Finansų eksperto T. Andrejausko nuomone, euro krizė – lokalizuota, bet dar neišspręsta, mat reikia remontuoti pačius euro pamatus.

Kokia euro zonos krizės įtaka Lietuvai ir ar dabar jau pavyks euro zoną „iššluoti“ nuo čia susikaupusių skolų, kurių užkratas plinta į kitas šalis? Į šiuos klausimus atsako finansų ekspertas „Swedbank Markets” tarnybos vadovas Lietuvoje Tomas Andrejauskas.

Šią savaitę euro zona pagaliau susitarė ir jau turi krizės valdymo planą. Europos viršūnių susitikime pasiektas politinis susitarimas dėl euro zonos krizės valdymo priemonių ir Graikijos skolos nurašymo iki 50 proc. Kitas svarbus sprendimas yra Europos Finansinio Stabilizavimo Fondo finansinės galios padidinimas iki 1 trln. eurų.

Europos viršūnių susitikime dalyvavusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad „nors Lietuva neturi euro, tačiau globalioje ekonomikoje vykstantys procesai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, todėl padėtis euro zonoje ir pasaulio finansų rinkose turės įtakos ir mūsų šalies ekonomikai”.

N.P. Ar šitas sprendimas rodo, kad krizė lokalizuota?

T.A. Šitas sprendimas eliminuoja taip bijotą domino efektą: jeigu kristų Graikija, iš paskos kristų Portugalija, galbūt Ispanija ir didesnės šalys. Tai galima sakyti, kad krizė tam tikra dalimi lokalizuota, nors ji toli gražu neišspręsta.

N.P. Bet ar ne per ilgai šita krizė užsitęsė ir nebuvo sprendžiama? Ar ES buvo pasiruošusi tokiai situacijai?

T.A. Akivaizdu, kad ES nebuvo pasiruošusi tokiai situacijai. Euras, euro zona kaip monetarinė sąjunga veikia gerai, kai viskas yra gerai. Tačiau tai yra pirma rimta krizė eurui, ir, panašu, kad šita monetarinė sistema šitos krizės neatlaikė. Reikia remontuoti euro pamatus, ir tai šiuo metu ir bandoma daryti.

N.P. Bet vis dėlto reikėjo politinio sprendimo, kurio ilgai nebuvo?

T.A. Abosliučiai. Europos problema – politinio susitarimo, politinės valios nebuvimas. Problemos buvo žinomos jau du metai. Tai turbūt yra bandymas pradėti ilgą centralizacijos kelią, kurio mes neišvengsime, jei norime matyti suvienytą Europą ateityje. Europos ekonominė vyriausybė, galbūt ateityje centralizuotas biudžetas, bent iš dalies centralizuotas, kokie nors centriniai mokesčiai. Tie procesai reikalingi, nes Europoje nėra veikiančios savitarpio pagalbos sistemos, ir centralizavimas padėtų išspręsti problemas, kad nereikėtų kaskart bėgti ir sėdėti naktį, kad pavyktų susitarti.

N.P. O tai, ką Jūs sakote, centralizuotas biudžetas, kažkokie bendri mokesčiai. Jeigu nacionalinio biuždeto dalis bus perskirstoma Briuselyje, ar tai tam tikra prasme nereiškia šalių finansinio nepriklausomumo praradimo?

T.A. Taip, tai reiškia. Ir dėl to galime turėti labai daug nesutarimų šiame procese, nes Europa yra savita, tai nėra Jungtinės Valstijos. Pabandykite įtikinti britus atsisakyti finansinės nepriklausomybės... Tai turbūt sunkiai įsivaizduojama. Tačiau Europos periferijai, tokiai kaip Lietuva ar kitos šalys, žiūrint iš ekonominės perspektyvos, ne kultūrinės, ne istorinės, o ekonominės ta integracija galbūt būtų į naudą.

N.P. Ar aš teisingai suprantu? Į šitą integraciją bus įtrauktos ir tos šalys, kurios nėra euro zonos narės? Jūs kalbate apie Lietuvą, Didžiąją Britaniją? Tai palies ne tik euro zonos šalis, bet visą ES?

T.A. Na, visų pirma, euro zonos šalis, tačiau tai taikoma visai ES, nes visos ES šalys stojimo sutartyse yra įsipareigojusios įsivesti eurą.

