Per pastaruosius metus sunkmečio prispausti Lietuvos gyventojai nuo pinigų stygiaus ginasi pačiomis įvairiausiomis priemonėmis. Atideda didesnius pirkinius, mažiau pramogauja, laukia nuolaidų ir akcijų, stengiasi taupyti elektrą ir degalus, o nereikalingų daiktų nebeišmeta, bet bando juos parduoti ar bent iškeisti.

Artimiausios ekonominės prognozės kol kas neguodžia. SEB banko analitikų duomenimis, dėl išaugusio nedarbo ir sumažėjusio darbo užmokesčio gyventojų pajamos per 2009 metus sumažėjo 21 procentu.

Vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, pernai metų pabaigoje siekė 1 647,5 lito. Tačiau vidutinį arba didesnį atlyginimą, Statistikos departamento tyrimo duomenimis, gavo tik maždaug trečdalis dirbančiųjų.

Darbo užmokestis ir socialinės išmokos mūsų šalyje sudaro 85 proc. visų disponuojamųjų gyventojų pajamų. Kitos pajamos iš verslo, individualios veiklos, nuomos yra arba daug mažesnės, arba jas gauna daug siauresnė žmonių grupė.

Situacijai darbo rinkoje negerėjant, vis daugiau gyventojų ieško kitų, papildomų pajamų. Nemažai žmonių, ieškodami didesnio uždarbio, palieka Lietuvą.

Tačiau šiandien gausu pavyzdžių, kai papildomų pajamų užsidirbti stengiasi smulkūs amatininkai, rankdarbių kūrėjai ir čia, Lietuvoje, pardavinėdami savo produkciją turguose, turgeliuose, mugėse ar specialiuose interneto svetainėse.

Kiti, užuot kaip anksčiau išmetę kažkada nusipirktus nebereikalingus daiktus (baldus, buitinę techniką, drabužius), juos bando parduoti internetu arba atveža į prekyvietes ir siūlo tiesiog iš automobilio bagažinės.

Tokį būdą užsidirbti papildomų pajamų žmonės renkasi nebūtinai iš skurdo. Alternatyvių pajamų šiandien dairosi ne tik mažesnes pajamas gaunantys, bet ir daugiau uždirbantys gyventojai, kurie, aptirpus pajamoms, norėtų atgauti nors dalį lengva ranka išleistų pinigų.

Tokia prekyba populiari ir kur kas turtingesnėse šalyse: išpardavimai iš garažo (angl. garage sales), įvairios mugės, „blusų“ (sendaikčių) turgūs, interneto aukcionai pasaulyje gyvuoja jau seniai ir vienija gausius pirkėjų bei pardavėjų būrius, o Lietuva nėra jokia išimtis. Sunkmečiu ši veikla dar labiau išpopuliarėjo. Tai yra būdas ne tik taupyti, bet ir užsidirbti.

Vieni gauna galimybę pigiau negu parduotuvėje įsigyti reikalingą daiktą, kiti - gauti pinigų už savo turėtą ir vis dar naudingą, bet dabar jau nebereikalingą turtą.

Nors turimų daiktų, kuriuos galime parduoti, atsargos kažkada baigiasi, tačiau tokia veikla ugdo racionalius pirkimo įpročius: kruopščiau renkamės pirkinius, įvertiname naudą, išperkamąją vertę (sumą, už kurią įsigytą daiktą ateityje galėtume parduoti) pirkdami paprastus, smulkius, kasdienai reikalingus daiktus, o ne tik butą ar automobilį.

Taupyti išmokstame ne tada, kai galvojame tik apie tai, ką išleidžiame, bet tuomet, kai pirkdami galvojame apie tai, ką (at)gausime.