialiniuose tinkluose jis visada pasididžiuoja mamos kulinariniais talentais. Vis ragina ją išleisti kulinarijos knygą, bet poniai Vandai daug svarbiau patiekalais džiuginti savo sūnų.

Jos kepamo jau legenda tapusio kekso daug kam yra tekę skanauti. Juo vaišina brangius, svarbius žmones, visada – sūnaus kolekcijų pristatymo svečius.

„Kalėdoms iškepiau 54 keksus, Velykoms – tik 25. Tik geriems žmonėms, – priverčia nusišypsoti iš to „tik“. – Jau rankos pavargo, nebeišgaliu tiek, kiek anksčiau. Yra tekę ir 80 keksų iškepti“, – nepaliauja stebinti savo energija ponia Vanda.

Energijos jai užtenka viskam. „Teatrą mėgstu. Einu į koncertus, parodas“, – vardija savo smagias išvykas iš namų. Visada pasitempusi, pasidažiusi, stilinga. Tačiau labiausiai puošiama kitko: juk motinas laimingas ir gražias daro vaikų meilė.