Atokiai nuo Kauno ūkininkaujantis Nikolajus Dubnikovas ir jo gyvenimas nė iš tolo neprimena mūsų sąmonėje dar gajaus ūkininko seno įvaizdžio.

Naujas įvaizdis

Nikolajų Dubnikovą kiekvieną dieną sutiksi Kaune. Šį modernaus mėsinių galvijų ūkio savininką iš Vandžiogalos seniūnijos Padaugupio kaimo reikalai vis atveda į Lietuvos žemės ūkio rūmus Kaune.

Čia jam patikėtos Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos pirmininko pavaduotojo pareigos. Be to, Nikolajus kasdieną atveža į gimtojo Kauno įvairias ugdymo įstaigas savo tris sūnus, o savaitgalį atskuba pasimankštinti viename sporto centre.

Tokiu gyvenimu tiesiog sunku patikėti, žinant, kad Nikolajaus vienkiemyje įkurtoje mėsinių galvijų fermoje kasdien reikia pašerti, pagirdyti ir kitaip prižiūrėti apie 60 veislinių galvijų – suaugusių, augančių ir vos gimusių limuzinų.

„Aš gi ne vienas rūpinuosi savo galvijais – man padeda trys samdomi žmonės, – aiškino į erdvų savo sodybos kiemą po treniruotės sporto klube parvažiavęs Nikolajus. – Štai šiame name gyvena ūkvedys su šeima, o šitame – kiti du darbininkai. Tai patikimi, savo darbą žinantys žmonės. Tad man nebaisu palikti savo galvijus net ir tuomet, kai išvažiuoju su šeima pasižvalgyti, pavyzdžiui, po Afriką “.

Vien šių kelių pažinties su Nikolajumi minučių pakako, kad suprastum, kaip XXI amžiuje pakito Lietuvos ūkininko įvaizdis.

Bulius Stanlėjus – žvaigždė

Erdviame, saulės pro didžiulius langus nutviekstame name – modernūs baldai ir buitinė technika, židinys. Retas miestietis galėtų pasigirti taip įsikūręs. Juolab kad už Dubnikovų namo plyti 400 ha žemės, prisišliejęs miškas, o netoli – nugarą išrietęs upelis.

„Kaip aš čia patekau? – pakartojo klausimą Nikolajus. – Prieš 30 metų čia nusipirkau sukiužusią trobelę su žemės gabalėliu, 1989 metais pradėjau ūkininkauti, kartu dirbdamas Sitkūnų girininkijoje eiguliu. Turėjau kelias melžiamas karves – pieną, už kurį anuomet gerai mokėdavo, parduodavau.

Pamažu plėčiau ganyklų bei augalininkystei skirtus plotus ir, priėmęs į darbą kelis žmones, pradėjau auginti vietines juodmarges, kurias apsėklindavome grynaveislių mėsinių bulių sėkla. Dabar turiu vieną puikų grynaveislį bulių Stanlėjų – jo galimybes gerai žino savo bandas norintys padidinti mėsinių galvijų augintojai“, – šyptelėjo Nikolajus, sustojęs prie atskirto nuo vienmečių telyčaičių ir buliukų Stanlėjaus.

Įspūdingo dydžio bulius gana taikiai iškišo savo galvą pro aptvarą ir patikliai pažvelgė į šeimininką, kuris tarsi supratęs, ko nori šis tiesiog stulbinamo dydžio gyvulys, pakasė jo plačią kaktą.

Ekologiška – užsieniečiams

Vienmetės telyčaitės ir buliukai, kai užsukome jų pažiūrėti, noriai pusryčiavo – pasigardžiuodami šveitė šieną ir kažkokius baltus miltus. „Visas pašaras mano ūkyje – ekologiškas. Tai buvo sena mano svajonė.

Per Mėsinių galvijų augintojų asociaciją siekiu ją įgyvendinti ir kituose Lietuvos ūkiuose – žmonės turi valgyti tik puikios kokybės veršieną ir jautieną“, – įsitikinęs Nikolajus. Tik kur ta kokybiška lietuviška veršiena ir jautiena? Juk žinome, kad prekybos centruose ekologiškos mėsos reikia su žiburiu ieškoti. Kodėl?Į šį opų klausimą atsakyti nėra paprasta.

