Pirmoji sąmoninga „kelionė“
Anot A. Hofmanno, leidęsis į pirmąją „sąmoningą“ LSD haliucinacijų kelionę jis iš pradžių pajutęs tuos pačius simptomus, kaip ir praėjusį kartą, t. y. galvos svaigimą, nerimo jausmą, regėjimo iškraipymus, o vėliau jam pasireiškę dar ir paralyžiaus simptomai bei noras juoktis, tad iš esmės ši „kelionė“ buvo panaši į praėjusią, tik daug intensyvesnė ir sunkesnė.
Galiausiai tą dieną kartu su savo blaiviu asistentu (žinojusiu apie eksperimentą ir turėjusiu jį palydėti namo) A. Hofmannas sėdo ant dviračių, tad iki mūsų laikų viso pasaulio kvaišalų mėgėjai balandžio 19-ąją mini Dviračio dieną (angl. „Bicycle day“).
„Grįžtant namo, mano būsena pasidarė nepalyginamai grėsmingesnė. Viskas mano regėjimo lauke bangavo ir buvo iškreipta, tarsi žvelgčiau į kreivą veidrodį. Tuo metu man atrodė, kad negaliu pajudėti iš vietos, tačiau nepaisant šio jausmo, mano asistentas vėliau man teigė, kad mes važiavome be galo greitai. Galiausiai mes saugūs bei sveiki sugrįžome namo ir aš šiaip ne taip sugebėjau pasakyti savo kompanionui, kad iškviestų mano šeimos gydytoją, bei paprašyti kaimynų pieno“, – priminė A. Hofmannas.
Nepaisant kliedėjimo ir sumišimo, anot mokslininko, jį apimdavo trumpi aiškaus ir efektingo suvokimo periodai, per kuriuos pieną pasirinko kaip nespecifinę priemonę nuo apsinuodijimo.
Svaigulys ir nuoalpio jausmas kartais esą būdavęs tokie stiprus, kad jis nebegalėjo išsilaikyti stačias ir turėjo atsigulti ant sofos.
„Dabar mane supanti aplinka ėmė įgauti dar grėsmingesnius pavidalus. Kambaryje viskas suposi aplinkui, o pažįstami daiktai ir baldai įgavo groteskiškas, bauginančias formas. Jie tarsi nuolat judėjo, lyg purtomi vidinio nerimo. Kaimynė, kurią vos įstengiau pažinti, atnešė man pieno, kurio per vakarą išgėriau daugiau nei du litrus. Dabar ji buvo nebe ponia R., o klastinga, piktavalė ragana su spalvinga kauke“, – apie savo potyrius rašė A. Hofmannas.
Baisesnės už šiuos demoniškus išorinio pasaulio pokyčius, mokslininko teigimu, buvo nebent tos transformacijos, kurias jis apčiuopė savyje, t. y. savojoje esybėje.
„Kiekvienas mano valios impulsas, kiekviena pastanga sustabdyti išorinio pasaulio irimą ir manąjį ego išnykimą atrodė visiškai beprasmiai. Mane užvaldęs demonas įsiskverbė į mano kūną, protą ir sielą. Aš pašokau ir surėkiau, bandydamas save nuo jo išlaisvinti, tačiau netrukus vėl sukiužau ir bejėgis gulėjau ant sofos. Medžiaga, kurią norėjau išmėginti, mane pasiglemžė. Tai buvo demonas ir jis triumfavo prieš manąją valią, ją išniekindamas. Mane apėmusi baimė išprotėti buvo nepakeliama. Buvau tarsi perkeltas į kitą pasaulį, kitą laiką bei kitą vietą. Mano kūnas atrodė bejausmis, negyvybingas, keistas. Ar aš mirštu? Gal tai buvo perėjimas? Kartais man atrodydavo, kad esu už savojo kūno ribų, o tada tarsi būdamas pašaliniu stebėtoju aiškiai suvokdavau visą savosios situacijos tragediją“, – apie tos dienos patirtį savo knygoje pasakojo A. Hofmannas.
Prasilenkę su priesaika
Naująjį haliucinogeną netikėtai atradęs šveicarų chemikas Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo vieninteliu žmogumi, kurio gyvenimą bei karjerą netikėtai paženklino į „kitą laiką, vietą ir erdvę“ perkeliantys kvaišalai.
Žmonėms, besidomintiems nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimais, yra puikiai žinoma, kad režimo koncentracijos stovyklose kaliniai buvo ne vien žudomi ar verčiami be atvangos dirbti klaikiomis darbo sąlygomis.
Nacių mokslininkams režimo sprendimas tam tikrose vietose išnaikinimui, išnaudojimui arba sulaužymui sutelkti bei izoliuoti tam tikras religines, etnines, politines ir socialines visuomenės grupes, suteikė progą realizuoti ir su gyvais žmonėmis išmėginti pačius keisčiausius bei labiausiai iškrypusius savo sumanymus.
