Pagalvoju, kad tai, ko gero, ir yra visai tikslus šio itin keisto, lietuviškoje kultūroje beveik nepažįstamo reiškinio apibūdinimas. Viešajame lietuvių kalbos diskurse terminas camp išplito 2019 m., kai Niujorko Metropolitano meno muziejaus labdaros pokylio svečiai buvo pakviesti savo kostiumais pagerbti tų metų didžiosios parodos „Camp. Notes On Fashion“ temą. Pokylio nuotraukos su ekstravagantiškais svečių apdarais neaplenkė ir lietuviškos žiniasklaidos, o pavadinimą, kurį iki tol žinojo tik mados studentai ir vienas kitas kultūros studijų mokslininkas, ėmė linksniuoti įvairiausi ekspertai.
Metropolitano meno muziejaus Kostiumų instituto vyr. kuratorius Andrew Boltonas dienraščiui „The New York Times“ apie parodą sakė: „Manau, kad niekada nebuvo tinkamesnio laiko tokiai renginio temai negu dabar. Gyvename camp sprogimo laikais, jo yra visur: populiariojoje, homoseksualų kultūroje, aukštojoje madoje ir politikoje. Pavyzdžiui, Donaldas Trumpas yra puikus camp stiliaus pavyzdys.“ Sutikime, kad lietuviškoje politikoje camp stiliaus irgi netrūksta – tačiau diskusiją reikėtų pradėti nuo pažinties su pačiu reiškiniu.
Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas nurodo, kad camp yra „kičui artima estetinė pasaulėjauta“. Interneto svetainė lietuviskai.lt, kuri aiškina populiarius angliškus žodžius, išsireiškimus ir dažniau naudojamas frazes, camp apibrėžia kaip „tam tikrą estetinio stiliaus išraišką, kuri dažnai yra perdėta ar teatrališka“. Taip pat patikslina, kad šio žodžio vartosena buvo išplėsta XX a., kai pradėta naudoti „apibūdinant specifinį estetinį stilių arba elgesio formą. Šis stilius pasižymi teatrališkumu, ekscentriškumu ir sąmoningu „prastumo“ ar „dirbtinumo“ demonstravimu, kuris dažnai vertinamas kaip savotiškas ironijos ar parodijos būdas“. Filosofė Natalija Arlauskaitė, viena pirmųjų mūsų kultūroje susidomėjusi šia ekstravagantiška tema, terminą bandė sulietuvinti. 2010 m. išleistame „Trumpame feministinės kino teorijos žinyne“ ji nurodo, kad kempas (camp) JAV kultūroje žymėjo miestietišką gėjų pramogų kultūros estetiką, kuri matuojama „dirbtinumo ir stilizacijos laipsniu“. Gintarė Narauskaitė, 2015 m. tyrinėjusi translyčių subjektų reprezentaciją meninėse produkcijose camp aspektu, išlaiko originalią termino rašybą, tačiau šalia estetikos naudoja ir camp jautrumo terminą. Jį derėtų sieti su anglų kalbos žodžiu „sensibility“, kuriuo camp apibūdina žinomiausia jo teoretikė, vadintina šio reiškinio krikštamote, amerikiečių rašytoja, filosofė ir kultūros kritikė Susan Sontag. Pastaruoju metu, kiek teko pastebėti, terminas žiniasklaidoje nebelietuvinamas, išlaikoma originali žodžio forma, ir tai, ko gero, teisingiausia strategija šio ypatingo reiškinio atžvilgiu. Kodėl – skaitykite toliau.
Kultūrinis camp debiutas
S. Sontag tekstas „Pastabos apie camp“ (Notes on Camp), publikuotas 1964 m., kai Niujorke dygo ankstyvojo postmodernizmo daigai, visuomenės grietinėlė varžėsi dėl vietos Andy Warholo vakarėliuose, o į solidžių kultūros formų būrį įžūliai brovėsi ryškus ir tuščiaviduris popartas. S. Sontag tezės iki šiol laikomos žinomiausiu (tačiau nebūtinai šiuolaikiškiausiu ar teisingiausiu) tekstu camp tematika, kuriame ši unikali kultūros forma pirmą kartą tampa teorinės refleksijos objektu. S. Sontag bando apibūdinti camp kaip pasaulėjautą (šis žodis turbūt labiausiai atitinka anglišką terminą „sensibility“) ir tam tikrą estetiką. Pasak N. Arlauskaitės, S. Sontag nurodo, kad camp esmė yra „meilė nenatūralumui – dirbtinumui ir pertekliui“. Tai pabrėžtinai dekoratyvi ir sykiu „prastą skonį“ reabilituojanti kultūra, jei šis prastas skonis yra „gana manieringas“.
