Pinigai šeimas turi pasiekti ne per pašalpas, o per paslaugas. Tai nuolat pabrėžianti sociologė Jolanta Reingardė siūlo atidžiau pažvelgti į sėkmingai gyvuojantį skandinavišką paramos šeimai modelį.

Statistiniai duomenys rodo, jog pernai šalyje gimė maždaug 35 tūkst. mažylių – beveik 3 tūkst. daugiau negu 2007-aisiais. Taigi motinystės (tėvystės) pašalpų didinimas jau davė akivaizdžių vaisių. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių tyrimų centro vadovė dr. J.Reingardė tokiam teiginiui nepritartų.

"Žinoma, pašalpų didinimas suteikė impulsą. Bet nepamirškime, jog šis valdžios sprendimas sutapo su ekonominiu Lietuvos pakilimu, kai jaunoms šeimoms lengva ranka dalytos būsto paskolos, sparčiai kilo atlyginimai. Burbulas pūtėsi, pūtėsi, kol pagaliau sprogo, – kalbėjo sociologė. – Neteisinga būtų teigti, kad sprendimas sumažinti motinystės (tėvystės) pašalpas ar sutrumpinti vaiko priežiūros atostogas neigiamai paveiktų gimstamumą. Gyvename ekonominės krizės laikotarpiu. Gimstamumo mažėjimą, net ir nesumažinus pašalpų, gali lemti visai kiti dalykai."

– Ne kartą įspėjote, jog reikėjo ne išmokas didinti, o plėsti paslaugas šeimoms, sudaryti sąlygas tėvams derinti darbą ir šeimą. Nuėjome visai ne tuo keliu?

– Manau, kad reikia peržiūrėti visą paramos šeimai politiką, perdėlioti principinius dalykus. Mano požiūriu, teikti socialinę paramą solidžiomis išmokomis mūsų valstybei yra per didelė prabanga. Mes kaip pionieriai Europoje su tomis atostogomis išsišokome, bet akivaizdu, kad valstybė tokios naštos nepakelia. Puikiai suprantu tėvus – jų lūkesčiai gali būti nepateisinti. Todėl visada sakau: geriau jau visai neduoti, negu vėliau atimti.

Tačiau teisingiau būtų buvę nueiti kitu keliu – investuoti į paslaugų plėtrą: steigti užklasinės veiklos būrelius, lopšelius, mažinti vaikų grupes. Pinigai šeimas tokiu būdu pasiektų ne per pašalpas, o per paslaugas. Tada būtų galima leisti tėvams dirbti ir tuo pačiu spręsti vaikų priežiūros bei ugdymo problemas.

Nėra abejonių, kad vaikui gerai augti namuose. Tačiau pažvelkime iš mamų pusės. Mes juk dar nežinome, kaip jos jausis, kai po dvejų metų reikės grįžti į darbo rinką. O grįžti daugeliui reikės. Gali taip nutikti, kad teks patirti labai daug sunkumų, dėti daug pastangų norint susigrąžinti prarastus įgūdžius. Norėčiau pabrėžti, kad sunkiausia bus būtent moterims, nes tik vienas kitas vyras ryžtasi eiti vaiko priežiūros atostogų.

Todėl reikėtų investuoti į tai, kas padėtų tėvams auginti vaikus ir jaustis pilnaverčiais žmonėmis.

– Ką lengviausiai ir greičiausiai būtų galima pakeisti?

– Man kartais atrodo, kad priimta gal ir neblogų sprendimų, tik bėda, kad jie būna tokie nelankstūs, nesuteikiantys žmogui laisvės manevruoti.

Tarkime, sukurta valstybinė vaikų priežiūros sistema – vaikų lopšeliai-darželiai, kur galioja geležinė tvarka: jeigu nori vaiką į darželį leisti dvi dienas per savaitę, vis tiek turi mokėti už visą mėnesį. Vienintelė pateisinama priežastis, kodėl mažylis tam tikromis dienomis nelankė darželio, yra gydytojo pažyma apie vaiko ligą arba darbdavio patikinimas, jog tėvai dirba pamaininį darbą. Tai nelankstu ir nepatogu.

Pateiksiu dar vieną nelankstumo pavyzdį. Mūsų įstatymuose įtvirtinta, kad sutuoktiniai gali dalytis vaiko priežiūra. Bet tas dalijimasis neskatinamas. Žinau atvejų, kai regioniniuose "Sodros" skyriuose dirbančios inspektorės net nežino apie tokią galimybę, kad vaiko priežiūros atostogas motina ir tėvas gali pasidalyti po kelis mėnesius: šiek tiek laiko mažylį prižiūri vienas, šiek tiek – kitas ir t. t. Bet apie tai nėra garsiai kalbama, tėvai neskatinami taip daryti. Galbūt dėl to vaiko priežiūros atostogų eina beveik vien moterys.

