Dėl vietos po saule

Nacionalizmo pasaulėžiūra besivadovaujantys arba kitataučių bei kitatikių bijantys žmonės dažnai vadovaujasi požiūriu, kad visas pasaulis turėtų būti suskirstytas į etnines zonas ir kiekviena tauta turėtų tūnoti ten, kur jai lemta leisti savo dienas.

Pageidautina, kad tai vyktų ten, kur nuo seno gyveno tos konkrečios etninės grupės protėviai.

Idėja gal ir nebūtų labai bloga, tačiau visos problemos slypi tame, kad etniniai sentimentai politikoje dažniausiai vaidina ne pagrindinį, o pagalbinį vaidmenį.

Pagrindinis vaidmuo politikoje dažniausiai atitenka ne ideologijoms (nacionalizmas, kad ir kaip jį vertintumėte, yra gana jauna ideologija), o pragmatiškumui, todėl visos bėdos prasideda tada, kai paaiškėja, kad vienos tautos gyvenamoje teritorijoje yra kažkas tokio, kas labai praverstų kitos tautos atstovams ar jos valdantiesiems.

Dujos ir nafta, taurieji metalai ir brangakmeniai, natūraliai susiformavusiai tvirtovei prilygstanti gamtinė aplinka, sutaupyti resursus arba imti muitus iš prekybininkų leidžiantys keliai, turtingi miškai, derlingas dirvožemis, priėjimas prie jūros ir t. t. – visa tai politikoje labai greitai nustumia į antrą (ar net trečią) planą religinius ar etninius sentimentus bei ilgainiui priveda prie karų ar kitų neramumų bei to, kad kai kurios etninės grupės yra priverstos jau ne vieną amžių bastytis po šį pasaulį, neturėdamos savo tėvynės.

Praeities įvykiai ne kartą parodė, kad kalba, tikėjimas, prieš šimtus metų baudžiauninkų per vasaros saulėgrįžos išgertuves giedotos dainos ar etninių šokių ansambliai politikoje taip pat gali suvaidinti tam tikrą netiesioginį ir svarbų vaidmenį, tačiau tik iškilus pragmatiniams interesams kuri nors tauta (ar tautos) staiga „prisimena“, kad „tas“ už jūrų marių esantis „svetimšalių“ uzurpuotas regionas visada priklausęs jų protėviams ir yra labai svarbus jų nacionalinio identiteto formavimuisi arba kad tie jį apgyvendinę „svetimi“ iš esmės yra „mūsiškiai“, tik šiek tiek susimaišę su kitais prašalaičiais bei kalbantys kiek kitokiu dialektu.

Liudininkas: 1988 m. Irako diktatorius Saddamas Husseinas bandė atsikratyti kurdais, vėliau už tai buvo teisiamas, dėl jo režimo veiksmų žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Šioje nuotraukoje – Mosa Abdullah Mosa, jo artimieji mirė per nuodingų dujų ataką. / Scanpix nuotr.

Tauta – be žemės

2025-ieji yra neramios epochos neramūs metai, kurie veikiausiai ateityje bus visuotinai pripažinti svarbiais reikšmingų įvykių bei poslinkių metais.

Apie vienus jų, kaip antai Izraelio ir JAV smūgius Iranui, plačiosioms masėms pranešama gana triukšmingai, nevengiant gąsdinimų apie neva artėjantį Trečiąjį pasaulinį karą, tačiau kitų reikšmę pastebėti bei įvertinti gali tik labai specifinėmis, siauromis sritimis besidomintys žmonės.

Šiuo metu yra sunku prognozuoti, kaip Izraelio bei JAV smūgiai Iranui arba Kremliaus šeimininko konfrontacija su Azerbaidžano valdančiuoju režimu gali paveikti ateitį, tačiau vadinamosios Kurdistano darbininkų partijos (romanizuota kurdų kalba – Partiya Karkeren Kurdistane) vadovybės sprendimas nutraukti keletą dešimtmečių trukusią karinio pobūdžio veiklą bei sudaryti paliaubas su Turkijos valdžia, be jokios abejonės, žymi naujo skyriaus pradžią savos valstybės neturinčios tautos gyvenime (BBC straipsnis „Kurdų grupė PKK siūlo Turkijai paliaubas“ („Kurdish group PKK declares ceasefire with Turkey“).

Anot Vašingtono kurdų instituto (Washington Kurdish Institute) svetainėje pateikiamų straipsnių, kurdai yra indoeuropiečių-iranėnų etnolingvistinei grupei priklausantys žmonės, siejantys save su vadinamuoju Kurdistano regionu Vakarinėje Azijoje.

Pasak pačių kurdų, šį regioną sudaro nemažas gabalas dabartinės pietrytinės Turkijos ir kiek mažesni šiaurės vakarų Irano, šiaurinės Sirijos bei šiaurinio Irako gabalai.

Šiuo metu manoma, kad kurdais save laikančių arba jiems priskiriamų žmonių yra kiek daugiau nei 30 mln. (neskaitant diasporų Europoje ir buvusiuose Sovietų Sąjungos kraštuose).

