Vieno vėžlio istorija Brazilijos šeimoje prasidėjo labai seniai. 1982-aisiais Almeidų šeima nusiminė pastebėję, jog jų vėžlys, vardu Manuela, pabėgo. Tai buvo raudonkojų vėžlių patelė.

Tais metais šeimos name buvo daromas remontas, taigi Almeidai, apieškoję visus kampelius nutarė, kad vėžlė tiesiog išropojo pro vartus. Juos pravirus neapdairiai paliko statybininkai. Šeima spėliojo, jog gyvūnas greičiausiai patraukė į miškus, kurie plytėjo netoliese. Tačiau jie buvo neteisūs.

Šiais metais mirus šeimos galvai – tėvui Leoneliui, jo vaikai atvyko sutvarkyti užgriozdintos palėpės. Tėtis mėgo kaupti įvairius nevertingus daiktus, tokius kaip seni televizoriai ar baldai.

Sūnus Leonardo kaip tik nešė į automobilį dėžę senų įrašų, kuriuos ketino vežti į sąvartyną, kai kaimynas paklausė, ar jis ketina išmesti ir tą dėžėje tupintį vėžlį. L. Almeidas negalėjo patikėti savo akimis.

Neįtikėtina, tačiau šeimos gyvūnėlis sugebėjo tris dešimtmečius išgyventi palėpėje. Šeimos nariai spėlioja, jog vėžlys galėjo maitintis nebent termitais, kurių buvo senuose rakanduose ir balduose.

Ir nors praleido ilgus metus vienatvėje, Manuela, atrodo, džiaugiasi grįžusi į šeimą. 
Almeidų šeima sužavėti augintinės lėtomis, bet atkakliomis pastangomis išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

Pasirodo, šie lėtapėdžiai sėkmingai gyvena ir prižiūrimi žmonių, ir savarankiškai.