Kremlius vėl grasina – Karaliaučiaus kraštas bus sujungtas su Vokietijos–Rusijos dujotiekiu „Nordstream“. Realūs šie planai, o gal tai tik eilinis energetinių raumenų demonstravimas?

Aptarė atšakos klausimą

Planus iš „Nordstream“ dujotiekio nutiesti vamzdį į Karaliaučiaus sritį trečiadienį Kremliuje aptarė Rusijos dujų milžino „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

A. Mileris raportavo, kad „Gazprom“ išnagrinėjo galimybę tiesti dujotiekio atšaką į Karaliaučiaus sritį ir gavo teigiamą atsakymą.

„Kitas žingsnis – aptarimas su “Nordstream„ akcininkais ir jų sutikimas atlikti tokius darbus“, – sakė A. Mileris. Jis užtikrino V. Putiną, kad derybos su „Nordstream“ užsienio partneriais šia tema bus tęsiamos, ir bus pateikta ataskaita apie rezultatus.

V.Putinas koncernui „Gazprom“ nurodė parengti šį klausimą ir pranešė, kad duos atitinkamą nurodymą Energetikos ministerijai.

„Turint omenyje planą pastatyti Baltijos atominę elektrinę, reikia, kad mes matytume visą Karaliaučiaus srities aprūpinimo energijos ištekliais vaizdą, kad visos galimybės būtų suprantamos, aiškios ir prognozuojamos“, – pabrėžė V. Putinas.

Ekspertų vertinimas

Portalas diena.lt pasiteiravo energetikos ekspertų prof. Vidmanto Jankausko, prof. Jurgio Vilemo ir politologo Arūno Molio nuomonės apie šiuos Rusijos planus.

– Apie galimą „Nordstream“ dujotiekio atšaką į Karaliaučiaus sritį Rusija kalba jaune vienus metus. Ir štai vėl girdime tas pačias kalbas. Kiek toks dujotiekis būtų pagrįstas ekonomiškai ir kokį vaidmenį čia vaidina politiniai argumentai?

V.Jankauskas: – Manau, kad šie pareiškimai – politiniai. Apie tai, kaip teisingai pastebėjote, buvo ne sykį kalbėta. Kyla didelis klausimas – ar rusams šio vamzdžio reikia. Mes juk irgi sakome, kad turime svarbią jungtį į Karaliaučių, per mūsų šalį į šią sritį tiekiama daug dujų, taigi turime geras derybines pozicijas. Šiuo atveju Rusija atsako, kad gali pastatyti jungtį. Tačiau kalbos iki šiol lieka kalbomis. Kita vertus, viskas įmanoma. Pažvelkime į „Pietų srautą“. Tas projektas kainuoja nežmoniškus pinigus, tačiau tai juk politinis sprendimas.

J.Vilemas: – Šiuo atveju svarbūs tiek politiniai, tiek ekonominiai argumentai. Jei vertintume ne politinį aspektą, alternatyvus energijos išteklių tiekimas – gerai. Jei kas nors atsitinka, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Lietuvoje, tiekimas nesustoja. Politiškai, jei ES ir Rusija ateityje nesusitars dėl gerų santykių, vamzdis į Karaliaučių atrodo logiškas sprendimas. Kita vertus, rusai dažnai investuoja į sunkiai ekonomiškai pagrindžiamus projektus. Manyčiau, kad ir šiuo atveju, vertinant kainą, dujotiekis – daugiau politinis sprendimas.

A.Molis: – Jokio racionalaus ekonominio pagrindo tiesti į Kaliningradą „Nordstream“ atšaką, statyti AE ir dar, kaip žadama, investuoti į platesnį atsinaujinančios energijos išteklių naudojimą nėra. Dujų tiekimas į Kaliningrado sritį per Lietuvą vyksta be sutrikimų, apimtis didinama ir dar galėtų būti padidinta. Dujų kiekis, kurį būtų įmanoma perduoti Kaliningradui, investicijų į atšaką neatpirktų niekada ir apskritai Kaliningrado aprūpinimas energijos ištekliais nėra ir artimiausiu metu nežada būti problema. Ką jau kalbėti apie tai, kad pats prisijungimas prie tokiame gylyje esančio vamzdyno yra technologiškai sudėtingas ir nesaugus aplinkosaugos požiūriu.

– Tarkime, tokia atšaka atsirastų. Ar tai gali būti objektyvi grėsmė Lietuvai?

