Belaukiant konklavos, vėl skamba jau įprastu tapęs klausimas: kitu popiežiumi bus „progresyvistas“ ar „tradicionalistas“? Iš tiesų šis klausimas pernelyg sureikšminamas – kokių pažiūrų popiežius bebūtų išrinktas, jis nenulems Bažnyčios likimo pirštų spragtelėjimu. Interneto portalo „Katalikų tradicija“ vyriausiasis redaktorius Marius Parčiauskas atkreipia dėmesį į tai, kad absoliučią daugumą besirenkančios konklavos narių sudarys Pranciškaus įšventinti kardinolai, tai yra, vadinamosios progresyviosios krypties atstovai, tačiau bendros tendencijos tikinčiųjų tarpe yra priešingos – apskritai mažėjant katalikų skaičiui, tarp jų vis daugiau tų, kurie šaukiasi grįžimo prie tradicinio Bažnyčios mokymo, o tai reiškia, kad „iš apačios“ kylančios srovės gali keisti padėtį ne vieno pontifikato, o daugelio metų laikotarpyje.

–  Pranciškui mirus žiniasklaidoje mirgėjo žodžiai: liberalus, progresyvus, novatoriškas. Ar toks, jūsų nuomone, ir buvo velionis popiežius?

– Pastebėsiu, kad užsienio žiniasklaidoje jis buvo aprašomas įvairiau ir net drąsiau, o lietuviškoje žiniasklaidoje aprašytas praktiškai vien teigiamai, kas, matyt, atspindi tradiciją tik taip kalbėti apie velionį. Gerbiu šią tradiciją, bet visgi kalbame apie viešą asmenį, kurio sprendimai darė įtaką milijardams žmonių visame pasaulyje ir juos aptarinėti galime ne vien iš gerosios pusės.

Galima pradėti kad ir nuo to, kad Pranciškus buvo renkamas tikintis, kad jo pontifikatas bus neilgas ir „ramus“ po Bažnyčią supurčiusio Benedikto XVI-ojo atsistatydinimo. Tačiau viskas vyko visai ne taip – dvylika Pranciškaus pontifikato metų pasižymėjo sukrėtimais ir nevienareikšmiškai vertinamais sprendimais. Bažnyčia seniai nematė tokių dalykų, kaip vieši kardinolų kreipimaisi į popiežių su reikalavimais išaiškinti savo poziciją ir net kaltinimai erezija.

Pranciškus pasižymėjo prieštaringais sprendimais visose srityse – nuo sakramentų ir šeimos klausimų iki LGBTIQ ir užsienio politikos. Pavyzdžiui, daug lietuvių smerkė popiežiaus požiūrį į karą Ukrainoje, nors apskritai, nekritiško požiūrio į Rusiją diplomatija Bažnyčioje yra sena, siekianti Antrojo Vatikano susirinkimo metus.

Nemažiau prieštaringai vertinta Pranciškaus politika Kinijos atžvilgiu, kur veikia Komunistų partijos „aprobuota“ bažnyčia ir pogrindinė arba tikroji Katalikų bažnyčia. Ankstesni popiežiai rėmė pastarąją, bet Pranciškus iš esmės perleido oficialiajam Pekinui teisę tvirtinti vyskupus. Taigi, visus 12 metų Šventąjį sostą lydėjo vienokie ar kitokie skandalai ir nors jis daugelio vadinamas „dialogo popiežiumi“, jo veiksmai, kaip kad spaudimas konservatyviems vyskupams ir Benedikto XVI-ojo leistos tradicinės liturgijos atšaukimas, rodė ką kitą.

Mokymo vienybės nėra ir yra faktinis skilimas.

– Popiežiui ne kartą prikaišiota dėl tokių prieštaringų dalykų kaip šamaninių ritualų elementai bažnyčiose arba faktinė Vokietijos katalikų schizma (skilimas), vyskupams nusprendus laiminti vienalytes santuokas. Ar Bažnyčia šiandien tikrai pergyvena schizmą?

– Vadinamasis „Pačamamos skandalas“, kai bažnyčioje buvo pastatyti pagonių dievybės stabai, Lietuvoje buvo mažai nušviestas, nors apskritai sukėlė daug triukšmo. Tenka pripažinti ir tai, kad jūsų minimi vokiečių vyskupai atvirai stojo prieš Bažnyčios mokymą.

Formaliai niekas nepasakė, kad Bažnyčia skilusi, o Pranciškus laikėsi Antrojo Vatikano susirinkimo pradėtos valdžios decentralizavimo politikos ir pro pirštus žiūrėjo į daugelį „saviveiklos“ atvejų. Rezultatas – vokiečių, lenkų ar amerikiečių vyskupų konferencijos gali laikytis visiškai skirtingo mokymo, o tai reiškia, kad mokymo vienybės nėra ir yra faktinis skilimas. Bažnyčios tėvai skelbė, kad vienas mokymas skelbiamas visame pasaulyje ir todėl yra viena Bažnyčia ir vienas jos vedlys – popiežius, esantis šv. Petro įpėdiniu. Dabar gi skirtingos vyskupų konferencijų pozicijos rodo, kad nebesilaikoma vieno mokymo ir Bažnyčia nebėra vieninga. Apie tai per mažai kalbama.

Marius Parčiauskas/Asmeninio arch. nuotr.

– Kai rinko Benediktą, viso pasaulio žiniasklaida skelbė, kad Bažnyčia renkasi tarp progresyvistų ir konservatorių. Tas pats sakyta, kai rinktas Pranciškus. Dabar vėl girdime kalbas apie tokį patį pasirinkimą?

– Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad popiežius renkamas dviem trečdaliais rinkikų balsų, o tai reiškia, kad patys liberaliausi ir patys konservatyviausi kandidatai šansų neturi. Kita vertus, Pranciškus įšventino rekordiškai daug kardinolų – 149. 108 iš 135 konklavos narių yra jo paskirti. Negaliu pasakyti apie visus, tačiau bent didelė jų dalis gali būti laikomi liberaliais arba bent jau palaikančiais Pranciškaus politikos kryptį. Žinoma, tokioje padėtyje sunku būtų tikėtis tikrai konservatyvaus kandidato pergalės.

Tačiau yra dar vienas momentas. Pranciškumi buvo nepatenkinti ne tik konservatoriai, bet ir patys „radikaliausi“ liberalai, manantys, kad šis popiežius atnešė Bažnyčiai per mažai pokyčių. Savaime suprantama, konservatoriai jį vertino kaip visiškai liberalų. Taigi, Pranciškus pilnai nepatenkino nei vienos pusės. Beje, Pranciškus Argentinoje tikrai negarsėjo kaip tradicionalistas, bet buvo žinomas kaip labiau dešiniųjų pažiūrų, netgi rėmė diktatorių Juaną Peroną.

Atsižvelgiant į tai, kad vidinis susipriešinimas Bažnyčioje tikrai gilus, tikėtina, kad dauguma kardinolų sieks atkurti bent sąlyginę ramybę ir rinks ne liberalą ar konservatorių, o tą, kuris gebės sutelkti abi puses. Manau, kad bus ieškoma labiau „technokratinio“, kompromisinio kandidato. Be to, greičiausiai vyresnio amžiaus, nors dauguma žiniasklaidos paskelbtų „realiausių“ kandidatų yra palyginti jauni.

Pasaulyje pastebima katalikų tendencija linkti į tradicijos pusę. Ypatingai tarp jaunų žmonių.

– Kalbame apie tai, kad dauguma konklavos narių yra linkę į liberaliąją pusę. O ko tikisi tikintieji? Kokio popiežiaus nori katalikų bendruomenės visame pasaulyje?

– Idomu tai, kad visame pasaulyje pastebima katalikų tendencija linkti į tradicijos pusę. Ypatingai tarp jaunų žmonių. Pavyzdžiui, JAV apklausos rodo, kad neseniai įšventintų jaunų kunigų pažiūros yra gerokai konservatyvesnės, nei vyresnio amžiaus dvasiškių. Sparčiai auga Pijaus X-ojo kunigų kongregacija, šiandien esanti tarp didžiausių kongregacijų, kaip Pranciškonai arba Jėzuitai.

Žodžiu, situacija yra tokia, kad bendras tikinčiųjų skaičius Bažnyčioje mažėja, tačiau tradicionalistų dalis auga, ypač tarp jaunų, dažnai daugiavaikių šeimų.

Kas tai lėmė? Manau, kad paplitęs klaidingas įsivaizdavimas, kad Bažnyčia gali patraukti jaunimą skambiais koncertais ir renginiais. Koncertų ir renginių, dar ir kokybiškesnių, pilna už bažnyčių ribų. Vakarų Europoje ir JAV juntama jaunimo polinkio į dešinę tendencija politikoje, ir tokia pati tendencija juntama Bažnyčioje. Jaunimas Bažnyčioje nori kažko sakralaus, dvasinio peno, kurio negauna kasdienybėje ar socialiniuose tinkluose. Sutinku, kad Lietuvoje tai mažiau pastebima, bet pasaulinės tendencijos tarp katalikų yra būtent tokios.

Tikinčiųjų polinkio į tradiciją tendencija keis Bažnyčią palaipsniui ir šis procesas gali trukti dešimtmečius.

– Ką tai reiškia Bažnyčios ateičiai? Jei bus popiežius progresyvistas, jis vis labiau neatlieps jūsų minėtų tikinčiųjų lūkesčių? O jei tradicionalistas – jis spaus liberaliąją stovyklą? Abiem atvejais atrodo, kad skaldymasis tęsis?

– Bažnyčia – ne politika, kur gali susodinti oponentus, kad jie pasiektų kompromisą. Valdymo klausimuose, aišku, susitarimas įmanomas, bet kai kalbame apie doktriną, kompromisų nenorės nei viena, nei kita pusė. Tarkime, liberaliausio sparno atstovai, nors ir ragina doktriną laikyti realiatyvia ir neiškelti „vienos tiesos“, savo poziciją jie priima kaip absoliučią tiesą ir tikrai nenorėtų, kad Bažnyčia grįžtų prie tradicijos, arba kaip pasakytų jie patys – „į tamsiuosius amžius“.

Tuo metu konservatyvusis sparnas mano, kad Bažnyčios mokymas ir yra jos vienybė. Jei nėra vieno mokymo, kokia mūsų tapatybė? Kuo tada katalikai skirsis nuo įvairių protestantų denominacijų?

Todėl nemanau, kad doktrinos kompromisas įmanomas. Atvirkščiai, mano asmenine nuomone, net ir tam tikrų praradimų kaina, net ir tų pačių Vokietijos vyskupų schizmos kaina, Bažnyčia laimėtų, įtvirtinus tradicinį mokymą. Nemanau, kad tai įvyks artimu metu, bet to viliuosi.

Galiausiai, suvokime, kad koks popiežius bus išrinktas, jis vienas neatneš kažkokių revoliucinių permainų nei į vieną pusę. Veikiau toliau tęsis mūsų aptarta atskirtis tarp Bažnyčios „apačių“ ir „viršūnių“. Tikinčiųjų polinkio į tradiciją tendencija keis Bažnyčią palaipsniui ir šis procesas gali trukti dešimtmečius. Taip, dabar „viršūnės“ yra liberalesnės, bet iš „apačios“ ateinančios tendencijos ilgainiui tai pakeis.