Toks paaiškinimas visai neblogai perteikia camp reiškinio pojūtį, tačiau dauguma jį tyrinėjusių kritikų iš esmės sutaria, kad svarbiausia camp savybė yra jo neapibrėžtumas. 1999 m. sudarytame camp kritikos ir analizės tekstų sąraše – daugiau kaip 1 tūkst. pavadinimų. Sąrašo autorius, žymiausias camp tyrinėtojas Fabio Cleto, teigia, kad pastangos apibrėžti camp primena bandymą atsisėsti apvalaus kambario kampe – tai tiesiog neįmanoma. Vis dėlto reiškinys pasižymi keletu savybių, kurios identifikuojamos taip: camp yra stilius (tik nesutariama, ar tai stilius, būdingas objektams, ar tam, kaip jie suvokiami), kuriam būdinga dirbtinumas, perdėtumas ir ekstremalumas; camp egzistuoja įtampoje su pop- / komercine / vartotojiška kultūra; camp sugebantis atpažinti žmogus yra dominuojančios kultūros pakraštyje; camp yra siejamas su homoseksualia kultūra ar bent jau su sąmoningu erotizmu. Daugelis bandymų paaiškinti camp dažnai polemizuoja su S. Sontag versija, kai kurie autoriai gan griežtai užsipuola filosofę dėl šio reiškinio idėjos supopsinimo ir, kaip pasakytų rašytojas Aidas Puklevičius, jo skeleto ištraukimo iš spintos. Bandymai filosofuoti, visaip aiškinti camp ir nukreipti į jį viešumos prožektorių giliai pakenkė šios pasaulėžiūros išskirtinumui ir, anot aršiausios šios nuomonės reiškėjos Moe Meyer, politiniam reiškinio svoriui. Be abejo, nulėmė ir laipsnišką camp kultūrinę migraciją iš pakraščių į centrą. XX a. 10-ame dešimtmetyje ši stilistika pasiekia net šviežiai demokratijos glėbin įkritusias posovietinio pasaulio valstybes: 1990 m. sukurtas Verkos Serdiučkos personažas, įkūnijamas ukrainiečių komiko Andrijaus Danilko, vadintinas vienu tipiškiausių camp pavyzdžių.
Jackas Babuscio, tyrinėjęs camp kiną, 1978 m. tekste išskiria kiek kitas šio reiškinio charakteristikas: tai ironija, estetizmas, teatrališkumas ir humoras. Ironija, anot jo, camp stilistikoje randasi iš „neatitinkančio kontrasto tarp individo ar objekto ir konteksto, kuriame jis atsiduria, ar asociacijos, kurią jis sukelia“. Labiausiai paplitęs neatitikimas, J. Babuscio teigimu, yra kontrastas tarp vyriškumo ir moteriškumo. Estetizmo aspektas šioje pasaulėjautoje veikia kaip opozicija puritoniškai moralei (jei čia pagalvojote apie airių rašytoją Oscarą Wilde’ą, pagalvojote absoliučiai teisingai!), nes ji (camp pasaulėjauta) apverčia visuotinai priimtus standartus ir meta iššūkį įprastinei pasaulio tvarkai (čia galėtumėte pagalvoti apie, pavyzdžiui, drag reiškinį, apie kurį netrukus taip pat pakalbėsime). Šis estetizmo elementas, nurodo J. Babuscio, yra esminis camp bruožas. Jis, taip pat kaip ironija, formuoja „gyvenimo kaip teatro“ idėją – akcentuojamas teatrališkumas, socialinių ir kitų vaidmenų, ypač susijusių su lytimis, sąlygiškumas. J. Babuscio nuomone, šie kasdieniai vaidmenys yra tik stiliaus dalykas. Humoras camp stilistikoje kyla iš stipraus neatitikimo tarp objekto, individo ar situacijos ir konteksto, kuriame jie veikia ar atsiduria. Kaip rašo N. Arlauskaitė, camp herojai visada yra kabutėse.
Camp tipologijos ypatumai
S. Sontag manė, kad camp reiškia stiliaus, arba formos, pergalę prieš turinį, estetikos pergalę prieš moralę, ironijos pergalę prieš tragediją. Jos nuomone, dominuojanti camp savybė yra ekstravagancijos dvasia. Ji išskiria dviejų tipų camp: naivųjį ir intencionalųjį – šis, jos nuomone, yra „mažiau įdomus“. Tiek S. Sontag, tiek JAV rašytojas Christopheris Isherwoodas, pirmasis panaudojęs camp terminą anglų kalba viešai (romane „Pasaulis vakare“, publikuotame 1954 m.) akcentuoja drabužiais išreiškiamų lyčių skirtumų ironizavimą kaip ryškiausią camp tendenciją.