„Mūsų pirkėjai nežino, kad prekybininkai nenori mums mokėti brangiau už pačią geriausią mėsą, t.y. telyčaičių, nekastruotų ir kastruotų buliukų. Beje, geriausia ir sultingiausia yra telyčaičių mėsa, nes joje yra daugiau riebalinių intarpų. Dėl aiškaus rašto, kurį sudaro tie intarpai, tokią mėsą įprasta vadinti marmurine.

Bet grįžkime prie temos. Dabar jautiena prekybos centruose vadinama ir karvės, ir buliaus mėsa, kuri dažniausiai būna atvežama iš Lenkijos, Airijos ar kitų šalių. Kadangi mūsų netenkina kaina, kurią už aukštos kokybės mėsą mums siūlo vietos prekybininkai, mes ją parduodame į užsienį, kur tokia mėsa yra labai vertinama“, – aiškino pašnekovas.

Nebaikštūs mažyliai

Mėsinė galvijininkystė Lietuvoje pamažu įgauna pagreitį – mūsų šalyje yra apie 300 mėsinių galvijų augintojų, kurių dauguma augina veislinius galvijus. Tokius augina ir Nikolajus.

Viename didžiuliame angare paskendusios šiauduose žiemoja 25 žindenės, limuzinų veislės karvės, per metus atvedančios maždaug tiek pat telyčaičių ir veršiukų. Šiuo metu atskirame aptvare gyvena keturios žindenės, atsivedusios keturis mažylius.

Šie gali laisvai palikti savo mamas ir laigyti po didžiulį tvartą tarp kitų prieauglio besilaukiančių giminaičių, tačiau žįsti pieno grįžta pas savo mamas. Tiesa, kartais pripuola prie „tetos“ tešmens, tačiau tai pasitaiko retai – mažyliai, matyt, iš kvapo atskiria savo mamas.

Galingo sudėjimo tankiu kailiu apaugusios karvės, kurios čia gyvena maždaug dešimt metų, ramiai sutiko į jų teritoriją įšokusį šeimininką. Kai Nikolajus įsiropštė į aptvarą, kuriame paskendęs šiauduose gulėjo vos prieš parą į šį pasaulį atkakęs veršiukas, šis patikliai prigludo prie žmogaus, nors vis dairėsi į šalia stovėjusią mamą.

Tačiau šioji nerodė jokios baimės ar nepasitenkinimo – taip, matyt, elgiasi sočios ir patogiai gyvenančios žindenės.

Nikolajaus didkepsnis

Iš 400 ha ūkininko laukų 100 ha skirta ekologinei augalininkystei – ekologišku pašaru šeriamos ir karvės, ir bulius, ir prieauglis. Pastarasis čia auginamas iki dvejų metų, o po to parduodamas veislei ir mėsai.

Kai pasiteiravome Nikolajaus, kokį patiekalą iš tokios ekologiškos mėsos labiausiai vertina jo gausi šeima, pašnekovas nedvejodamas atsakė: „Kepsnį. Jį mano žmona Indrė ruošia iš vidinės išpjovos, kurią prieš tai dešimt dienų brandinu pliusinėje dviejų laipsnių temperatūroje.Tuomet subrandintas mėsos gabalas supjaustomas 2,5-3 cm storio gabalais, ištepamas aliejumi. Kai kepsnių keptuvėje lygių sviesto ir aliejaus dalių mišinys įkaista iki maksimumo, mėsos gabalai dedami į keptuvę ir kiekviena jų pusė kepama maždaug po dvi minutes. Prieš pabaigą pabarstoma druska, pipirais ir ekologiškais prieskoniais iš mūsų daržo, kurį prižiūri Indrė“.

Pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad taip iškeptas didkepsnis dedamas į pašildytą puodą, užpilamas raudonojo sauso vyno ir sultinio, likusio keptuvėje, mišiniu. Suprantama, prie taip paruošto kepsnio  pateikiamos ekologiškų daržovių salotos, ekologiška duona.

Čia, Dubnikovų vienkiemyje, didkepsnis greičiausiai bus kepamas ir antrąją Šv. Velykų dieną, kai sodybos šeimininkai priims draugus, ištrūkusius iš miesto akmeninių džiunglių.