Praėjus šešiems mėnesiams po to, kai per visuotinius sukilimus buvo nuverstas Tuniso prezidentas Zine'as El Abidine'as Ben Ali, o vėliau Egipto vadovas Hosni Mubarakas, vadinamajam Arabų pavasariui iškilo rimtų kliūčių - nuo nuožmių represijų iki atviro karo.

Sukilimus, kuriuos skatino demokratiniai siekiai ir priešiškumas autoritarinėms vyriausybėms, pakeitė konfliktai ir ekonominės problemos.

"Šiuo metu veržiamės pro butelio kaklelį", - padėtį komentavo Kaire veikiančio Amerikos universiteto politologijos profesorė Rabab al Mahdi.

Pernai gruodžio 17 dieną tunisiečio gatvės prekeivio Mohamedo Bouazizi susideginimas išprovokavo demonstracijas, per kurias galiausiai buvo nuverstas Zine'as El Abidine'as Ben Ali.

Vėliau protestai išplito į Egiptą, daugiausiai gyventojų turinčią arabų šalį. Kairo centrinėje Tahriro aikštėje tris savaites nuolat vyko masiniai mitingai, galiausiai privertę atsistatydinti ilgametį prezidentą H.Mubaraką.

Protestai apėmė ir kitas arabų valstybes, tačiau Libijos, Sirijos, ir Bahreino lyderiai iki šiol atsisako trauktis iš valdžios, o į neramumus atsako žiauria jėga.

"Ėjimo į gatvę ir režimo nuvertimo koncepcijai, pasiteisinusiai Egipte ir Tunise, šiuo metu kelia iššūkį Libijos, Sirijos, Jemeno ir Bahreino patirtis", - pabrėžė R.al Mahdi.

Šių šalių gyventojų siekiai panašūs, tačiau regioną apėmusių sukilimų pasekmės skirtingos.

"Nei vienas iš šių judėjimų nepanašus į kitą", - sakė Paryžiuje veikiančios arabų šalių tyrimo instituto "Observatory of Arab" ekspertas Antoine'as Basbous.

Pasak jo, Libijos lyderio Muamaro Kadhafi režimas "pasiruošęs žlugti, tik klausimas kada".

Tuo tarpu Sirijos prezidentas Basharas al Assadas "pasiryžęs gintis ir turi išteklių", nurodė ekspertas.

Skurdžiausią arabų šalį Jemeną gali ištikti "somalizacija" - chaosas ir galutinis jau dabar silpnos vyriausybės pakrikimas, sakė A.Basbous.

Jemeno politinė ateitis svyruoja ant peilio ašmenų, kol šios šalies prezidentas Ali Abdullah Salehas gydosi Saudo Arabijoje po sužalojimų, patirtų per sprogimą prezidentūroje.

Tuo tarpu mažoje, tačiau strategiškai svarbioje Persijos įlankos šalyje Bahraine, kurį valdo Saudo Arabijos palaikoma sunitų monarchija, tačiau gyventojų daugumą sudaro šiitai, besiskundžiantys atribojimu nuo svarbiausių valstybės gyvenimo sričių, demokratinis judėjimas buvo sutriuškintas.

Tunisas spalį planuoja surengti pirmuosius rinkimus po to, kai Zine'as Bin Abidine'as Ben Ali pabėgo į Saudo Arabiją. Panašu, kad šiai šaliai sekasi labiau nei Egiptui, kur kariškių vadovaujamas valdžios perdavimas, regis, pateko į aklavietę, mano A.Basbous.

Abi šalys įvykus revoliucijoms patyrė ekonominių sunkumų, tačiau tarptautinė bendruomenė joms pažadėjo milijardų dolerių finansinę paramą, o šias lėšas siekiama panaudoti stiprinant demokratiją ir ūkio vystymąsi.

Tikėtina, kad sukilimai gali išplisti ir kitose šalyse, tačiau šis potencialas nėra aiškus.

"Poveikis likusiai regiono daliai priklausys nuo padarinių šiose šalyse", - nurodė R.al Mahdi ir pažymėjo, jog visose kitose arabų šalyse esama milžiniškų kliūčių, trukdančių mobilizuotis visuomenei.

"Alžyre dar nesena pilietinio karo patirtis, todėl žmonėms sunkiau prisiversti tai pakartoti", - sako ekspertė.

Be to, Alžyro vyriausybė kylančią įtampą gali mažinti naudodama iš naftos eksporto gaunamas lėšas.

"Maroke opozicijos integracija buvo liberalesnė, todėl mažiau tikėtina, kad režimas bus nuverstas", - aiškino R.al Mahdi.

Jordanijoje neseniai vyko palyginti silpnas protesto judėjimas, kurio dalyviai reikalavo politinių ir ekonomikos reformų, taip pat pažaboti korupciją.

Protestai taip pat neįsibėgėjo naftos turtingose Persijos įlankos monarchijose, kurios pasistengė apsisaugoti nuo neramumų smarkiai padidindamos viešąsias išlaidas.

Tačiau dėl tokio žingsnio susilpnėjo valstybių skolinimosi reitingai - pavyzdžiui, Bahreino.

"Šis procesas nėra mechaniškas. Jeigu krenta viena šalis, nereiškia, kad automatiškai kris ir kitos. Tai labai priklauso nuo vidaus padėties kiekvienoje šalyje", - pabrėžė R.al Mahdi.