N.P. Kas dėl tokio masto krizės kaltas labiau – ar bankai be atodairos skolinę, ar Vyriausybės neskaičiuodamos švaisčiusios? O gal priežiūros mechanizmo nebuvimas?

T.A. Aš labiau įžvelgčiau sisteminę problemą. Pati sistema – daug vartoti, sudaryti deficitą, tą deficitą finansuoti per finansų sistemą – sistema neteisingai sudėliota ir ji blogai veikė. Pačią sistemą reikia tvarkyti.

N.P. Bet, kaip aš suprantu, krizės plane, kaip tik šito dar ir nėra aiškiai numatyta, kaip sutvarkyti sistemą?

T.A. Būtent, todėl šitas planas tėra pirma kregždė. Šitas planas – yra labai gera naujiena, tačiau tai tik kelio pradžia. Kelias tikrai bus ilgas ir duobėtas. Dar labai daug neaiškumų, kaip bus sprendžiama, kas konkrečiai bus daroma.

N.P. O kaip šitos krizės pasekmės gali paliesti Lietuvą? Ar palies?

T.A. Vienareikšmiškai palies. Lietuvai buvo labai sunku išeiti į tarptautines rinkas ir pasiskolinti taip   trūkstamų lėšų biudžeto deficitui finansuoti. Be to, finansavimo kaštai tapo labai aukšti – aptarnauti skolas tapo labai brangu. Tai šis išjudėjimas iš mirties taško, be abejo, gera naujiena. Dabar Lietuva turbūt ras galimybes išeiti į rinkas ir pasiskolinti suprantamomis palūkanų normomis, o ne kosminėmis. Tai – trumpalaikė perspektyva. O ilgalaikėje perspektyvoje aš įžvelgiu daug grėsmės, nes Europa yra pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė, o Europoje prasidėjo diržų veržimosi epocha ir ji tikrai tęsis ne vienus, o du–tris metus, galbūt dar ilgiau. Tai reiškia, kad Europoje mažės vartojimas. Savo ruožtu, tai reiškia, kad mūsų eksportas neturės tokių galimybių augti. Taigi, Lietuva, importuodama tas problemas iš Europos, turės mažesnį ekonomikos augimą, negu galėtų turėti.

N.P. Jūs dabar sakote, kad Lietuva turės mažesnį ekonomikos augimą, nei galėtų turėti. Šią savaitę pasirodė informacija, kad per 8 šių metų mėnesius iš Lietuvos emigravo daugiau nei 1,5 milijardo litų, tendencijos rodo, kad tokia emigracija tik didės. Žmonių emigracija yra pakankamai dielė, nedarbo lygis pakankamai aukštas. Skamba ganėtinai niūriai. Tai klausimas būtų – ar Lietuvai gresia bankrotas?

T.A. Lietuvai bankrotas negresia. Nes net peržiūrėjus prognozes, kitąmet numatomas nežymus BVP augimas, reiškia turėsime turbūt ir biudžeto pajamų augimą. Kitais metais Lietuva savo mokumą gal netgi pasigerins. Tai bankroto aš neįžiūriu. Be to, mūsų skolų lygis vis dėlto nėra toks aukštas. Jis žemesnis negu kitų probleminių šalių. Ir apskritai, žiūrint absoliučiom vertėm, Lietuva yra maža šalis ir jos skolos tikrai yra nedidelės.

N.P. Ir paskutinis klausimas. Jeigu Lietuvą ištiktų tokia krizė, kaip dabar ištiko Graikiją, o eilėje stovi kitos valstybės, ar ES irgi imtųsi ją gelbėti?

T.A. Vienareikšmiškai. Lietuva eurui daro mažiau įtakos negu Graikija, juolab, kad mes nesam euro zonos nariai. Kita vertus, mes esam ES nariai ir mūsų finansinės problemos taip pat yra ir ES finansinės problemos. Prisiminus Latviją, kai 2009 metais ją gelbėjo ES kartu su Tarptautiniu valiutos fondu, tai aš manau, kad didelė tikimybė, jeigu mes turėtume kažkokių rimtų finansinių bėdų surinkti pinigus, kad ES padėtų.