Rytas, miško takais rieda galingi visureigiai. Juose – ginkluoti, žudyti trokštantys vyrai. Tai ne du dešimtmečius pilietinio karo niokojamo Kongo džiunglės, tai – Lietuvos miškai. Kraujas bus liejamas ant Lietuvos žemės. Tie, kurie lies kraują, nėra nei policijos ieškomi nusikaltėliai, nei teroristai. Maža to – jie ne tik neslepia savo pomėgio žudyti, bet juo net didžiuojasi. Kas jie? Manau, supratote, kad kalbėsiu apie medžioklę ir medžiotojus.

O pradėsiu nuo istorinio ir socialinio ekskurso. Medžioklė – seniausias iš žmonijos amatų, ne tik padėjęs mūsų protėviams išgyventi, bet ir išugdęs komunikacinius gebėjimus, tad ji tapo pirmųjų įrankių atsiradimo priežastimi. Dar ir šiandien gyvena žmonių grupės, kuriems medžioklė yra neatsiejama kasdienės būties dalis, nes jos tiesiog neturi kito būdo prasimaitinti.

Ko gero, visiems aišku, kad po Lietuvos miškus važinėjantys ne nuo bado gelbstisi, todėl apie medžioklę kaip amatą nėra ko kalbėti. Daug įdomiau prisiminti viduramžius, kuomet medžioklė jau įgavo privilegijos statusą. Su absoliučia feodalu teise valdyti viską, kas jo žemėje, siejama ir teisė dovanoti gyvybę arba mirtį visiems gyviems padarams. Elitinis medžiotojo statusas viduramžiais buvo įtvirtintas įstatymiškai: medžioti galėjo tik laisvi ir kilmingi žmonės, tuo tarpu medžiojant pagautas baudžiauninkas dažnai baigdavo savo dienas kilpoje.

Tarybinės medžioklės tradicijos irgi neatsiejamos nuo elito, t y. nuo partinės ir ūkio nomenklatūros. Visi, kas nagrinėja tarybinę istoriją ir skaito anuometinių žymių veikėjų memuarus, puikiai žino, kad beveik kiekviename jų (ypač atspindinčių vėlyvąjį laikotarpį) gausu įvykių, susijusiu su medžiokle. Medžioklės metu būdavo aptariamos kandidatūros į svarbius šalies postus, skirstomi pinigai respublikoms ir ūkio šakoms. Medžioklėje buvo nulemtas net TSKP generalinio sekretoriaus N. Chruščiovo likimas. Medžiojo ne tik aukščiausi TSRS vadovai, analogiški vietinio elito medžiotojų būreliai buvo kiekvienoje respublikoje, kiekviename rajone ir kiekvienoje žinyboje. Apie šių uždarų klubų kasdienybę byloja ne tik knygomis išleisti prisiminimai, bet ir tūkstančiai anekdotų, kurie irgi yra tam tikras elito medžioklės „kultūrinis pjūvis“.

Vis dar šonu apeinu istorines medžioklės tradicijas, kuriomis taip mėgsta manipuliuoti medžioklės garbintojai, nes nesuprantu, kaip X a. medžioklės apeigos, kuomet buvo pagerbiamas ne tik medžiotojas, bet ir nudobtas žvėris, susijusios su šiuolaikiniais mechanizuotais gyvūnų žudikais, apsiginklavusiais graižtviniais šautuvais su optiniais taikikliais. Medžioklė kaip tęstinė istorinė-kultūrinė tradicija Europoje yra visiškai išnykusi, ir jos likučius galime aptikti tik tarp mažųjų Šiaurės tautų.

Net ir didžiausi medžioklės priešininkai sutiktų su medžiokle, jei medžiotojas stotų prieš lokį su peiliu rankoje. Tebūnie kova! Pasiseks – kailis ant sienos, nepasiseks – gėlės ant kapo. Beje, pernelyg aršiems kruvinos pramogos mėgėjams visai rimtai siūlyčiau išbandyti jėgas tarpusavio kovose. Juk mirtinos dvikovos – tai irgi istorinės praeities tradicija. Dekriminalizuokime dvikovas! Jus tai šokiruoja? O mane šokiruoja atlaidus požiūris į skerdynes miškuose.

Vakaruose požiūris į medžioklę ir medžiotoją vis blogėja. Jau neįmanoma įsivaizduoti politiko, pozuojančio prie gyvūno lavono. Apgailestauti dėl dalyvavimo medžioklėje tenka net monarchams, kurių nei kas renka, nei kas vers. Neseniai teko viešai atsiprašinėti Ispanijos karaliui, dalyvavusiam dramblių medžioklėje Botsvanoje.

Dar vienas medžiotojų tariamai stiprus argumentas yra teiginys, kad ūkyje irgi žudomi gyvūnai. Nesu užkietėjęs veganas, tačiau jei žinočiau, kad skerdyklose gyvuliai šaudomi, ir jie miršta ne per sekundes dalis, o prieš mirdami kankinasi – irgi negalėčiau valgyti mėsos. Turėtume diskutuoti ir dėl pramoninio gyvūnų auginimo bei jų vartojimo maistui ar kitoms reikmėms – tai, kad gyvi padarai užmušami tik dėl menkos jų kūno dalies, nėra priimtina.

Gyvūno teisė į gyvybę man atrodo tokia pat natūrali, kaip ir žmogaus. Atmeskime teiginius apie žmogų – „gamtos valdovą“, nes ir taip visko per daug išnaikinome. Gyvus padarus reikia mylėti, o ne juos žudyti. Kai kuriems jų teko laimė tapti žmonių numylėtiniais, ir jiems negręsia nei kulka, nei puodas. Kitus nuo mirties saugo kultūrinės tradicijos. Anokia paslaptis, kad šunienoje labai mažai riebalų ir cholesterolio, tačiau sunkiai įsivaizduoju, kad Vilniuje būtų atidarytas korėjiečių virtuvės restoranas. Veikiami kultūrinių tradicijų, maistui nenaudojame ir, pavyzdžiui, gulbių, nors jų mėsa, kaip teigia senos kulinarinės knygos, yra labai skani.

Baigdamas šį tekstą prisiminiau kadaise skaitytą mokslinę studiją apie serijinius žudikus, kurioje aiškiai nustatyta, kad dauguma žudikų turi rimtų potencijos problemų. Nenoriu nieko pasakyti ir net nežinau, kodėl rašydamas apie medžioklę šį faktą prisiminiau.