Europiečių finansinė pagalba Ukrainai yra be jokių abejonių gyvybiškai svarbi, tačiau kai prasideda kalba apie ginklus ir tarptautinę lyderystę, kažkodėl visos Europos akys tučtuojau krypsta į taip nemėgstamą „Oranžinį monstrą“ – Donaldą Trumpą.
Kaip mūsų portalui teigė Saro universiteto (Vokietija) dėstytojas, gynybos ir politikos apžvalgininkas Aleksandras Friedmanas, europiečiai visada pasirengę išdėti į šuns dienas bet kokį D. Trumpo planą, bet kažkodėl patys iki šiol taip ir nesugebėjo sukurti nė vienos savos iniciatyvos. Nuolat kartojama frazė „stovėsime kartu su Ukraina“ gali būti suprantama beveik pažodžiui – stovėjimo daug, o darymo mažai. Maža to, Europos lyderiai kartais skelbia skambias iniciatyvas, kurių kaip jie patys puikiai žino, niekas niekada net nepradės įgyvendinti.
Tuo metu Vladimiras Putinas pasirengęs toliau aukoti rusus „mėsos šturmuose“ – jam nesvarbu kiek išteklių ir gyvybių kainuoja kova dėl „didžiosios pergalės“. Beje, to dažnai nesupranta dauguma vakariečių – tai kas mums atrodo, kaip Ukrainos kapituliacijos pasiūlymai, V. Putino netenkina, nes neduoda jam paties svarbiausio – tos pačios „didžiosios pergalės“.
Didžiulė problema šiandien yra tai, kad ne tik Rusija vertina Europą, kaip JAV vasalą, bet atrodo, kad taip pat ima galvoti ir D. Trumpas. Kam jam dėl kažko tartis su vasalais?
– Kol Ukraina dirbo su JAV, kad parengtų kuo geresnį taikos planą, Europa tik panikavo ir piktinosi. Tai lėmė europiečių nepasirengimas naujienai apie galimas derybas, ar tiesiog įpročiu tampantis polinkis kritikuoti viską, kas ateina iš D. Trumpo administracijos?
– D. Trumpo „baubas“ tikrai veikia. Kita vertus, akivaizdu, kad Kyjivas apie tai žinojo iš anksto ir pasiruošė, o Europa buvo užtikta absoliučiai nepasirengusi. Beje, tai kad iš Vašingtono pasigirdo kritika, neva Kyjivo pakeitimai taikos plane yra destruktyvūs ir trukdo tartis, yra ne kas kita, o pats tikriausias komplimentas gerai sudirbusiems ukrainiečiams.
Jie pasirodė tikrai puikiai. Manau, kad „spontaniškas“ ir jausmingas Volodymyro Zelenskio kreipimasis į tautą buvo taip pat parengtas iš anksto. Kyjivo kampanija informacinėje erdvėje sėkmingai paveikė nuotaikas ir Ukrainoje, ir Vakaruose.
Tuo metu europiečiai buvo visiškai nepasirengę, nors žiniasklaidoje ir buvo nepatvirtintų pranešimų, kad Vašingtonas juos buvo įspėjęs. Tikėtina, kad tai netiesa. Taigi, mes stebime nepasirengusią, silpną ir strategiškai mąstyti negebančią Europą. Kritika jai yra visiškai pagrįsta. Ką kada nors pasiūlė patys europiečiai? Kur mūsų planas? Po susitikimo Pietų Afrikoje Europos lyderiai paskelbė, kad sukūrė savo planą, bet tai ne planas, o paskubomis „ant kelėno“ tušinuku subraukytas amerikiečių dokumentas. Europa geba tik reaguoti.
– Visa tai atrodė labai teatrališkai: europiečiai garsiai piktinosi, kad su jais niekas nesitarė, o D. Trumpas iš esmės atrėžė, kad nemato reikalo tartis su būreliu geopolitinių impotentų. Europa buvo skaudžiai pažeminta, bet pažeminta pelnytai?
– Labai gaila, bet taip. Kritikuoti amerikiečių projektus, net jei jie iš tikrųjų blogi, mes visada pasiruošę, o ką nuveikėme patys? Jokios strateginės iniciatyvos. Prisiminkite Olafą Scholzą, kuris lyg užvestas kartojo, kad ginklų Ukrainai tiekimo klausimuose, mes darome tik tai, ką daro amerikiečiai ir su jų sutikimu. Europoje vyksta karas, bet europiečiai patys save nustūmė į antraplanį vaidmenį. Reikia ginklų? Tuoj pat žiūrime į JAV. Reikia plano deryboms? Vėl JAV.
