Versli nuo paauglystės

Šio meno Valerija pradėjo mokytis dar tais laikais, kai Lietuva težinojo močiučių rankdarbius. Tiesa, nuo vaikystės apie tai nesvajojo.

"Priešingai – buvau be galo versli", – juokiasi pašnekovė, prisiminusi, kaip šeimai pardavinėjo valgymo įrankius. – Būdavo, prieš pietus susirenku visus šaukštus, šakutes iš virtuvės ir sakau: jei norite valgyti – pirkite!"

Besimokydama dešimtoje klasėje, jau pardavinėjo... namus. Tiesiogine prasme. "Tėvų nuostabai, įlindau į nekilnojamojo turto verslą. Tik mano vadovas žinojo, kiek man metų. O dar jis žinojo, kad jei Valerija norės, parduos bet ką", – juokiasi nuo šešiolikos verslauti pradėjusi Valerija.

Bet likimas buvo paruošęs Valerijai staigmeną. Anksti įsimylėjusi, vos devyniolikos pagimdė dukrelę. Netrukus išsiskyrė su jos tėčiu. Pinigėlių tuo metu verkiant reikėjo, nes gyveno iš socialinės pašalpos vienišai mamai. Tačiau netruko sukurti verslo planą...

Aš vis dar mokausi įvairių technikų, vis dar bandau atrasti kažką naujo, nes savo tobulinimosi kelyje supratau vieną dalyką: kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai.

"Mano dukra Lijana gimė ilgais plaukais. Būdama pusantrų metukų turėjo tokius ilgus, kad darželio auklėtojos negalėjo atsistebėti. Plaukų gumytės, papuošalai buvo mūsų kasdienybė", – prisimena Valerija.

Gimtojoje Klaipėdoje, kur tuo metu gyveno, Jūros šventėje, kartą pamatė prekiaujant plaukams papuošti skirtais lankeliais ir gumytėmis. Sunkiai tuo metu besivertusią mamą nustebino rinkinio kaina – 15 litų! Valerija nusprendė pamėginti pati kurti plaukų puošmenas.

Rado moterį, prekiavusią papuošalams gaminti reikalingomis spalvotomis juostelėmis. "Kišenėje turėjau 200 litų, sutaupytų iš socialinių pašalpų. Surizikavau ir prisipirkau tų juostelių už visas santaupas!" – pasakoja Valerija, kelias savaites iki naujos pašalpos gyvenusi pusbadžiu.

Užtai būsimos verslininkės nuojauta pasitvirtino. Jos kuriami plaukų papuošalai sulaukė pasisekimo. "Patikėkit, Klaipėdoje mane žinojo visi, – pasakoja Valerija, tuomet dirbusi net po šešiolika valandų per parą. – Planas A buvo susigrąžinti tuos žaliavai išleistus 200 litų, bet kai per pusantro mėnesio pavyko padidinti pelną iki 1 500 litų, ėmiausi plano B. Ir toliau raukiau tas savos gamybos gėlytes, bet ėmiau domėtis rankdarbiais jau rimčiau – savarankiškai išmokau japonų technikos kanzashi ir pritaikiau ją gamindama papuošalus."

Lietuvoje pristigo žinių

Kai papuošalų gamyba Valerijai pabodo, ėmė galvoti apie tobulinimosi kryptis. Suprato, kad rankdarbiai jai patinka ne mažiau nei mada, ir nusprendė į abu dalykus pasigilinti profesionaliau.

Prieš devynerius metus, anot Valerijos, Lietuvoje rankų darbas nebuvo labai populiarus. Žmonės geriau pirkdavo drabužius parduotuvėje, nei nešiodavo kažkieno rankų darbo. Moteris mini Prancūziją, Italiją, Niujorką, kur rankdarbių rinka klestėjo. O Lietuvoje, kalbant apie tai, dar buvo štilis. Lietuviai nieko nenutuokė apie aukštosios mados rankų darbo siuvinėjimą, kurio idėja tarsi apsėdo Valeriją.

