Atskirti tylos siena

Šį kartą rinkimai vyks ypač įtemptomis aplinkybėmis – susiskaldžiusioje Bažnyčioje, kurią kamuoja tiek ideologinės, tiek struktūrinės problemos.

Popiežiaus rinkimų procesas, nors ir paremtas šimtmečius skaičiuojančiomis tradicijomis, yra nuolat atnaujinamas. Pagal XIII a. sukurtą sistemą, konklavos metu jaunesni nei 80 metų amžiaus kardinolai susitinka, kad iš savo rato išrinktų kitą popiežių.

„Konklava“ tiesiogiai išvertus reiškia „su raktu“, nurodant, kad kardinolai turi išbūti užrakinti, kol bus išrinktas naujas popiežius. Tradicija prasidėjo tais laikais, kai miestų gyventojai buvo linkę padėti kardinolams apsispręsti, juos užrakindami ir kartais net sumažindami jų maisto racioną, kad šie greičiau priimtų sprendimą.

Ši procedūra turėtų prasidėti praėjus ne mažiau kaip penkiolikai ir ne daugiau kaip 20 dienų po popiežiaus mirties, taigi tarp gegužės 5 ir 10 d. Tačiau prieš tai kardinolai iš viso pasaulio surengs susitikimų: kiekvieną dieną į Romą atvyks vis daugiau naujojo popiežiaus rinkikų, kurie vadinamosiose generalinėse kongregacijose keisis nuomonėmis apie galimus kandidatus. Oficialiai šios diskusijos skirtos pasirengti konklavai. Teoriškai kardinolų diskusijos yra tokios pat slaptos kaip ir pati konklava.

Prieš prasidedant konklavai, kardinolai Šv. Petro bazilikoje aukoja specialias Mišias. Po Mišių dvasininkų procesija patraukia į Siksto koplyčią – pakeliui giedamas himnas „Veni Creator Spiritus“ („Ateik, o Dvasia Kūrėja“). Nuo XIX a. pabaigos visos konklavos vyksta būtent Siksto koplyčioje – Renesanso šedevre, kurį puošia garsiosios Michelangelo freskos.

Kardinolai balsavimo metu prisiekia laikytis visiško slaptumo, kitu atveju jiems grėstų ekskomunikacija. Jie negali naudotis elektroniniais prietaisais, mobiliaisiais telefonais. Kiekvienas apgyvendinamas Šv. Mortos svečių namuose, kambariuose užtamsintais langais.

Šiuo metu yra 135 vadinamieji kardinolai elektoriai, iš kurių 108 paskyrė Pranciškus. Tačiau jau du kardinolai – Valensijos arkivyskupas emeritas Antonio Cañizaresas ir Sarajevo arkivyskupas emeritas Vinko Puljičius – pranešė negalėsiantys dalyvauti dėl sveikatos problemų, tad balsavimo teisę turinčių kardinolų skaičius konklavoje sumažėja iki 133.

Geografiškai kardinolai rinkėjai pasiskirsto taip: 53 – iš Europos (net septyniolika – iš Italijos), 20 – iš Šiaurės Amerikos, 18 – iš Afrikos, 23 – iš Azijos, keturi – iš Okeanijos ir 17 – iš Pietų Amerikos.

Šie skaičiai atspindi Pranciškaus pastangas padaryti Kardinolų kolegiją labiau reprezentuojančią pasaulinę Bažnyčią. Tačiau tai reiškia, kad Europos atstovų įtaka dabar bus gerokai mažesnė nei anksčiau: 2013 m., kai pats Pranciškus buvo išrinktas popiežiumi, daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių kardinolų atstovavo Senajam žemynui, dabar – tik 39 proc. Kita vertus, tokia aritmetika nepasirodys neteisinga suskaičiavus, kad Europoje gyvena tik 20 proc. katalikų tikinčiųjų, 41 proc. jų – Centrinėje ir Pietų Amerikoje (41 proc.).

Ženklas: XIII a. naujam popiežiui išrinkti prireikė trejus metus trukusios konklavos. Moderniaisiais laikais, jau po kelių dienų rinkimų virš Siksto koplyčios pasirodo balti dūmai. / D. Martinezo / „Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.

Dūmų ženklas

Susirinkę į konklavą kardinolai elektoriai nakvoja Šv. Mortos svečių namuose. Ankstesniais amžiais kardinolai miegodavo pačių Apaštališkųjų rūmų koridoriuose ir kambariuose. Konklavos dienomis kiekvieną rytą mikroautobusais su užtamsintais langais jie vežami į Siksto koplyčią.