V.J.: – Žinote, kai kalbame apie tuos scenarijus, norėčiau paklausti, ar buvo kada nors į Lietuvą dujų tiekimas nutrūkęs? Vienintelį kartą 2004 m. Aliaksandrui Lukašenkai nesumokėjus „Gazprom“ Lietuva vieną dieną negavo dujų. Tačiau mūsų padėtis labai nebloga. Mes turime jungtį su Latvija, Latvija turi dujų saugyklą. Latviai žiemą dujų beveik neimportuoja, jie naudojasi atsargomis. Mes apsidrausdami dujų turime. Be to, statomas terminalas. Skaičiuota, kad terminalas galėtų aprūpinti dujomis Lietuvą esant sudėtingai situacijai.

J.V.: – Lietuva aiškiai pasakė, kad nenori draugauti, kalbant apie atominės elektrinės klausimą. Todėl tikėtina, kad dujotiekio atšakos klausimas gali būti tam tikras pagąsdinimas. Ir ne tik Lietuvai, taip pat ir Baltarusijai, per kurią vyksta tranzitas.

A.M.: – Manau, kad pareiškimus apie galimą atšaką galima vertinti arba kaip blefą (pavyzdžiui, bandant pademonstruoti Lietuvai, kad ji gali netekti ir šios labiau įsivaizduojamos poveikio „Gazprom“ priemonės), arba kaip vidinės kovos, vykstančios tarp įvairių Kremliaus grupuočių, energijos ištekliais Kalininigradą aprūpinančių bendrovių ir kitų interesų grupių, rezultatą.

Baltijos elektrinė – klaida?

– Daug kalbama apie Karaliaučiaus atominę elektrinę, dabar kalbama apie dujotiekį. Ar ne per daug energetinių projektų mažyčiame anklave?

V.J.: – Nuo pat pradžių atominė elektrinė Karaliaučiuje atrodė nelogiškai. Vėlgi, manau, tai buvo politinis sprendimas. Iš kitos pusės, galbūt žiūrima į ateitį. Karaliaučiaus geografinė padėtis gera, natūralu, jog Rusija svarsto, kad susijungs su Lenkija. Be to, jau egzistuoja jungtys su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis. Jie tikisi dalyvauti rinkoje. Juk jei Baltijos šalys jungsis prie Europos tinklų, kurgi dėsis Karaliaučius? Apie tai Lietuvoje mes mažai diskutuojame. Neseniai teko skaityti buvusio premjero patarėjo straipsnį, kuriame dėstoma, kad Karaliaučius neprisijungs ir mes juos turėtume ignoruoti. Tai labai savotiški pareiškimai. Manau, kad pirmiausia mes turime bendradarbiauti. Natūralu, kad jei mes jungsimės, ir jie jungsis. Akivaizdu, kad su šia viltimi jie ir stato elektrinę. Jie tikisi, kad Baltijos šalims reikės energijos, taip pat reikės Lenkijai, tai tokie jų argumentai.

J.V.: – Karaliaučiaus elektrinė, skirtingai nei Baltarusijos, neturi jokios ekonominės logikos. Jie dėjo viltis į eksportą, tačiau to eksporto niekam regione labai nereikia. Kalbu apie regioną aplinkui Baltijos jūrą – jame yra pakankamai elektros energijos ir gana ilgoje perspektyvoje. Rinkoje elektros energijos kaina yra žema ir tokia, tikėtina, išliks. Energijos kaina, palyginti su ta elektros energija, kuri būtų pagaminta bet kurioje naujoje regione pastatytoje elektrinėje, vis tiek bus mažesnė. Taigi, manau, kad Karaliaučiaus elektrinė – klaida. Šis projektas, panašiai kaip Lietuvoje, pagrįstas iliuzijomis. Esą atominė elektrinė mirtinai reikalinga, neva elektros energijos trūks ir t. t. Panašios fantazijos, regis, populiarios ir Rusijos aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Be to, politikus veikia milžiniškas lobistinis aparatas. Šiuo atveju rusai įvarė save į kampą. Aiškiai matyti, kad jie jaučia, jog situacija jiems nepalanki, klausimas, ar jie skubiai priims sprendimą nutraukti statybas? Vėliau bus didelių nuostolių, nes kol kas nieko reikšmingo Karaliaučiuje nepastatyta. Juk jei projektas būtų rentabilus, kas nors tikrai būtų investavęs į Baltijos atominę elektrinę, tačiau net V. Putinui nepavyko rasti partnerių Europoje, kurie investuotų Karaliaučiuje.