„Geresnio pasaulio“ paieškos

Naujųjų programų „tyrinėjimai“ link tariamo tikslo iš esmės vedė dviem labai plačiais, netiesiogiai susijusiais, bet skirtingais keliais.

Pirmasis kelias ėjo per JAV valdžios institucijas, kuriose „bandymų triušiai“, priklausomai nuo tyrėjų siekio, arba būdavo iš anksto paviršutiniškai supažindinami su tyrimu ir sąmoningai sutikdavo jame dalyvauti, arba nieko nežinodavo nei apie projektą, nei apie jame naudojamas priemones.

Eksperimentai su haliucinogenais JAV kariuomenėje buvo atliekami (vieniems kareivėliams žinant apie LSD ir jo poveikį, o kitiems – ne), siekiant išsiaiškinti kvaišalų potencialą karyboje, o štai su priklausomybėmis dirbęs medikas Harrisas Isbellas (1910–1994), bandė nustatyti, ar LSD bei kiti jo „giminaičiai“ gali padėti išlaisvinti į „rimtesnių“ preparatų vergovę pakliuvusius asmenis.

Teigiama, kad jis duodavo nemažas haliucinogenų dozes nuo heroino priklausomiems žmonėms ir, anot vieno anekdoto, vėliau jiems už savanorystę „užmokėdavo“ opiatais (savanorių gretose būta nemažai juodaodžių, turėjusių solidų nusikaltimų ir kvaišalų vartotojo CV).

Nuo šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigos specifinėmis sritimis besidomintys žmonės vis dažniau galėjo išgirsti apie Harvarde ir kitose aukštosiose ugdymo įstaigose veikusį psichologijos ekspertą Timothy’į Francisą Leary’į (1920–1996), kuris garsiai bei atvirai protegavo idėjas, kad reguliarus

„stebuklinguose grybuose“ esančio psilocibino, LSD ir kitų haliucinogenų vartojimas gali pagerinti žmonijos egzistenciją, perkelti ją į naują lygį ir apskritai paversti pasaulį pozityvesne vieta.

Jis pats vartojo haliucinogenus bei aktyviai skatino kitus tą daryti, tad neatmestina prielaida, kad į slaptąją CŽV tyrimų programą netiesiogiai buvo įtrauktos ir aukštosios ugdymo bei mokslo įstaigos.

Revoliucija: LSD ir kiti kvaišalai buvo varomoji XX a. septintojo dešimtmečio vadinamųjų gėlių vaikų revoliucijos jėga, tačiau naujovių bei autentikos ištroškęs jaunimas nebuvo vieninteliai, kuriuos domino haliucinacijas sukeliančios medžiagos. / „Scanpix“ nuotr.

Kas gi jais patikėtų?

Antrasis tyrinėjimų kelias vedė per platųjį pasaulį ir atsitiktinai įtraukė pačius įvairiausius žmones iš visų JAV visuomenės sluoksnių bei kai kuriuos užsienio valstybių piliečius.

Antai šiuo metu yra manoma, kad CŽV pareigūnai tais laikais buvo užverbavę ne vieną „naktinę plaštakę“, tam, kad ji vieną ar kitą klientą pavaišintų ne tik savo kūnu, bet ir haliucinacijas sukeliančiais preparatais (jam to nežinant).

Tikėtasi, kad su mergina besilinksminantis, haliucinacijų kamuojamas vyriškis savajai kompanionei labai noriai išpasakos visas slaptąsias tarnybas dominančias paslaptis, tačiau šiuo metu sunku pasakyti, ar šis „paslapčių išgavimo“ bei „proto kontrolės“ būdas davė kokių nors apčiuopiamų vaisių.

Spėjama, kad narkomanai, prostitutės, jų klientai ir kiti visuomenės pakraščio gyventojai dažniausiai būdavo sąmoningai pasirenkami bei įtraukiami į projektą vadovaujantis prielaida, kad ylai išlindus iš maišo, joks padorus pilietis niekada nebūtų patikėjęs šių marginalų, atstumtųjų ir visuomenės šiukšlėms priskirtų žmonių dalyvavimu slaptoje CŽV tyrimų programoje.

Pasakojimuose apie CŽV susidomėjimą haliucinogenais, hipnoze bei elektrošoko terapija yra ir vienas itin tamsus momentas.