Kiekvieną dieną vyksta du balsavimai ryte ir du po pietų, kol vienas kandidatas surenka du trečdalius balsų. Dėl sumažėjusio kardinolų skaičiaus reikalinga dviejų trečdalių balsų dauguma sumažėja nuo 90 iki 89 balsų.

Kiekvienos sesijos pabaigoje balsavimo biuleteniai sudeginami prie koplyčios esančioje krosnyje, iš kurios virš Apaštališkųjų rūmų kyla dūmai. Po kiekvieno nesėkmingo balsavimo dūmai būna juodi, o po sėkmingo balsavimo – balti. Šventojo Petro bazilikos varpai skambės kartu su baltais dūmais, pranešdami pasauliui, kad Katalikų Bažnyčia turi naują vadovą. Dūmų spalva keičiama naudojant tam tikras chemines medžiagas.

Lemtingas žingsnis

Išrinktas naujasis popiežius bus nuvestas į mažytę zakristiją prie Siksto koplyčios, vadinamą sala delle lacrime, arba ašarų kambariu, kur jis galės apmąstyti savo ateitį.

Kardinolų kolegijos dekanas, šiuo metu kardinolas Giovanni Battista Re, paklaus naujai išrinkto pontifiko, ar jis sutinka su savo išrinkimu ir kokiu vardu norėtų vadintis, ir jis iš karto taps Romos vyskupu ir popiežiumi.

Naujajam popiežiui padedama apsivilkti drabužius – paruošiami trys skirtingų dydžių komplektai – ir kardinolai vienas po kito atiduoda jam pagarbą.

Kardinolai balsavimo metu prisiekia laikytis visiško slaptumo, kitu atveju jiems grėstų ekskomunikacija.

Netrukus jis pasirodo Šv. Petro bazilikos lodžijoje, žvelgdamas į XVII a. architekto G. L. Bernini suprojektuoje aikštėje, kurios viduryje stovi 4 tūkst. metų senumo egiptietiškas obeliskas, susirinkusius tikinčiuosius. Tada vyresnysis kardinolas diakonas – šiuo metu šias pareigas eina Renato Raffaele Martino – lotyniškai ištars garsiąją frazę: „Habemus Papam!“ („Turime popiežių!“) Tuomet naujasis popiežius suteiks savo pirmąjį palaiminimą.

Arčiau sosto

Pasak ilgamečio Vatikano stebėtojo Marco Politi, būsima konklava gali būti viena sudėtingiausių Bažnyčios istorijoje dėl gilaus skilimo tarp reformatorių ir konservatorių.

„Bažnyčia yra taip susiskaldžiusi kaip niekada anksčiau. Tarp nusivylusių reformų šalininkų ir nepatenkintų konservatorių vyrauja sumaištis ir nusivylimas. Tai bus viena skausmingiausių konklavų, kokias Bažnyčia yra patyrusi. Ten yra agresyvūs ultrakonservatoriai ir didelė dalis išsigandusių, kurie nerimauja dėl Bažnyčios ateities“, – sakė M. Politi interviu žurnalui „Stern“.

Nors rimtai prognozuoti būsimo popiežiaus neįmanoma, spėlionės apie galimus kandidatus prasidėjo Pranciškui sunkiai susirgus vasario mėnesį ir atsinaujino tuoj po jo mirties.

Tarp dažniausiai minimų kandidatų – 70-metis Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas. Jis beveik visą Pranciškaus pontifikatą buvo Vatikano vyriausiasis diplomatas ir antras svarbiausias žmogus Vatikane. Jį pažįsta ne tik gausybė pasaulio lyderių, bet ir daugelis Romos kurijos – Šventojo Sosto valdžios organo – darbuotojų.

Būdamas Pranciškaus Kardinolų tarybos, patariamojo organo, narys, P. Parolinas atliko svarbų vaidmenį 2018 m. sudarant istorinį Šventojo Sosto ir Kinijos susitarimą dėl vyskupų skyrimo. Jis, beje, vadovaus ir pačiai konklavai.

„La Stampa“ teigimu, P. Parolinas neabejotinai taptų Pranciškaus politikos, kurią pats apibūdina kaip „sveiką realizmą“, paveldėtoju.