Dabar Socialinės apsaugos ir darbo ministras jau kalba, kad jei vaiko priežiūros atostogose esantis žmogus gavo autorinį atlyginimą, uždirbta suma iš motinystės (tėvystės) pašalpos sumos neturėtų būti atskaičiuojama. Tai jau pažangu, nes skatina žmogų nors šiek tiek dirbti, o ne sėdėti sudėjus rankas.

– Kodėl Lietuvoje taip trūksta, kaip jūs sakote, lankstumo?

– Valstybė, kuri nepasitiki savo piliečiais, laiko juos tokiais, kurie tik ir suka galvą, kaip apeiti įstatymus, dėl kelių piktnaudžiavimo atvejų iš karto sugriežtina visą sistemą. Tada ji ir tampa nepaslanki, o dėl to kenčia visi be išimties.

– Seimas ruošiasi kone perpus sumažinti maksimalias motinystės (tėvystės) išmokas. Kaip tai vertinate?

– Išmokų ribos egzistuoja daugelyje Europos šalių. Laikomasi pozicijos, kad valstybė negali kompensuoti visų išlaidų, ypač dideles pajamas gaunančių tėvų.

Tokia, matyt, yra ir mūsų valstybės pozicija – tie, kurie daugiau uždirba, turi prisiimti ir didesnę naštą. Tačiau liberalios socialinės gerovės šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija, tai būtų sunkiai suvokiamas dalykas. Ten vyrauja požiūris, kad jeigu žmogus mokėsi, daug dirbo ir užsidirbo, jis yra vertas gauti savo pinigus čia ir dabar, o ekonominio sunkmečio naštą turi pasidalyti visi po lygiai.

Galbūt maksimalias išmokas reikėtų sumažinti keliais procentais, bet kirsti per pusę būtų drastiškas sprendimas. Taip vėl bus pažeisti teisėti tėvų lūkesčiai.

– Nuolat primenama, kad nė vienoje Europos šalyje nėra tokių "prabangių" vaiko priežiūros atostogų kaip Lietuvoje. Pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją emigravusios lietuvės pasakoja, kad atostogos čia trunka vos kelis mėnesius.

– Žinoma, namuose pabūti su kūdikiu tik du ar tris mėnesius yra per mažai. Reikėtų bent jau metų. Bet taip jau šioje šalyje susiklostė, kad darbo rinkos interesai yra svarbiau negu šeima.

Tačiau ten labai išplėtota vadinamoji dalinio užimtumo schema. Tas pats padaryta ir Olandijoje, Vokietijoje bei daugelyje kitų Europos šalių. Tėvai turi galimybę patikėti vaikelį valstybinei vaikų priežiūros institucijai ir kelias valandas per dieną dirbti. Bet tikrai nėra taip, kad kūdikis darželyje paliekamas visą darbo dieną. O jei darželis tėvams dėl kokių nors priežasčių netinka, prie vietos savivaldybių veikia auklių centrai ir vaikui prižiūrėti galima samdyti žmogų – patikimą, kvalifikuotą ir kurio veikla apmokestinama.

Bet man asmeniškai labiau patinka ne šis, o skandinaviškas vaikų auginimo ir priežiūros modelis, kai sumokama už metus trunkančias vaiko priežiūros atostogas.

– Kuo šis modelis dar patrauklus?

– Jis tiesiog labai draugiškas šeimai. Taip pat skatina moteris ir vyrus dalytis vaiko priežiūros pareigomis. Valstybės pozicija labai aiški – atsakomybę turi prisiimti abu tėvai, rūpintis vaiku nėra vien tik moters pareiga. Kai visuomenei skleidžiama tokia žinia, tuomet ir darbdavių požiūris į savo darbuotojus vienodas, nesvarbu, vyrai jie ar moterys. Darbdaviai tiesiog susitaiko su tuo, kad laikinai iš darbo rinkos gali pasitraukti tiek vienas, tiek kitas. O Lietuvoje priimta manyti, kad moteris visiškai darbinga tampa tik tada, kai jos vaikai suauga.

Skandinaviškas modelis patrauklus dar ir tuo, kad jis yra itin lankstus, sudaro sąlygas skirtingo pobūdžio priežiūrai. Tarkime, miestuose įsteigta daugybė vaikų darželių, o regionuose, kur vaikų mažiau, mažą vaiką auginančiai moteriai sudarytos sąlygos tuo pačiu prižiūrėti ir kaimynų vaikus. Vaikų darželiams keliami kur kas mažesni reikalavimai nei Lietuvoje, į viską žiūrimą natūraliau. Ir man regis, tai yra geras pavyzdys.