Gal ir nebuvo patys amoraliausi, tačiau jie, be jokios abejonės, prasilenkė su vadinamąja Hipokrato iš Koso (460–370 m. pr. Kr.) priesaika.
Po karo daugelį metų sėkmingai besislapstęs ir netoli Brazilijos krantų paslaptingomis aplinkybėmis nuskendęs Josefas Mengele (1911–1979) buvo bene pats žymiausias su gyvais žmonėmis eksperimentavęs nacių „tyrinėtojas“, tačiau Trečiojo reicho mokslo pasaulyje buvo daugybė kitų, ne tokių žymių jo kolegų, kurie, pasibaigus karui, ne tik nesulaukė pelnyto atlygio už savo darbus, bet ir pradėjo visiškai naują gyvenimą.
Vienas jų buvo Kurtas Friedrichas Plötneris (1905–1984), kuriam karo metais Dachau koncentracijos stovykloje teko tyrinėti Amerikos žemynuose gyvenusių indėnų genčių žiniuonių naudoto meskalino potencialą (haliucinogenas išgaunamas iš kaktuso kvaitulinio pejotlio, lot. lophophora williamsii).
Šie jo tyrimai, kuriuose, kaip spėjama, bandomųjų triušių vaidmuo tekę žydų kaliniams ir sovietų karo belaisviams, palyginus su tuo, ką iš darinėjo J. Mengele, gal ir nebuvo patys amoraliausi, tačiau jie, be jokios abejonės, prasilenkė su vadinamąja Hipokrato iš Koso (460–370 m. pr. Kr.) priesaika.
Kitas panašus veikėjas, karo metais eksperimentavęs su gyvais žmonėmis bei po Trečiojo reicho žlugimo gavęs antrą gyvenimo šansą, buvo Kurtas Blome’as (1894–1969).
Jis specializavosi cheminių bei biologinių ginklų tyrinėjimuose ir buvo teisiamas po karo (1946 m. gruodis – 1947 m. rugpjūtis), tačiau galiausiai išvengė kartuvių bei pradėjo visiškai naują gyvenimą Jungtinėse Valstijose.
Matyt, kažkam JAV valdžios institucijose pasirodė, kad tiek jo, tiek K. F. Plötnerio, tiek daugelio kitų panašių veikėjų surinktos žinios ir įgyta patirtis Šaltojo karo (1945–1991) epochoje gali turėti neįkainojamą vertę.
Kad tik priešai neaplenktų
Anot šiuolaikinių tyrinėtojų veikalų (J. D. Markso (1943) darbas „Mandžiūrijos kandidato paieškos“ („The Search for the „Manchurian Candidate“, 1979) arba Stepheno Kinzerio (1951) „Vyriausiasis nuodytojas: Sidney’is Gottliebas kartu su CŽV tyrinėja proto kontrolę“ („Poisoner in Chief: Sidney Gottlieb and the CIA Search for Mind Control“, 2019) bei kt.), CŽV susidomėjimas kvaišalais ir kitomis individo valią palaužti turinčiomis priemonėmis kilęs dėl keleto priežasčių.
Pirmoji – siekis sukurti cheminį preparatą, kurį būtų galima naudoti per tardymus ir kuris „priverstų“ apklausiamąjį pasakyti visą, absoliučią jo žinomą tiesą.
Antroji – noras išsiaiškinti, ar įmanoma žmogų priversti prieš jo valią įvykdyti žmogžudystę jam pačiam to nesuvokiant.
Tuo laiku (ankstyvaisiais Šaltojo karo metais) CŽV vadovybė esą labai nerimavusi, kad SSRS ir kitos komunistinės valstybės jau gali būti atradusios atsakymus ir į šiuos klausimus.
Kodėl jie taip manė? Nes vykstant aktyviems kovos veiksmams Korėjos pusiasalyje (1950–1953), Kinijos Liaudies Respublikos, SSRS ir Šiaurės Korėjos režimai kaltino Jungtines Valstijas naudojant biologinius ginklus, o kai kurie į komunistų nelaisvę paimti amerikiečiai, pvz., Frankas Hawse’as Schwable’as (1908–1988) viešai „prisipažino“ dalyvavę bakterijų ir virusų platinime.
Jungtinių Valstijų valdžia nerimavo, kad komunistai šiems belaisviams kažin kokiais „pažangiais“ ar „stebuklingais“ būdais „praplovė“ smegenis, tačiau neatmestina prielaida, kad viskas buvę žymiai paprasčiau ir belaisvių „prisipažinimai“ buvo išgauti banaliu fiziniu bei psichologiniu kankinimu.
„Jeigu komunistai turi susikūrę savo „tiesos“ ir „smegenų plovimo“ priemones, tai ir amerikiečiai turi neatsilikti bei susikurti savuosius tiesos išgavimo, proto paveikimo bei valios kontrolės būdus“, – mąstė to meto JAV slaptųjų tarnybų funkcionieriai.
Naujausi komentarai