Preciziška: V.Brasės studijoje siuvimo mašinos nerasite – ir siuva, ir siuvinėja ji tik rankomis.

Moteris ėmė domėtis, kas įeina į otkutiūro sąvoką, ir sužinojo, kad aukštoji mada turi tam tikrus rankų darbo reikalavimus: gaminys 70  proc. turi būti atliktas tik rankomis, todėl prie vieno gaminio aukštosios mados namuose dirba daugybė žmonių.

Kai Valerija sumąstė, kad norėtų siuvinėjimo pasimokyti rimčiau, Lietuvoje nerado nieko panašaus – nei kursų, nei norimų akademinių studijų. "Online tais laikais išvis nebuvo", – sako šiuo metu pati aktyviai per nuotolį dirbanti siuvinėjimo meistrė, kurią gyvenimas irgi privertė nuo gyvų kursų, seminarų pereiti prie "Zoom".

Akiplėšiškas pareiškimas

Pirmieji Valerijos rankdarbių kursai buvo pas vieną estę, kuri aukštosios mados siuvinėjimo mokėsi Italijoje. "Po kelių mėnesių intensyvaus mokslo išmokau labai įdomios technikos – siuvinėti Liunevilio vąšeliu. Tai yra tikrasis prancūziškasis siuvinėjimas, kilęs iš Liunevilio regiono. Paskui ėmiausi 3D formato siuvinėjimo irgi Liunevilio vąšeliu", – prisimena senus laikus Valerija, į Estiją tuomet važiavusi su visa sunkiąja artilerija – rėmais, įrankiais, apie kuriuos dar nieko neišmanė ir neįsivaizdavo, kaip naudoti.

Valerija vadina save didžiule akiplėša, kuri jau antrą mokymų dieną savo mokytojai Evai pareiškė, kad vos tik pramoks šio amato – įkurs siuvinėjimo mokyklą. Toji negalėjo patikėti savo ausimis, kad mergaitė be mažiausių siuvinėjimo įgūdžių – be savo darbų rinkinio, be patirties – drįsta taip kalbėti.

"Net nebuvau pirmūnė savo grupėje. Daugelis merginų ir mokėsi greičiau, ir dirbo kur kas gražiau už mane. Bet aš labai stengiausi ir beprotiškai norėjau viso to išmokti, tad šiandien, kiek žinau, iš visų savo bendraklasių siuvinėju vienintelė", – tvirtina pašnekovė.

Atvažiavusi su mintimi, kad nori įkurti savo siuvinėjimo mokyklą, Valerija ją atidarė lygiai po penkerių metų nuo mokslų pradžios. "School of Couture by Valerija Fic" – tai pirmoji Lietuvoje aukštosios mados siuvinėjimo mokykla, pradėjusi veiklą 2018 m. pradžioje. Šiuo metu ji išleido beveik 300 studentų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių.

Studijavo ir Bibliją

Valerija negali atsakyti į klausimą, kuris siuvinėjimo būdas iš visų žinomų jai labiausiai patinka. "Aš vis dar mokausi įvairių technikų, vis dar bandau atrasti kažką naujo, nes savo tobulinimosi kelyje supratau vieną dalyką: kuo daugiau žinai – tuo daugiau nežinai", – aiškina savo amato žinovė, mėgstanti derinti įvairius siuvinėjimo būdus.

V.Brasė šmaikštauja, kad šiuo metu jau galėtų sugalvoti ir savo individualios technikos pavadinimą, kuris jungia daugybę įvairių siuvinėjimo būdų į vieną. Ypač meistrei patinka derinti ilgaamžes tradicijas turintį bažnytinį siuvinėjimo meną su šių dienų technikomis.

"Bažnytinis siuvinėjimas – tik auksu. Tai pats prabangiausias siuvinėjimo būdas pasaulyje. Senovėje auksu siuvinėdavo ne tik bažnyčios tarnų, bet ir visų aukšto rango valdžios atstovų drabužius. Gal atrodys keista, bet kai devynis mėnesius Sankt Peterburge mokiausi bažnytinio siuvinėjimo meno, vienas iš privalomų reikalavimų kurso studentėms buvo… stačiatikių tikėjimas. Kadangi esu krikštyta cerkvėje, man pasisekė, atitikau atrankos kriterijus", – pasakoja Valerija, kurios nuotolines pamokas sudarė ne tik bažnytinio siuvinėjimo technikos pagrindai, bet ir istorijos, dailės pamokos, Biblijos studijos.