Nors šiuo metu Romoje kalbama, kad kai kurie kardinolai norėtų popiežiaus, gerai išmanančio administracinį darbą, po trijų paskutinių popiežių, kurie apleido Romos centrą (Jonas Paulius II mieliau keliavo, Benediktas XVI mieliau rašė knygas, o Pranciškus kritikavo kuriją arba ją ignoravo), situacija gali būti komplikuota.

Kitas dažnai minimas kandidatas – 69 metų Bolonijos arkivyskupas Matteo Maria Zuppi. Jis, kaip Romos Šventojo Egidijaus bendruomenės narys, daugiau nei tris dešimtmečius dirba diskretišku Vatikano diplomatu, taip pat buvo popiežiaus Pranciškaus specialusis taikos pasiuntinys Ukrainoje.

M. M. Zuppi, pagarsėjęs kelionėmis dviračiu po Boloniją, yra populiarus dėl savo dešimtmečius neblėstančio darbo vargstančiųjų labui. Jis taip pat pasisako už migrantų ir homoseksualių katalikų priėmimą į Bažnyčią. Nuo 2022 m. jis yra Italijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, o tai suteikia jam didelę įtaką Italijos Bažnyčioje.

69-erių Claudio Gugerotti – iš Italijos Veronos miesto kilęs diplomatas, poliglotas, slavų ekspertas. Jis yra dirbęs nuncijumi keliose šalyse, įskaitant Britaniją, Sakartvelą, Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją ir Ukrainą. 2022 m. C. Gugerotti, konsultavęs popiežių Pranciškų dėl Rusijos karo Ukrainoje, buvo paskirtas Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektu.

Tarp kandidatų minimas ir 75 metų Stokholmo arkivyskupas Andersas Arborelius. 2017 m. pirmuoju Švedijos kardinolu paskirtas A. Arborelius atsivertė į katalikybę vienoje labiausiai sekuliarizuotų šalių, kurioje tarp tikinčiųjų dominuoja protestantai. Jis – griežtas Bažnyčios doktrinos gynėjas, ypač prieštaraujantis tam, kad moterys galėtų būti diakonėmis ar kad būtų laiminamos tos pačios lyties asmenų poros.

68-erių Goco (Malta) vyskupas emeritas Mario Grechas – Vyskupų sinodo generalinis sekretorius, renkantis informaciją iš vietinių bažnyčių svarbiausiais Bažnyčiai klausimais – dėl moterų vietos religijoje ar antrą kartą susituokusių išsiskyrusių žmonių – ir perduodantis ją popiežiui. Jis pripažino katalikų „brolišką dialogą“ visais lygmenimis ir kartu patikino tradicionalistus, kad Bažnyčia „nėra demokratija, Bažnyčia yra hierarchinė“.

Tarp kitų europiečių minimas Marselio arkivyskupas Jeanas-Marcas Aveline’as, portugalų kardinolas José Tolentino de Mendonça, Kultūros dikasterijos prezidentas, ir vengrų kardinolas Peteris Erdö – intelektualas, gerbiamas kanonų teisės ekspertas, kalbantis septyniomis kalbomis.

Teorinę galimybę tapti naujuoju Romos katalikų bažnyčios vadovu turi ir konklavoje dalyvausiantis penktasis kardinolas Lietuvos istorijoje Rolandas Makrickas. Iš Biržų kilęs dvasininkas, prieš ketverius metus tapęs Švč. Mergelės Marijos didžiosios bazilikos Romoje nepaprastuoju komisaru, yra paskirtas rūpintis popiežiaus Pranciškaus laidotuvėmis. Tačiau lietuviui – tik 53-eji, tad konklavos dalyviai tokį jauną amžių gali laikyti ne privalumu, bet laikina kliūtimi kelyje į Šventąjį sostą.

Kandidatai iš toliau

„Sprendimas bus labai sunkus, nes reikia asmenybės, kuri gali skatinti sanglaudą ir kartu turi tam tikrą charizmą. Be patrauklumo tiesiog neįmanoma modernioje masinėje visuomenėje. Jis turi kalbėti masėms. Pranciškus tai sugebėjo, jis buvo labai spontaniškas“, – apie naujojo pontifiko rinkimus sako M. Politi.

Tarp ne europiečių kandidatų išsiskiria 67-erių Manilos arkivyskupas metropolitas emeritas Luisas Antonio Tagle iš Filipinų. Tai charizmatiškas nuosaikus dvasininkas, nebijantis kritikuoti Bažnyčios dėl jos trūkumų, įskaitant seksualinį nepilnamečių išnaudojimą.

