Šiauriniame Lietuvos pakraštyje, apsupta miškų, plyti Kamanų pelkė. Tenykščių žemaičių tarme jos vardas reiškia šlapią, klampią, sunkiai praeinamą vietą. Tai viena seniausių Europos aukštapelkių, išsiskirianti unikaliu reljefu, klampynių ir ežerokšnių gausa. Čia plyti dar ledynmetį menantis didžiausias pelkės vandens telkinys – 6 ha ploto Kamanų senežeris, kuriam gali būti apie dvylika tūkstančių metų, ir jaunesni, bet labai gražūs Salų ir Nimfėjų ežerėliai.
Kamanų rezervate aptikta 45 saugomų rūšių augalų ir 102 saugomų rūšių gyvūnų. Miškų puošmenos – burbuliai ir plačialapės klumpaitės, pievose karaliauja melsvosios viksvos ir pievinės gencijonėlės, pelkėje įvairiaspalviais kilimais driekiasi kiminų vejos. Aukštapelkėje peri dirviniai sėjikai, tikučiai, tetervinai. Dirvinis sėjikas, kaip ir oranžinė šiaurės kraštų uoga – tekšė yra rezervato emblemoje. Tai vienas rečiausių Lietuvos paukščių, mūsų šalyje peri gal tik kokios 45 jų poros. Čia galima sutikti vieną rečiausių mūsų krašto pelėdų – žvirblinę pelėdą. Gūdžiuose apypelkio miškuose prieglobstį randa lūšys ir vilkai, kurių čia gyvena apie dešimtis.
Apie tai pasakojo Kamanų valstybinio gamtinio rezervato vyriausiasis ekologas Vaidotas Grigaliūnas. Kamanų pelkę pirmasis „atrado“ ir jos unikalumą pastebėjo prof. P. Matulionis 1895 metais. Gerokai vėliau jo pėdomis sekė Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslininkai, 1935 – 1936 m. atlikę kompleksinius pelkės tyrimus. Jų dėka Kamanų pelkė tapo viena iš geriausiai ištirtų Europoje, buvo išleista tų ekspedicijų parengta knyga. Tuomet buvo akcentuota, jog „Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvos, bet ir Europoje dar mažai kultūros paliestas gamtos kampelis, išsaugojęs savo prigimties primityvumą“ (Kazys Brundza, 1937).
Tad ne veltui ši Kamanų aukštapelkė ir jos aplinka paskelbta valstybiniu gamtiniu rezervatu. Jo tikslas – išsaugoti vieną didžiausių Šiaurės Lietuvos aukštapelkių, apsuptą mišrių apypelkės miškų, ir visas šių ekosistemų gamtos vertybes. Taip pat čia vyksta nuolatiniai gamtos moksliniai tyrimai ir stebėjimai, kaupiama informacija apie gamtinės aplinkos būklę ir pokyčius. Rezervato plotas yra daugiau nei 3900 ha, apie pusę jo užima pelkė. Čia draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus priemones, reikalingas pažeistų buveinių atkūrimui ir palaikymui. Dar yra buferinė apsaugos zona, užimanti per 2500 ha ploto.
Vienas iš rezervato tikslų – vykdyti ekologinį švietimą, propaguoti gamtos paveldo kompleksus ir objektus. Tam skirta moderni ekspozicija, į kurią pirmiausia ir kviečiami rezervato svečiai. Jos labirintuose lankytojams pristatoma rezervato istorija, Kamanų aukštapelkės raida, pelkių reikšmė ir biologinė įvairovė. Spalvinguose teminiuose stenduose įkomponuota video medžiaga apie slapukus pelkės gyventojus, o interaktyvūs monitoriai siūlo patirti virtualios kelionės gamtoje džiaugsmą. Lankytojų centre ypač moksleivių laukia daug staigmenų ir atradimų. Paspaudi mygtuką, ir sumauroja taurusis elnias, atsiliepia tetervinas ir dirvinis sėjikas. Prigęsta apšvietimas, ir užkaukia vilkai.