Dažnai studentės gaudavo užduotį kažkokį pastato griuvėsių ornamento fragmentą perpiešti, atkurti, o vėliau – išsiuvinėti. "Buvo privaloma disciplina – ornamentologija. Išmokome braižyti, konstruoti įvairaus sudėtingumo ornamentus. Nepatikėsite, bet visos tos keverzonės irgi turi savo piešimo taisykles ir mažytes paslaptis, kaip padaryti jas gražias ir taisyklingas", – tikina aukštosios mados siuvinėjimo mokyklos įkūrėja, savo studentėms tokių sunkių užduočių neskirianti.

"Maskvoje mokiausi indiško Aari siuvinėjimo auksu vąšeliu. Skridau ten savaitei. Kėliau kvalifikaciją. Nes, kaip ir sakiau, vienos technikos paragavusi negaliu sustoti", – pasakoja meistrė.

Specifika: bažnytinio siuvinėjimo meno V.Brasė mokėsi žinomoje Sankt Peterburgo mokykloje „Ubrus“.

Siuvinėja aukso siūlais

Anot Valerijos, siuvinėti auksu naudojami ne aukso siūlai, bet speciali  vadinamoji kanitelė iš metalo. Kanitelė – tokia tuščiavidurė sukta viela, kurią galima karpyti ir prisiūti. Tiesa, terminas "kanitelė" lietuvių kalboje apskritai neegzistuoja – tai tiesiog profesionalų žargonas.

Senovėje kanitelę gamino iš tikro aukso ir sidabro, o Valerijos naudojamos kanitelės sudėtyje yra 5 proc. aukso arba yra pagaminta iš nerūdijančio aukso spalvos metalo. Priešingu atveju žaliava, naudojama siuvinėti, būtų labai brangi.

Apie savo amato pritaikymą praktikoje Valerija kalba labai optmistiškai. "Rankų darbo siuviniai dabar labai populiarūs: tai originalios ne tik drabužių, bet ir baldų detalės", – aiškina meistrė, ir savo namuose turinti pačios siuvinėtų paveikslų.

Spintoje – ir kasdieniai drabužiai, ir atostogų reikmenys – siuvinėti maudymosi kostiumėliai, paplūdimio krepšiai. "Nesu siuvinėjimo fanatikė. Turiu ir normalių drabužių, – juokiasi moteris, prieš keletą metų pagal otkutiūro standartus pasisiuvusi vestuvinę suknelę. – Patikėkit, ji buvo 100 proc. rankų darbo. Beje, siuvimo mašinos aš neturiu. Jei ką siuvu – tik rankomis!"

Laukiama Kanuose

Deja, atostogauti darbšti moteris nelabai turi laiko. Tad, kai jau metų pabaigoje visiškai išsenka, susikrauna lagaminą ir trumpam išskrenda kur nors į šiltus kraštus atgauti jėgų.

Kartais tokias poilsines keliones galima suderinti ir su profesine veikla. V.Brasė labai laukia, kada pandemijos išvargintas pasaulis grįš į normalias vėžes ir ji su mokyklos merginomis galės pristatyti savo otkutiūrinių proginių drabužių kolekciją Kanų kino festivalyje, į kurį jau seniai turi kvietimą.

"Renginys dėl pandemijos, karantinų vis nukeliamas. Ko gero, įvyks liepą. Gaila būtų, jei ir vėl atšauktų. Paruošėme prabangių suknelių kolekciją lietuviškos gamtos tematika, visos suknelės siūtos, siuvinėtos tik rankomis, kaip ir pridera "Haute Couture" siuvinėjimo mokyklai", – sako siuvinėjimo meistrė.

