Paskutinėmis vasaros dienomis vaikus auginančios šeimos išgyvena ypatingą metą. Vaikų širdyse kirba naujų mokslo metų laukimo nuotaikos, tėvų galvose jausmus nusveria pagrindinis rūpestis: kaip supirkti tai, kas būtina mokslui, bet neišleisti paskutinių santaupų.

Valstybės mastu metas apie rugsėjo 1-ąją – idealus laikas debatams apie šeimos sampratą Lietuvoje. Būtent šiuo metu sugriūtų ne vieno politiko ar visuomenės veikėjo argumentai, esą konservatyviosios visuomenės idėja stiprinti šeimos institutą Lietuvoje diskriminuoja tuos 30 proc. šalies vaikų, kurie auga nepilnose šeimose.

Nuoširdi pagarba mamoms ir tėčiams, kuriems likimas lėmė vieniems auginti savo vaikus, – už pastangas išsaugoti savo ir savo vaikų orumą ne vieno jų vardą aukso raidėmis derėtų įrašyti garbės piliečių knygoje.

Tačiau teisybė pirštu baksnoja į tuos piliečius, kurie tik prisidengia nepilnos šeimos statusu. Būti vieniša mama ar tėvu ypač paranku rengiantis naujam mokslo sezonui – tokių vaikų tėvams valstybė labiau padeda.

Klasikinę šeimą propaguojantys sako, kad santuokoje gyvenantys vaikai jaučiasi daug ramiau daugeliu prasmių, be kitų – ir dėl psichologinio, materialaus stabilumo. Išdidūs liberalai jiems atšauna: meilei ir šeimai nereikia spaudo pase – jo prireikia tik dogmatikams.

Rugsėjo 1-osios išvakarėse gyvenimas aiškiai parodo: dogmos dogmomis, spaudai spaudais, bet be tų pačių bažnyčių ir altorių kelyje dažniau dega žalia šviesa.

Antai eilės kandidatų į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kurių kitaip kaip gėdos eilėmis nepavadinsi. Didmiesčiuose tėvai savo vaikams vietą šiose eilėse rezervuoja vos gimusiems, net jei leisti susipažinti su kolektyvu planuoja tik sulaukusius 3–4 metų.

Kai tiek metų išlaukus eilėje ima regėtis šviesa tunelio gale, paaiškėja, kad tėtį ir mamą turintis vaikas yra paliktas "ant ledo": jį nukonkuravo likimo nuskriaustas berniukas ar mergaitė iš socialiai remtinos šeimos. Tai, kad pastaroji anaiptol nėra pati skurdžiausia, išsiaiškinti ne taip paprasta.

Jei vaiko motina ir šios gyvenimo draugas veda bendrą ūkį, vaikui tenkanti pajamų dalis gali būti ir didesnė už tą, kuri tenka spaudu paženklintos šeimos atžalai. Kad tai patvirtintum arba paneigtum, turi atlikti ne šiaip "buitinį patikrinimą" – ieškoti vyriškų šlepečių po lova ir skutimosi reikmenų vonioje, bet užsukti į svečius nakčia su žvake rankoje.

Ar žinodami apie tokius fiktyviai vienišų tėvų auginamus vaikus įtūžę teisybės ieškotojai masiškai skundžia juos atitinkamoms instancijoms? Juk dauguma mūsų, atrodo, vis dar įpratę manyti, kad tie, kas vagia iš valstybės, yra ne nusikaltėliai, bet atvirkščiai – pranašesni už kitus, todėl jiems reikia pavydėti, iš jų reikia mokytis.

Jei ne piliečių sąmoningumas, kas tuomet uždegs raudoną šviesą tokiems veikėjams iš šešėlio – šįkart socialinio?

Griebtis metodų, kuriais bandoma iš darbo rinkos išvalyti nelegalias alternatyvas, t. y. realiomis baudomis ir bausmėmis bausti tuos, kurie akiplėšiškai meluoja apie savo neva bedarbio statusą? Vis dėlto tokia, kad ir laikina, priemonė pirmiausia skaudžiai kirstų per tuos pačius mažuosius piliečius, kuriems valstybė ir skiria paramą.

O gal verta tikėtis, kad melagių sąžinė kada nors prabils? Būtų gerai, kad tai nutiktų anksčiau nei tokios socialiai esą remtinos šeimos vaikas suvoks, jog gyventi apsižiojus neišsenkantį valstybės medaus korį daug paprasčiau nei turėti tiek, kiek užsidirbai ar susitaupei.