S. Sontag skirstymas į naivųjį ir intencionalujį camp vėliau buvo sukritikuotas ir pasiūlytas naujas skirstymas į „aktyvų ir pasyvų camp“, vėliau pasiūlytas dar gilesnis skirstymas į camp žmones ir objektus (tai objektai, skirti camp žmonėms, ir jų pačių gaminami, tokie kaip Fiorucci drabužiai ir aksesuarai, auksiniai žiogeliai, tikri smaugliai (septintojo dešimtmečio Amerikoje tai buvo itin madingas aksesuaras); asmenis O. Wilde’as, Ronaldas Firbankas, Aubrey Beardsley, Mae West) ir žmones ir objektus, kurie patinka camp žmonėms, nors patys savaime nėra camp (tokie kaip močiutės stiliaus akiniai, marškiniai be apykaklės, metaliniai žiogeliai, plunksnų boa; lordas Alfredas Tennysonas, Jeanas Genetas, Judy Garland, Joan Crawford).
Žvelgiant į šias pavardes ir pavadinimus, skaitant S. Sontag „Pastabas apie camp“, aiškėja keletas akivaizdžių dalykų. Visų pirma, camp yra tam tikra kultūriškai specifinė paradigma, kuriai suvokti iš esmės reikia būti tos kultūros dalimi, užaugti ja kvėpuojant, arba, kaip teigiama populiariame posakyje, gauti ją su motinos pienu. Tai yra tam tikro kultūrinio kapitalo, intelekto ir rafinuotumo išraiška, kurią iki galo suprasti gali tik toje kultūroje išaugęs asmuo. Panašiai kaip Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylikos kėdžių“ ar Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ ironijos subtilumą gali suvokti tik sovietinėje santvarkoje užaugę individai, taip ir camp stilistikos plonybes visiškai perprasti gali tik tam tikro anglosaksiškos kultūros sluoksnio atstovai. Tai, kad camp reiškinys yra būdingas visų pirma anglakalbei kultūrai, nurodo ir Fabio Cleto, pabrėždamas istorines jo sąsajas su Didžiosios Britanijos įžymybėmis O. Wilde’u, A. Beardsley (XIX a. pab.), vėliau – Niujorko intelektualiniu elitu su S. Sontag ir A. Warholu priešakyje. Deja, net dešimtmečiai anglų kalbos ir kultūros studijų nebūtinai leidžia iki galo perprasti šios pasaulėjautos esmę. Šiandienė camp samprata ir pats reiškinys, kaip ir daugelis kitų vakarietiškos kultūros atributų, plinta visame pasaulyje per medijas ir randa savo terpę įvairiose aplinkose, įgaudamas naujų formų, bet nebūtinai pelnydamas visuotinę pagarbą ir susižavėjimą.
Sociologas, popkultūros tyrinėtojas Artūras Tereškinas, paklaustas apie vieną pastebimiausių camp apraiškų europietiškoje kultūroje – „Eurovizijos“ konkursą, atkreipia dėmesį į auditorijos konservatyvumą: „Kai kurie žiūrovai, ypač Lietuvos, nesuvokia šitos estetikos, ką ji reiškia, kodėl ji tokia teatrališka, tokia hiperbolizuota, išdidinta ir kartais neskoninga“, – lrt.lt portalui sakė VDU profesorius. Pasak jo, „Eurovizija“ – tai „tokio blogo skonio, ironijos, dirbtinumo, savotiškų šokiruojančių dalykų konkursas“, kuriame aiškiai atsiskleidžia camp estetika, kartais vadinama šiukšlių estetika (angl. „trash aesthetic“). Už savo ekstravaganciją ir hiperbolizavimą „Eurovizija“ turėtų dėkoti joje dalyvaujantiems marginalizuotiems žmonėms“ (ir, galime pridurti, nemažai prisidedanti prie šių marginalių grupių laipsniško judėjimo į visuomenės dėmesio centrą. Ar bent jau į medijų scenos vidurį). Daliai lietuvių, mano A. Tereškinas, šis konkursas yra „erzinantis reiškinys ir dažnai parodo jų prietarus, kažkokius neigiamus nusistatymus prieš LGBTQ+ žmones, apskritai seksualumą ir atvirą seksualumo raišką, kuri dominuoja šiame konkurse“.