Valerija taip pat laukia, kol atsiras galimybė vykti į Minską pasimokyti jakobino siuvinėjimo, t.y. tradicinio anglų siuvinėjimo vilna. Vasarą dar numatytas vizitas pas Valentiną Judaškiną, iš kurio smalsi moteris nori mokytis verslo plėtros, VIP klientų aptarnavimo subtilybių.

Paklausta, kaip į jos profesinę veiklą reaguoja vyras, Valerija atšauna, kad jam nieko daugiau nelieka, kaip tik sutikti su viskuo. "Kur tik einu, važiuoju –  rankinėje turiu siuvinį. Šiuo metu dar turiu ir asistentę, taigi greta dviejų mano rankų atsirado dar dvi", – juokiasi bent jau vakarais nebedirbanti moteris, anksčiau plušdavusi ir be atostogų, ir be laisvadienių.

Žavi sportas ir kulinarija

Vis dėlto pomėgiams veikli moteris atranda laiko. "Žiemą mėgstu snieglenčių sportą, o šią vasarą noriu išlaikyti motociklo vairavimo egzaminus. Apie tai jau svajoju nuo aštuoniolikos. Mėgstu su vyru važiuoti į medžioklę, nors pati ir nemedžioju", – pasakoja moteris, besižavinti ekstremaliais dalykais ir jau susiradusi pirkti motociklą.

V.Brasė prisipažįsta, kad, atitrūkusi nuo siuvinio, pasiduoda fantazijoms virtuvėje. Gaminimas – dar viena jos aistra. Ypač Valerijai patinka kurti patiekalus iš žvėrienos. Ant jos stalo retai išvysite kitokią mėsą.

"Mano vyras – medžioklės fanatikas. Ką miškas duoda, tą ir valgome", – aiškina moteris, gaminanti įstabaus skonio patiekalus iš šernienos, stirnienos, elnienos.

"Patikėkit, su ta žvėriena yra reikalų… – juokiasi kulinarė, internete sukūrusi maisto gaminimo iš žvėrienos tinklaraštį, skirtą gurmanams ir medžiotojų žmonoms. – Ši mėsa specifiška. Ir man patinka su ja eksperimentuoti – pagal receptus niekada negaminu, kaskart išradinėju dviratį."

Karantinas smalsiai moteriai taip pat nebaisus. Laisvą nuo siuvinėjimo laiką ji skiria ekonomikos studijoms, specializuotai literatūrai skaityti. "Noriu ir toliau tobulėti, augti kaip asmenybė ir mokytis, mokytis, mokytis", – atsisveikina Valerija.

Stengiasi tausoti aplinką

Vienas iš V.Brasės favoritų – realistinis (koliažinis) siuvinėjimas. Palyginti su kitomis siuvinėjimo technikomis, šios gamybos išlaidos  labai mažos. Užtai rezultatas, anot kūrėjos, pranoksta lūkesčius. Tereikia išmanyti technologiją, o piešti mokėti nebūtina. A3 formato darbą galėsite išsiuvinėti per kokias penkias valandas, o Liunevilio vąšeliu prie to paties formato darbo vargsite gerą mėnesį.

Ši technologija leidžia ne tik greitai dirbti, bet ir tausoti aplinką. Jai tinka įvairios audinių atraižos. Valerija neišmeta senų drabužių, bet kūrybiškai perdirba. Taip senienos virsta įdomiomis baldų detalėmis, netikėtais portretais.

"Tarkim, apliejai drabužį, nebeišsiskalbia, – užuot išmetus ir pirkus naują, gali jį drąsiai atnaujinti realistinio siuvinėjimo technika, – aiškina kūrėja, atsakingai žiūrinti į aplinkosaugą. – Jei kuriate ne dėvimą drabužį, bet interjero paveikslą, galite naudoti absoliučiai viską: ne tik audinius, bet ir perdirbti pačius netikėčiausius daiktus, kokie tik šaus į galvą: nuo sukarpytos plastikinės pieno pakuotės iki senų surūdijusių varžtų ar makaronų. Čia svarbiausia – nežabota fantazija."