Didžioji jų dalis (daugiau nei pusė) gyvena Turkijai priklausančiose žemėse, tačiau nemažos (keletą milijonų siekiančios) bendruomenės gyvena ir Irake, Irane, Sirijoje bei Europoje.

Kaip ir daugumą kitų kalbų, kurdų kalba yra skirstoma į keletą dialektų, kurių grupėje pagrindiniai vaidmenys dažniausiai skiriami kurmanji (kalba dauguma Turkijos bei Sirijos kurdų bei dalis Irano ir Irako kurdų) bei sorani (kalba daugiausia Irano ir Irako kurdai) dialektams.

Teigiama, kad didelė dalis kurdų yra kone tikri poliglotai, gebantys kalbėti tiek savo etninės grupės, tiek valstybės, kurioje gyvena, kalbomis, o jų pačių kalbą įamžinti galima pasitelkus ir lotyniškas, ir arabiškas raides.

Turkijos ir Sirijos kurdai dažnai vartoja lotynišką abėcėlę, o Irano bei Irako kurdai teikia pirmenybę arabiškoms raidėms.

Religijų maišalynė

Kurdai, kaip ir didelė dalis kitų Artimųjų Rytų gyventojų, yra musulmonai sunitai, tačiau jų gretose taip pat galima rasti ir šiitų srovės islamą, krikščionybę bei judaizmą išpažįstančių kurdų.

Kankinys: dar 1999 m. suimtas ir įkalintas Kurdistano darbininkų partijos veikėjas Abdullah Öcalanas šiemet netikėtai visus nustebino, pakvietęs savo šalininkus ir bendražygius nutraukti keletą dešimtmečių trukusią kovą bei sudėti ginklus. / Scanpix nuotr.

Taip pat yra ir tokių šios etninės grupės atstovų, kurie laikosi egzotiškų bei labai senų, jau praktiškai užmirštų arba vakariečiams negirdėtų tikėjimų, kaip antai jazidizmas (monoteistinė religija, kurios atstovai tiki, kad Dievas, sukūręs pasaulį, pavedė jį valdyti septynioms šventoms antgamtinėms būtybėms, t. y. angelams), jarsanizmas (islamo šiitams giminingas tikėjimas, kurio išpažinėjus kiti musulmonai neretai laiko eretikais ir sektantais), zoroastrizmas (su žymiuoju pranašu Zaratustra, gyvenusiu veikiausiai nuo 624-ųjų iki 522 m. pr. Kr., siejamas tikėjimas) ir kt.

Kaip ir dauguma etninių grupių, kurdai turi savo šokius, dainas, muziką, literatūrą ir poeziją, tačiau jų bruožai gali skirtis, priklausomai nuo regiono, kuriame kurdai karta iš kartos gyveno.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kurdų padėtis labai panaši į tą, kurioje daugelį amžių buvo atsidūrę žydai iki šiuolaikinės Izraelio valstybės sukūrimo (1948 m. gegužės 14 d.), teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad kurdų, kaip savą išskirtinumą suvokiančios ir apie nepriklausomą valstybę svajojančios etninės grupės, klausimas buvo pradėtas kelti tik XIX a.

Prielaidų, kad patys kurdai savą etninį ir lingvistinį kitoniškumą, išskiriantį juos iš kitų Artimųjų Rytų gyventojų, ėmė suvokti žymiai anksčiau, taip pat nereikėtų atmesti, tačiau religijų įvairovė liudija, kad tikėjimas jų bendruomenėje veikiausiai nebuvo taip stipriai susietas su politiniais bei kasdienio gyvenimo sprendimais, kaip kad neretai būta žydų atveju.

Tai, žinoma, neįrodo, kad žydai labiau nei kurdai vertesni turėti savą valstybę, tačiau judaizmas daugeliui semitų buvo puiki priemonė, padedanti ištverti pačius baisiausius persekiojimus ir skatinanti juos net ir juodžiausiais laikais siekti savų gyvenimiškų bei politinių svajonių įgyvendinimo.

Anot pačių kurdų, regioninės Kurdistano vyriausybės (autonominis regionas šiaurės Irake) interneto svetainės anglų kalba (Kurdistan Regional Government), kurdai kaip etninė grupė veikiausiai pirmą kartą buvo paminėti trys tūkstančiai metų prieš Kristų sukurtose lentelėse, kuriose kalbama apie kraštą, įvardinamą Karda’os pavadinimu.

Nors patys kurdų nacionalistai neretai save sieja su medais bei jų įsteigta valstybe (dalis kurdų nacionalistų savo tautos pradžią sieja su 612 m. pr. Kr., kai neobabiloniečiai ir medai sutriuškino Naujosios Asirijos imperiją, t. y. dalies kurdų nuomone, dabar – 2637-ieji), tačiau šiuo metu žinomi faktai leidžia kelti prielaidą, kad kurdai niekada taip ir neturėjo visavertės savo valstybės bei, slenkant tūkstantmečiams, buvo vis kitų užkariautojų įsteigtų valstybių bendruomenės dalimi.