Angliškai laisvai kalbantis dvasininkas yra puikus oratorius, pasižymi saviironišku humoru ir, kaip Pranciškus, yra didelis vargšų, migrantų ir visuomenės pakraštyje atsidūrusių žmonių gynėjas.

2012 m. Benediktas XVI jį paskyrė kardinolu ir jau 2013 m. konklavoje, kurioje galiausiai buvo išrinktas Pranciškus, L. A. Tagle buvo laikomas realiu kandidatu į popiežius.

Per pamaldas Filipinų sostinėje Pranciškus, dalyvaujant L. A. Tagle, sakė, kad Bažnyčios ateitis yra Azijoje. Kai 2019 m. Pranciškus pasikvietė jį į Romą ir paskyrė vadovauti įtakingai Vatikano kongregacijai, atsakingai už Bažnyčią buvusiose misijų teritorijose, kuri rūpinasi didele Afrikos ir Azijos dalimi, kai kurie stebėtojai tai interpretavo kaip ženklą, kad Pranciškus nori ugdyti įpėdinį.

Tačiau nuo tada, kai Pranciškus 2022 m. atleido jį iš pasaulinės „Caritas" prezidento pareigų, L. A. Tagle nebeminimas kaip galimas įpėdinis, juolab kad Vatikane jis niekuo neišsiskyrė.

Tarp kandidatų minimas ir 66-erių Liuksemburgo arkivyskupas Jeanas-Claude’as Hollerichas. Kaip ir popiežius Pranciškus, J.-C. Hollerichas priklauso Jėzuitų ordinui. Daugiau kaip 20 metų jis praleido Japonijoje, yra Europos ir Azijos kultūrinių ryšių ir vokiečių literatūros specialistas.

Tvirtai laikydamasis dogmų, teologas vis dar atviras poreikiui Bažnyčiai prisitaikyti prie visuomenės pokyčių, panašiai kaip argentinietis miręs popiežius, kuriam jis buvo artimas ir kurio patarėju dirbo Kardinolų taryboje. J.-C. Hollerichas pasisako už dėmesį aplinkosaugai ir ragina pasauliečius, ypač jaunimą, labiau įsitraukti į Bažnyčios veiklą.

76-erių Jangono arkivyskupą Charlesą Maung Bo 2015 m. popiežius Pranciškus paskyrė kardinolu – pirmuoju ir vieninteliu jo šalyje. Dvasininkas ragino konfliktų krečiamame Mianmare palaikyti dialogą ir susitaikymą.

60-metis Jeruzalės lotynų apeigų patriarchas Pierbattista Pizzaballa taip pat minimas tarp galimų kandidatų. Aukščiausio rango katalikas iš Artimųjų Rytų rūpinasi Izraelyje, palestiniečių teritorijose, Jordanijoje ir Kipre gyvenančiais katalikais. Kardinolu jis buvo paskirtas 2023 m. rugsėjį, prieš pat baisiąsias spalio 7-osios atakas.

Tarp Afrikos kandidatų minimi 76-erių Keip Kousto arkivyskupas emeritas Peteris Turksonas iš Ganos ir 65-erių Kinšasos arkivyskupas Fridolinas Ambongo Besungu iš Kongo Demokratinės Respublikos. P. Turksonas galėtų tapti pirmuoju juodaodžiu popiežiumi, nors dar 2010 m. jis prisipažino, kad nenorėtų šių pareigų. Šešias kalbas mokantis Popiežiškosios mokslų akademijos ir Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos kancleris ne kartą lankėsi Pasaulio ekonomikos forume Davose, kur siekė įtikinti verslo lyderius apie vadinamosios nuvarvėjimo ekonomikos žalą.

Fridolinas Ambongo Besungu – vienintelis kardinolas iš Afrikos popiežiaus Pranciškaus Kardinolų taryboje, pontifiko patariamajame komitete. Kaip Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo pirmininkas, pernai sausį jis pasirašė laišką, kuriame išreiškė nepritarimą Vatikano deklaracijai, leidžiančiai kunigams ne liturginiu keliu laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas. Viename 2023 m. paskelbtame interviu jis paskelbė, kad „Afrika yra Bažnyčios ateitis, tai akivaizdu“.

Tačiau M. Politi mano, kad Afrikos kardinolo išrinkimo tikimybė yra nedidelė. „Aš tuo netikiu. Man atrodo, kad kardinolai po Pranciškaus nenorės eksperimentuoti su popiežiumi iš Trečiojo pasaulio“, – sakė jis „Stern“.