Čia galima palyginti didžiausių ir mažiausių paukščių plunksnas, kiaušinius, net pamatyti, kaip atrodo skirtingų gyvūnų ekskrementai. Sužinoti, jog didžiausias mūsų miškų gyventojas briedis ne tik kasmet numeta ragus, o pavasariop ataugina naujus, bet ir barzdelę kas trejus metus keičia: stalčiuke guli apie 10 cm ilgio žilsterėjusi briedžio barzdelė. Parodoma, jog bebras – antras po žmogaus sutvėrimas, sugebantis taip stipriai keisti savo gyvenamąją aplinką. Įdomu, jog ir medžiai gali turėti „kojas“ – dėl didelio vandens pertekliaus aplink pelkę augančių juodalksnių šaknys taip pakelia medį, jog jis stovi lyg ant kojų.
Lankytis rezervate leidžiama tik pažintiniais tikslais, lydint direkcijos darbuotojui, - sakė rezervato vyriausiasis inspektorius Alvydas Urbonas. Deja, pasitaiko žmonių, nepaisančių draudimų lankytis rezervato teritorijoje. Susigundę pauogauti, pagrybauti ar šiaip savarankiškai pasivaikščioti po Kamanas, galite tikėtis susitikimo su rezervato inspektoriais ir griežtos administracinės atsakomybės. Žinoma, kokį šimtą metrų įėjusį dėl grybų lankytoją gal tik įspės.
Ne pirmus metus dirbančio inspektoriaus žodžiais: „Pažeidimų kiekis tiesiog proporcingas gamtinių gėrybių kiekiui tais metais“. Šiemet grybų santykinai mažai, tačiau spanguoliautojus pelkė masina lyg uždraustas vaisius. Liūdniausia, jog neteisėtai uogaudami dar ir gamtą teršia: pavalgę palieka šiukšlių, numeta ir butelį. Dar pavasarį minimali bauda tebuvo 25 Lt – tiek kainavo pusantro litro spanguolių, todėl kai kam „apsimokėdavo“ nusižengti. Dabar vien tik įėję į rezervatą, teoriškai galite būti nubausti 150 Lt bauda. Kai kada sako: tik pafotografuoti norėjau.
O gal briedžio ragų ieško? Inspektoriaus nuomone, jei valstybė jiems moka algą, eikvojamos darbuotojų pajėgos ir automobilių kuras, neišeina tik palydėti nusižengusius iš pelkės. Tačiau baudžiant reikia būti geru psichologu ir būtinai atsižvelgti į aplinkybes. Atsiminė atvejį, kai nubaudė vietinį uogautoją bauda, o šis pripažino, kad daug kartų ėjęs į rezervatą, gailisi dabar ir ... pasisiūlė ateiti į talką atnaujinant pažintinį taką.
Su vietiniais žmonėmis visada bandoma rasti bendrą kalbą, organizuojami bendri renginiai, pavyzdžiui, paukščių palydos, kai ežero pakrantėse skaičiuojami migruojantys sparnuočiai, ar kai kurių medelių šalinimo talkos pelkės plyniose. Nors tokiu būdu žmonės legaliai patenkina smalsumą, pamato, kaip pasikeitė Kamanos nuo jų jaunystės laikų. Tačiau su piktybiškai besielgiančiais, mėginančiais brakonieriauti realiai kovojama. Štai gan asocialus žmogus buvo įsigudrinęs apsigyventi vienoje pelkės salų, kur įsirengė pašiūrę, rinkdavo spanguoles pardavimui ir teršė aplinkui.
Kitas jaunuolis „susirinko“ baudų už pora tūkstančių ir, kol niekur nedirbo, tiesiog šaipėsi, tačiau kai įsidarbino, teko ne tik su valstybe, bet ir su antstoliais atsiskaityti. Spjaudydamasis ir keikdamasis iki cento susimokėjo. Mažeikių rajono gyventojas buvo sulaikytas, kai su dviem šunimis kasė urvus ir naikino mangutus. Kadangi jau buvo baustas ir už nelegalią žvejybą rezervato ežere, jam teko pakloti apie 4000 Lt baudos.
Taigi, į ekskursiją Kamanose galima eiti tik mokomuoju pažintiniu taku ir tik lydint gidui. Taip apžiūrėsite natūralias buveines, sužinosite daug įdomybių ir pasikrausite tik teigiamų emocijų! Rezervato lankymo taisyklės byloja: „Lankymasis pažintiniais tikslais yra lankytojų grupių bei pavienių asmenų lankymasis įrengtu mokomuoju taku, siekiant susipažinti su rezervate saugomais gamtos kompleksais bei objektais.