Puiki iliustracija – Emmanuelio Macrono interviu šią savaitę, kuriame jis postringavo apie prancūzų, britų ir turkų taikdarių kontingentą pokario Ukrainoje. Supraskite, juk jis pats puikiai žino, kad to nebus ir jo kalbos tėra gryniausias populizmas. Arba kitas pavyzdys, kai „narsiai“ pareiškia, kad D. Trumpas nebus prileistas prie Europoje įšaldyto Rusijos turto? Žinoma, kad nebus, bet juk būtent Prancūzija nuolat blokavo siūlymą perduoti tas lėšas Ukrainai. Žodžiai nuo darbų skiriasi taip aiškiai, kad tokio pobūdžio populizmo akivaizdžiai net nebandoma dangstyti ir jei D. Trumpą tai siutina, na žinote, jį galima suprasti.
Didžiulė problema šiandien yra tai, kad ne tik Rusija vertina Europą, kaip JAV vasalą, bet atrodo, kad taip pat ima galvoti ir D. Trumpas. Kam jam dėl kažko tartis su vasalais? Turime sąžiningai atsakyti sau į nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, ar Europa gali apsieiti be JAV aprūpinant Ukrainą ginklais? Ne, negali. Ar sugebėjo inicijuoti derybas dėl karo veiksmų nutraukimo? Ne, nesugebėjo. Štai ir belieka svaidytis griausmingais, bet tuščiais pareiškimais.
– Informacija apie naują taikos planą, arba tiksliau jo juodraštį, buvo nutekinta. Tas, kas tai padarė, puikiai žinojo, kad rezonansas bus gana destruktyvus. Kuri pusė tai padarė ir kodėl?
– Jei kalbėsime apie antrą nutekinimą, kai paviešinti pagarsėję 28 punktai, neabejoju, kad tai padarė ukrainiečiai. Nepamirškime, kad Kyjive politikai ir deryboms vadovauja patyrę pramogų verslo vadybininkai, puikiai nardantys informaciniuose vandenyse ir tokie žmonės, kaip žvalgybos vadas Kyrylo Budanovas, patyręs informacinių – psichologinių operacijų rengėjas. Jiems reikėjo užsiimti geresnes pozicijas, derantis dėl nepriimtino plano – jie tai ir padarė.
O štai pirmasis nutekinimas – aiškiai Rusijos arba tiksliau jos derybininko Kirilo Dmitrijevo rankų darbas. Ar tai jo asmeninė iniciatyva? Gali būti. Bet turint omenyje, kokia centralizuota yra Rusijos užsienio politika ir kaip joje baudžiama „saviveikla“, didesnė tikimybė, kad jis gavo nurodymą iš aukščiau. Kodėl Rusija tai padarė? Todėl, kad nenori vykdyti net tų 28 punktų, kurie atrodytų buvo naudingi vien jai.
Rusijos vadovų sąmonėje tai yra baisi gėda, kurią galima nuplauti tik vienu būdu – sunaikinant Ukrainos valstybingumą ir taip pasiekus „istorinę“ pergalę prieš Vakarus.
– Iš tiesų, kodėl V. Putinas jau antrą kartą aiškiai atmeta jam tikrai palankų paliaubų variantą?
– Todėl, kad tai mūsų akimis žiūrint 28 punktai atrodė, kaip Ukrainos kapituliacija. Bet jei pažiūrėsime per V. Putino akinius, tai yra daug mažiau, nei jis nori. Nedarykime klaidos, manydami, kad Rusija mąsto racionaliai. Galbūt kai kuriuose dalykuose, bet tikrai ne šiuo atveju. V. Putiną ir visus jo kartos Rusijos valdžios žmones kamuoja dvi istorinės traumos – SSSR žlugimas ir NATO plėtra į rytus bei jų įsivaizdavimas, kad Ukraina priklausė ir priklauso jiems, bet kažkas ją iš jų kažkas „pavogė“. Rusijos vadovų sąmonėje tai yra baisi gėda, kurią galima nuplauti tik vienu būdu – sunaikinant Ukrainos valstybingumą ir taip pasiekus „istorinę“ pergalę prieš Vakarus. Jis pasirengęs dėl to paaukoti bet kokius išteklius ir išlieti jūrą savo žmonių kraujo. V. Putinas gyvena XIX a. ir mano, kad visos aukos yra pagrįstos vardan „didžiosios pergalės“.