Diskusijai apie lietuviškos kultūros konservatyvumą dėmesio daugiau neskirsime, tačiau sunku nesutikti su profesoriumi A. Tereškinu, kad camp reiškinys pas mus sulaukia geriausiu atveju pašaipų, o rimtesnėmis progomis – paniekos ar patyčių. Vadinamosios oficiozinės ar formaliosios kultūros požiūris – irgi labai atsargus, camp klasika vadinami pavyzdžiai beveik nefigūruoja net popkultūros lauke. Pavyzdžiui, ar jums yra tekę girdėti apie filmą „Dykumų karalienės Priscilos nuotykiai“ (The Adventures of Priscilla, Queen of the Desert) kokiame nors platesniame lietuviškame kultūriniame kontekste? Tai vienas žymiausių Australijos kino produkcijos kūrinių istorijoje, vadinamoji kelio komedija, režisieriaus Stephano Elliotto 1994 m. kūrinys, pasakojantis dviejų drag karalienių ir translytės moters, keliaujančių per Australijos žemyną autobusiuku, kurio vardas Priscilla, istoriją. Pastatymas rėmėsi trijų realiai gyvenusių drag karalienių gyvenimais ir yra gavęs „Oskarą“ už geriausius kostiumus. Kūrinys tapo kultine klasika tiek Australijoje, tiek užsienyje. Įžymusis JAV kino kritikas Rogeris Ebertas „The Chicago Sun-Times“ apžvalgoje rašė, kad „tikroji filmo tema yra ne homoseksualumas, ne drag karalienės, ne šou verslas, bet tiesiog vidutinio amžiaus asmens, įstrigusio įkyrėjusiame darbe, gyvenimo istorija“. Taigi, filmo aprašas Vikipedijoje yra 29-iomis kalbomis (tarp jų – lenkų, vengrų, suomių, čekų, katalonų, valų, baskų ir kt.), o lietuvių – vis dar nėra. Tai, žinoma, menka ir kažin ar reikšminga smulkmena, bet...
Beje, 2024 m. balandį S. Elliotas paskelbė, kad kuria filmo tęsinį, kuriame vaidins pirmojo filmo aktoriai.
Tikras ir netikras camp
Trečiasis dalykas, kurį reikia suvokti domintis camp, yra tai, kad, kaip ir visi kultūriniai reiškiniai, camp nėra statiškas, jis egzistuoja šalia kitų sociokultūrinių realijų. Atsiradęs kaip tam tikras homoseksualumo kodas, šiandieną camp „išlipo iš spintos“ (angl. „coming out of the closet“ yra frazė, naudojama norint apibūdinti homoseksualių asmenų atsiskleidimą visuomenei). Kai kurių puristų nuomone, tai buvo labiau „ištraukimas iš spintos“, vadinasi, camp prarado savo originalią paskirtį. Tyrinėtojos M. Meyer nuomone, S. Sontag pastangos aprašyti camp pavertė šią perversišką subjektyvavimo sistemą masiniu kultūros reiškiniu ir taip iškreipė jos pirminę, homoseksualumą teigiančią ir įtvirtinančią reikšmę. M. Meyer skiria dvi camp formas – tikrąjį originalų Camp kaip fundamentalią, politinę ir intencionalią parodijinę praktiką (kuri šaiposi iš tradiciškai suvokiamų lyčių normų ir taip meta joms iššūkį, vizualizuodama queer tapatybę) ir popsinį (pop) camp, kuris tėra „brutali apropriacija, skirta populiariam masiniam vartojimui“. Kreiva (queer) tapatybė, teigia M. Meyer, „neatskiriama nuo jos procesinio įkūnijimo, arba camp“.
Tikriausiai būtent antrajam tipui camp puristai priskirtų ir garsiausią ne tik pastarojo meto, bet turbūt ir visos camp istorijos įvykį – minėtąjį 2019 m. „Met Gala“ pokylį. Vakarėlyje dalyvaujančių A lygio įžymybių kostiumai tą kartą sulaukė ypač daug dėmesio ir prieštaringų vertinimų. Jei jau nesutariama dėl camp apibrėžimo, tai kaip galima vieningai sutarti, ar Katy Perry raudonojo kilimo suknelė – natūralaus dydžio šviečiantis kandeliabras – yra prašmatnus camp pavyzdys, ar labiau inžinerinis žygdarbis? (Antrasis dainininkės to vakaro apdaras – žmogaus dydžio mėsainio kostiumas – paliko be žado ne tik dainininkės gerbėjus, bet ir kritikus).
