– Užaugote juvelyrų šeimoje, natūralu, jog anksti pradėjote dirbti su metalu ir kurti papuošalus. Tačiau kada pastebėjote, jog jūsų kūryba sulaukia didesnio dėmesio?

– Tai įvyko apie 2000-uosius metus, kuomet baigusi Vilniaus dailės akademiją dalyvavau tarptautiniame festivalyje „Armada“. Mano sukurti papuošalai laimėjo meniškiausios kolekcijos nominaciją – sulaukiau didelio žiniasklaidos dėmesio, jaučiausi pastebėta.

– Ir jau po septynerių metų įkūrėte juvelyrikos namus „Yurga“: kas pasikeitė per šį laikotarpį, jog nusprendėte pradėti verslą?

Jei kartoji, jog tavo sukurtas daiktas yra „vienetinis“, tai rodo, jog tau nepavyko sukurti gero ir kokybiško produkto.

– Po studijų dirbau Vilniuje, vėliau grįžau į Klaipėdą dirbti kartu su tėvais. Keitėsi mano gyvenimo būdas: sutikau dabartinį vyrą (dailininkas Lino Lago, – aut. past.), pradėjau daug keliauti. Stebėjau tendencijas pasaulyje, atkreipiau dėmesį, jog didelė dalis juvelyrikos dizainerių turi prekės ženklus. O Lietuvoje trūko vietinių dizainerių kūrybos (buvo apsiribojama individualiais užsakymais), nebuvo lietuviškų „brand‘ų“, juvelyrika buvo importuojama iš užsienio valstybių.

Idėja įkurti nuosavą juvelyrikos ženklą tapo mano kelrode žvaigžde – žinojau, ko siekiu ir kur link einu. Visada norėjau patekti į tarptautinę rinką, kad mano kūryba būtų atpažįstama ir užsienyje, todėl parinkau ir tokį prekės ženklo pavadinimą. Džiaugiuosi, jog turiu galimybę dirbti ir svečiose šalyse: šiuo metu daugiausiai bendradarbiaujame su ispanakalbėmis šalimis.

– Kaip skiriasi jūsų kūrybos vertinimas svečiose šalyse?

– Sunku pasakyti. Tikrai nesu ten žinomas vardas, tačiau prekės ženklas pastebimai auga, vertinimas išlieka profesionalus ir teigiamas. Kitas dalykas, prekinio ženklo vertę galima spręsti pagal sukurtų produktų paklausą.

– Juvelyrika yra savotiškas prabangos simbolis, tačiau nuolat besikeičiančios mados tendencijos tarsi mažina daiktų vertę. Ar juvelyrika jautriai reaguoja į šią kaitą?

– Priklauso, kaip į tai pažiūrėsi. Gali sekti madą ir įsigyti vis kitą daiktą. Bet, mano požiūriu, tai būtų neteisinga. Juvelyrika neturi reaguoti į madą.

Kita vertus, šiais laikais daug kas pasikeitę. Vienetinis ir unikalus papuošalas nebėra tokia vertybė, – bent jau dizainerio atžvilgiu. Jei aš sukuriu labai gerą daiktą, natūralu, jog norėsiu jį pakartoti. Todėl kolekcijoms darau ne vieną, o penkiasdešimt papuošalų.

Jei kartoji, jog tavo sukurtas daiktas yra „vienetinis“, tai rodo, jog tau nepavyko sukurti gero ir kokybiško produkto. Kartais kūrėjai manipuliuoja šiuo terminu norėdami pasirodyti originalūs, tačiau kartoja tą patį dizainą pakeisdami detales. Autorinių teisių atžvilgiu, papuošalo dizainą pakeitus 15 procentų, daiktas išlieka tas pats.

– O kaip kinta jūsų asmeninio dizaino braižas, stiliaus suvokimas?

Stengiuosi išlaikyti prekės ženklo simbolį – paukštį. Jis toks ironiškas, naivus, vaikiškas, bet kartu ir intelektualus.

– Žinoma, tam tikros detalės su metais kinta. Kadangi esu baigusi grafiką, anksčiau buvau linkusi į detales, smulkmenas. Dabar papuošalai darosi monumentalesni, stengiuosi išlaikyti plokštumą, poliruotus paviršius, naudoti juodintą metalą.

Tačiau laikausi „įsikibusi“ savo braižo, nes noriu, kad papuošalai išsiskirtų ir būtų atpažįstami. Todėl stengiuosi išlaikyti prekės ženklo simbolį – paukštį. Jis toks ironiškas, naivus, vaikiškas, bet kartu ir intelektualus. Jis tarsi personažas, galintis skristi ir kalbėti – man jo pakanka, kad galėčiau ištransliuoti norimas emocijas, mintis.

Kiekvienas papuošalas gimsta su sava istorija, – juos sukuriu ne dėl grožio ar mados.

– Teigėte, jog jau beveik penkerius metus esate veganė. Dėl kokių priežasčių nusprendėte atsisakyti gyvūninės kilmės maisto produktų?

– Na, priežastis paprasta – dėl gyvūnų. Tam tikru gyvenimo etapu sutikau žmones, kurie man padarė didelę įtaką, todėl nusprendžiau pradėti maitinis veganiškai.

Tiesa, aš nesu absoliuti veganė, vengiu radikalumo. Žinoma, esu visiškai atsisakiusi mėsos ir pieno produktų, tačiau kartą per metus nuvykusi pas anytą į Ispaniją, neatsisakau jos gaminamos žuvies patiekalų, – žuvis jų tradicinėje virtuvėje užima labai svarbią vietą.

Pakeitusi savo mitybą, nepajutau didelių pokyčių savyje. Savijauta yra puiki, jaučiuosi energinga, kartais net hiperaktyvi, – nors taip buvo visada. Papildomų ligų neprisidėjo, kraujo tyrimai geri – hemoglobino lygis nesumažėjo, vitaminų netrūksta.

– Šeimos narius taip pat skatinate maitintis veganiškai?

Nesu gyvūnų teisių aktyvistė ar kovotoja. Nekeičiu pasaulio, neauklėju aplinkinių, jaučiuosi atsakinga už savo gyvenimą ir pasirinkimus.

– Na, jų tokie charakteriai, kad mano paskata nelabai turėtų reikšmę – visi turi savo tvirtą nuomonę ir požiūrį į gyvenimą.

Tiesa, mano vyras pirmasis pradėjo maitintis veganiškai – jis griežtai atsisako gyvūninės kilmės produktų, netgi nuvykęs pas mamą nevalgo žuvies. Mano sūnūs (vienam 17, kitam bus 12 metų – aut past.) savo nuožiūra atsisakė mėsos: niekada jiems to nesiūliau ir nemoralizavau, jų pasirinkimas yra grynai asmeninis bei individualus.

– Ar šie principai, dėl kurių nusprendėte atsisakyti gyvūninių produktų, atsispindi ir jūsų kūryboje?

– Nesu gyvūnų teisių aktyvistė ar kovotoja. Nekeičiu pasaulio, neauklėju aplinkinių, jaučiuosi atsakinga už savo gyvenimą ir pasirinkimus. Tačiau norėčiau, kad mes visi nedarytume kitam to, ko patys nenorėtume patirti.

Ar tai atsispindi kūryboje? Turbūt, kad taip. Juk logiška, jei mano kūrybos simbolis – paukštis, tai kiek per gyvenimą aš jų galėjau suvalgyti?.. (juokiasi).