Rusija žaidžia tokiais „planais“, tikėdamasi destabilizuoti situaciją. Jei Ukraina atmeta planą, yra viltis, kad D. Trumpas nutrauks visą paramą. Jei Ukraina priimtų tokį, ar panašų planą, būtų šansas, kad kariuomenė sukils prieš V. Zelenskį. Dar geriau Rusijai. Jei toks planas įkals dar didesnį pleištą tarp amerikiečių ir europiečių – taip pat puiku. Net jei per kažkokį stebuklą taikos planas būtų sutartas ir realizuotas, Rusija nenusiramintų ir tik ruoštųsi tolesnei agresijai, nes savo tikslų neapleidžia ir vadovaujasi principu, kad net jei nepavyko užgrobti Ukrainos 2014 m. ir 2022 m., tai kokiais 2028 m. trečias kartas tikrai nesumeluos.
Laimei, dabar šis žaidimas Maskvai sekasi ne per geriausiai, bet vis tiek jai naudingas, nes leidžia laimėti laiko, leidžia tęsti karo veiksmus ir atitolinti galimas naujas JAV sankcijas. Tiesa, šį kartą rusai rizikuoja labiau, nei per pirmas suvaidintas derybas, nes D. Trumpo kantrybė šį kartą gali baigtis greičiau ir bausmė už derybų žlugdymą gali būti skaudesnė. Manau, kad Ukraina ir Europa tikisi būtent tokio scenarijaus. Visgi, V. Putinas nėra toks kvailas ir Rusija vengs konfrontacijos ir tikrai nerengs demonstratyvaus derybų atsisakymo spektaklio. Manau, kad jie stengsis visus įkalmpinti į nesibaigiančias netiesiogines derybas, kurių taip nekenčia D. Trumpas. O jau kaip į tai sureaguos JAV prezidentas? Kas gali nuspėti?
Europiečiai ramina save pavojinga iliuzija, kad jie saugūs tol, kol V. Putinas kariauja Ukrainoje. Ne, jie nėra saugūs tol, kol Rusiją valdo dabartinis režimas.
– Taigi, Ukraina sužaidė teisingą partiją – jokios kapituliacijos, bet ir jokių užuominų, kad jai nepatinka D. Trumpo planai?
– Visiškai teisingai. Plius, Kyjivui pavyko nukreipti dėmesį nuo korupcijos skandalo.
– Sakote, kad net jei Rusija pasirašytų kokį nors taikos susitarimą, vis vien ruoštųsi naujai agresijai. Ar tikrai taikiniu vėl būtų Ukraina? Ar Kremlius pasuktų taikiklį į mūsų pusę?
– V. Putinui nesvarbu. Tinka ir Ukraina, ir baltijos šalys, ir Arktis. Tinka viskas, ką jis įsivaizduotų kaip pergalę prieš nekenčiamus Vakarus. Jam nepakanka užgrobti tam tikrą teritoriją. V. Putino svajonė – NATO žlugimas bet kokiomis įmanomomis priemonėmis. Galbūt sukiršinant JAV su kitais sąjungininkais ir tikintis, kad D. trumpas pats sugriaus Aljansą. Galbūt įvykdant karinę provokaciją ir tikintis, kad NATO jai pasiduos, o europiečiai sutiks nusileisti Maskvos reikalavimams, kad tik nereikėtų su ja kariauti. Jei Europa nutrauks finansinę paramą Ukrainai, ši tikrai neišsilaikys. Todėl V. Putinas jaučia didelę pagundą išbandyti europiečių tvirtumą, nes žino, kad Europa karui nepasirengusi ir yra nemaža tikimybė, kad neišdrįs duoti atkirtį agresijai. Tinkamas variantas ir JAV atsitraukimas, jei derybos vėl užstringa. Maskva norėtų, kad D. Trumpas numotų į viską ranka ir pareikštų, kad jei idiotai jo neklauso, tai gali sau vieni kitus išžudyti, o jis nusiplauna rankas. Rusijos arsenalas yra įvairus, visos priemonės Maskvai tinka, o štai Europai gerų scenarijų čia praktiškai nėra. Europiečiai ramina save pavojinga iliuzija, kad jie saugūs tol, kol V. Putinas kariauja Ukrainoje. Ne, jie nėra saugūs tol, kol Rusiją valdo dabartinis režimas, nes sykį stojęs ant karo kelio, jis iš to kelio nenusuks.