Lankymosi metu paimti gamtinę medžiagą draudžiama. Pažintiniais tikslais lankytis Kamanų rezervate leidžiama tik mokomuoju taku, lydint direkcijos darbuotojui. Norėdami pas mus apsilankyti – užsisakykite ekskursiją. Dėl ekskursijos datos ir laiko būtina susitarti iš anksto prieš kelias dienas. Ekskursija trunka apie dvi valandas, mokomojo tako maršrutas – 3,6 km. Sutarus dėl ekskursijos, pirmiausia užsukite į lankytojų centrą, kuris yra įsikūręs Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcijos patalpose.“
Nekantravome įžengti į pelkę. Lydimi vyriausiojo ekologo, nešino galingais žiūronais, einame lentiniu taku į rezervato gilumą. Čia visur gamta tvarkosi pati. Žmonės gali tik pasižvalgyti. Auga grybai, savo geltona, rožine spalvom dėmesį patraukia neįprasti – gleivūnai. Mišką ir pelkės pakraščius vagoja seni sausinimo kanalai, dabar elgiamasi atvirkščiai – siekiama palaikyti natūralią aukštapelkę.
Čia žmonėms padeda bebrai: apypelkio upeliuose ir kanaluose jie statosi tvirtas užtvankas, sulaikančias iš pelkės ištekantį vandenį. Į akis krenta raudonas vaisius, lyg sulipintas iš uogų, tai pelkinė kalija – žinginys. Per pelkinius miškus pasiekiame klampynę, panašią į tundrą. Randame gervių plunksnų. Klausomės tylos ir stebime paukščius. Ant samanų raudonuoja spanguolės. Susilieji su aplinka, o akys ieško, gal pasirodys koks pelkės gyventojas. Žvėrių takų čia išminta išties daug. Jie vinguriuoja tarp gailinių pušynų, o medeliai panašūs į didelius bonsus. Tokia mano ūgio pušis gali būti ir šimto metų - augimo pelkėje sąlygos tai lemia.
Pelkės vandens lygis matuojamas kas 15 dienų, tam tarnauja į kiminų kilimą kai kur įleisti juodos plastmasės vamzdžiai. Beveik visi jie apgraužti, suraižyti. Pasirodo, tai vilkų dantų darbas, svetimkūniai pelkėje, matyt, patraukia jų dėmesį. Jie - paslaptingiausi apypelkio gyventojai. Medžiodamos vilkų šeimos įveikia didelius atstumus. Vilkų takai ryškiausi žiemą, bet ir dabar nereikia būti tikru pėdsekiu: stebimės skersai ir išilgai išmintais jų takais, kuriais žvėrys eina pėda pėdon, taikydami į vedlio pėdas.
Pėdsakų raštų vientisumas suyra, kai sutinka kliūtį ir aplenkia ją iš skirtingų pusių. Nepamatėme paslaptingų pelkės gyventojų ir neišgirdome jų kaukimo, tačiau mūsų palydovas papasakojo apie šių plėšrūnų gyvenimą, sakė ir šiuos žvėris stebėjęs, ir ne kartą radęs jų papjautų žvėrelių, net briedžių, bei šių, beveik visoje Europoje į Raudonąją knygą įrašytų, plėšrūnų puotų likučių. Prie Nimfėjų ežerėlių ant liulančių krantų pridrabstyta juodo dumblo ir vandens augalų likučių. Ekologas paaiškina, jog taip pasidarbavo ir augalų šaknimis pasigardžiavo briedžiai – jie įšoka į vandenį ir dantimis išsirauna storas lelijų šaknis. Įdomu, kaip toks sunkus žvėris išsiropščia ant liulančio kranto, čia ir žmogus, atrodo, tuoj prasmegs.
Einame per baltus, rusvus ir kitų spalvų kiminų patalus. Jie siurbia vandenį visu paviršiumi, nes neturi šaknų, ir gali sugėrę drėgmę pasunkėti dešimtis kartų. Kamanų pelkėje auga 19 kiminų rūšių. Iš pelkės augalų per vienerius metus susiformuoja 1 mm durpių. Po mūsų kojomis jų ne vienas metras: storiausias klodas yra 7 m, vidutinis – 4 m. Rūgščioje, be deguonies aplinkoje visai nevyksta puvimas, todėl jei kas nugrimzta į pelkę, visiems laikams užkonservuojama. Kiek paslapčių čia slypi?
Naujausi komentarai