Atsitiktinių žmonių įtraukimas į neaiškius eksperimentus negavus jų sutikimo, sunkiai dera su demokratinių valstybių valdžios pažadais tarnauti savo piliečiams, tačiau pasakojimuose apie CŽV susidomėjimą haliucinogenais, hipnoze bei elektrošoko terapija yra ir vienas itin tamsus momentas, prieš kurį nublanksta net ir labiausiai pamišusios sąmokslų teorijų kūrėjų bei dezinformacijos platintojų fantazijos.

Viešumas: N. A. Rockefelleriui einant JAV viceprezidento pareigas, valdžia paviešino, kad CŽV nuo 1953-ių iki 1973-ių m. vykdė slaptas programas, kurių dėka buvo siekiama atrasti arba ištirti priemones, leidžiančias kontroliuoti žmogaus valią bei protą. / Scanpix nuotr.

Mirtinos valstybės paslaptys

Šis momentas – paslaptinga su biologiniais ginklais dirbusio ir su CŽV bendradarbiavusio JAV armijos mokslininko Franko Rudolpho Emmanuelio Olsono (1910–1953) mirtis.

Būdamas mokslininku ir slaptųjų tarnybų darbuotoju, F. R. E. Olsonas atsidūrė pačiame „proto kontrolės“ paieškų programos vyksmo epicentre, tad neatmestina prielaida, kad jis žinojo ne vieną tamsią tų laikų JAV valdžios paslaptį.

Jis daug dirbo ir keliavo, tačiau valstybės paslaptys, kaip spėjama, ilgainiui pradėjo šį žmogų slėgti.

Jam iškilo moralinių dilemų, o šios kartu su išprovokuota sąžinės graužatimi privertė pagalvoti apie pasitraukimą iš slaptųjų tarnybų pasaulio.

Teigiama, kad likus kelioms dienoms iki mirties, 1953 m. lapkričio 18–20 d. F. R. E. Olsonas dalyvavo užmiesčio iškyloje kartu su keliais kitais slaptųjų tarnybų žmonėmis.

Vienas jų buvo jau minėtas S. Gottliebas (1918–1999) – Vengrijos semitų imigrantų kilmės chemikas ir žvalgybos pareigūnas, kurį daug kas laiko proto kontrolės paieškų programų vyriausiuoju dirigentu ir netituluotu bei nežinomu gėlių vaikų kontrkultūros krikštatėviu.

Bemaž visi vakarėlio dalyviai buvo vienaip ar kitaip susiję su eksperimente programa, o linksmybėms įsisiūbavus ir daugeliui iškylautojų pasijutus keistai, paaiškėjo, kad išgertuose gėrimuose būta ne vien alkoholio, bet ir dar vieno specifinio komponento.

Šiuo metu ką nors papasakoti apie F. R. E. Olsono regėtas haliucinacijas beveik nebeįmanoma, tačiau, anot artimųjų bei pažįstamų, grįžęs iš kelionės šis pareigūnas atrodė prislėgtas, sutrikęs ir atitolęs nuo šeimos.

Jis elgėsi kaip visiškai kitas žmogus, tad neatmestina prielaida, kad haliucinacijos buvusios niūrios arba baisios, ir sukrėtusios jį iki pat sielos gelmių.

1953 m. lapkričio 28 d. naktį Niujorke F. R. E. Olsonas iškrito pro „Hotel Statler“ pastato langą, tačiau, anot prie jo pribėgusio viešbučio darbuotojo, nukentėjusysis likus kelioms akimirkoms iki mirties dar buvęs kvėpavęs ir bandęs kažką jam pasakyti.

Apie šį įvykį kiek plačiau imta kalbėti tik nuo 1975 m., tačiau net ir mūsų dienomis yra neaišku, kas iš tiesų įvyko tą naktį.

Teigiama, kad Olsonų šeimos nariai sulaukė JAV prezidento pareigas ėjusio Geraldo Rudolpho Fordo jaunesniojo (1913–2006) ir CŽV direktoriaus Williamo Egano Colby’o (1920–1996) atsiprašymų bei gavo 750 tūkst. dolerių kompensaciją, tačiau pinigai veikiausiai nenumalšino jų skausmo, o valstybės vadovų reveransai nepateikė atsakymų į neraminančius klausimus.