Savo eilės jau seniai laukia Šiaurės Amerikos, didžiausios Vatikano mecenatės, atstovai. Tarp galimų kandidatų minimas 75-erių Niujorko arkivyskupas Timothy Dolanas, dažnai apibūdinamas kaip linksmo būdo ekstravertas, turintis airiškų ir amerikietiškų šaknų, teologijos konservatorius, griežtai pasisakantis prieš abortus.

Buvęs Vašingtono arkivyskupas Viltonas Danielis Gregoris galėtų tapti pirmuoju juodaodžiu pontifiku, tačiau jam jau 77-eri, tad, manoma, yra per daug solidaus amžiaus, kad turėtų rimtų galimybių.

Nepaisant visų analizių ir spekuliacijų, katalikų tikėjime laikoma, kad galutinį sprendimą konklavoje lemia ne žmogiškieji faktoriai, o Šventosios Dvasios veikimas.

Kiti JAV kardinolai taip pat neturi didelių vilčių: reakcingasis Raymondas Leo Burke’as, veikiausiai keltų kitų kardinolų nerimą dėl Katalikų Bažnyčios vadinamosios trumpizacijos. Kartu su dviem Vokietijos kardinolais Joachimu Meisneriu, Walteriu Brandmülleriu ir italu Carlo Caffara jis yra daugiau ar mažiau atvirai apkaltinęs Pranciškų erezija.

Sėkmę lemiantys faktoriai

Nors popiežiaus rinkimų baigti itin sunku nuspėti, egzistuoja tam tikri faktoriai, galintys padidinti kandidato sėkmės tikimybę.

Daugiau galimybių turi už savo šalies ribų žinomi, didelį ryšių tinklą turintys kardinolai. Be anglų kalbos mokėjimo, ypač naudingos yra svarbiausių Kardinolų kolegijoje italų ir ispanų kalbų žinios.

Privalumu laikomi ir ryšiai su didelę įtaką Vatikane turinčiomis tarptautinėmis katalikų bendruomenėmis, pvz., Švento Egidijaus bendruomene. Prieš popiežiaus rinkimus tokios bendruomenės reklamuoja tam tikrus kandidatus.

Nors popiežius negali tiesiogiai pasirinkti savo įpėdinio, jis gali paruošti savo norimo kandidato kelią, suteikdamas jam poziciją, kurioje kandidatas galėtų pasižymėti, arba duodamas subtilų ženklą. Dažnai prisimenama, kaip 2005 m. pavasarį, mirčiai jau alsuojant, Jonas Paulius II paskyrė tuometį kardinolą Josephą Ratzingerį atstovauti jam per Didžiosios savaitės ir Velykų liturgijas. Tai buvo galima interpretuoti kaip ženklą dėl įpėdinio, nors neaišku, ar šį sprendimą Jonas Paulius II priėmė pats.

Nauju faktoriumi, kuris 2013 m. dar nebuvo toks ryškus konklavos dalyvių sąmonėje, tapo seksualinio piktnaudžiavimo skandalas. Galimybę būti išrinktu turės tik tas kandidatas, apie kurį galima gana tiksliai pasakyti, kad jo reputacija šiuo klausimu yra nepriekaištinga. Šis faktorius palankesnis jaunesniems kandidatams, kurie vyskupijas valdo tik kelerius metus. Kita vertus, kardinolai gali ir nenorėtų pontifiko, kurio kadencija potencialiai galėtų trukti ir kokius 30 metų.

Nepaisant visų analizių ir spekuliacijų, katalikų tikėjime laikoma, kad galutinį sprendimą konklavoje lemia ne žmogiškieji faktoriai, o Šventosios Dvasios veikimas. Juolab kad ir istorija byloja, kad popiežiaus rinkimų rezultato nuspėti neįmanoma. Prieš 2013 m. kovo konklavą Buenos Airių arkivyskupas ne tik nebuvo tarp favoritų, bet ir apskritai nebuvo sulaukęs daugiau dėmesio, nors galiausiai nugalėjo.

Naujo pontifiko rinkimai, anot Dvasininkijos dikasterijos prefekto, Pietų Korėjos kardinolo Lazarus You Heung-siko, visada kupini netikėtumų. „Žiūrėsime, ką pasakys Šventoji Dvasia“, – sakė jis apie būsimąją konklavą. Ar kitas popiežius gali būti iš Azijos, kur Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų gretos nuolat auga? „Viešpačiui nėra nei Rytų, nei Vakarų“, – atsakė kardinolas.