Tarp kitų itin daug atsiliepimų sulaukusių kostiumų buvo aktoriaus Jaredo Leto pasirinkimas pasirodyti ant raudonojo kilimo nešinam savo galvos kopija – tai buvo aiški užuomina į pernykštį (t. y. 2018 m.) „Gucci“ rudens / žiemos kolekcijos pristatymą, kuriame modeliai žygiavo podiumu pasidabinę būtent tokiomis dekoracijomis. Kadangi tokios galvos gamyba trunka kelis mėnesius, J. Leto kostiumas buvo išvadintas „desperatišku bandymu priblokšti žiūrovus“ – laikantis S. Sontag pasiūlytos klasifikacijos, tai nėra naivusis camp, o intencionalus. Todėl, deja, jis neatitinka organiškumo reikalavimo. Kita vertus, būtent ši desperacija, šis persistengimo momentas ir yra tikrasis camp daug labiau nei bet koks kostiumas, nes, kaip išsireiškė mados žurnalistė Rachel Syme, „tikriausias camp yra tas, kuris nežino, kad yra camp“.
„Tikrojo“, naudojant S. Sontag tipologiją, camp pavyzdžių „Met Gala“ pokylyje taip pat buvo užfiksuota. Kritikai minėjo keletą vardų, kurie, jų nuomone, sugebėjo puikiai susidoroti su užduotimi įkūnyti camp idėją savo kostiumu – Cher, Billy Porteris, Lady Gaga. Vieno komentatoriaus teigimu, tokioms asmenybėms kaip Cher nereikia jokios ypatingos progos camp dvasiai reprezentuoti, nes tai yra natūralus jų gyvenimo būdas. Čia būtina paaiškinti, kad vakaro muzikos viešnia Cher nežengė raudonuoju kilimu, o pasirodė uždarame vakarėlyje, skirtame pokylio svečiams, kuriame perdainavo grupės ABBA dainą dėvėdama džinsus ir pūkinę striukę. Atsiliepimų apie tai, ar šis pasirodymas buvo suprastas kaip ironiškas, aptikti neteko (žinant Cher būdingą humoro jausmą, galima neabejoti, kad taip ir buvo), tačiau akivaizdu, kad būtent taip ryškioji popžvaigždė ir vėl metė iššūkį aplinkos lūkesčiams, įkūnydama kasdieniško stiliaus ikonos vaidmenį perdėto teatrališkumo kupinoje „Met Gala“ pokylio atmosferoje.
Camp mados spektaklis
Mokslinėje literatūroje, nagrinėjančioje camp reiškinį, dažniausiai akcentuojama pagrindinė jo sąsaja su mada – tai tradicinių ribų tarp lyčių, kurios yra išreiškiamos drabužiais, peržengimas. Kitaip tariant, vyro persirengimas moterimi ar moters persirengimas vyru ne tik išlaikant, bet ir pabrėžiant priešingos lyties atributus: ryškus makiažas, pūsta ar kitaip akcentuojama šukuosena, aukštakulniai, didelė krūtinė, daug ryškių ar blizgių aksesuarų, įkūnijant moterį, ir kelnių kostiumas, specifiniai aksesuarai (kaklaraištis, liemenė, skrybėlė, lazdelė ar kt.), ūsai / barzda, platūs pečiai įkūnijant vyrą. „Įkūnijimas“ – gan reikšmingas žodis šiuo atveju, mat camp, mokslininkų nuomone, siekia visų pirma, kaip sakoma, „ne būti, o atrodyti“. Kitaip tariant, camp atveju svarbiausias dalykas yra performatyvumas, vaidmens atlikimas.
Taigi teatrališkumas yra ta plotmė, kurioje camp susitinka su mada ir mėgaujasi jos draugija (šiuo atveju labiau tiktų įprastinis žodis „drabužiai“, tačiau leiskime sau pasiduoti madingai anglakalbei tendencijai mada vadinti viską, kas susiję su išvaizda). Teatrališkumas – visų pirma išvaizdos, o paskui ir manierų – yra tas parodijos instrumentas, kurį „tikrasis“ (anot puristų) camp naudoja įprastinėms visuomenės normoms (visų pirma, apibrėžiančioms lyčių skirtumus ir joms keliamus lūkesčius) ironizuoti. Tai, žinoma, nereiškia, kad kiekviena teatrališka mados forma yra camp – nors, remiantis esamais apibrėžimais, jei ji taip pat yra hiperbolizuota, ironiška ir užsimena apie homoseksualumą, galima labai smarkiai įtarti, kad taip ir yra. Esther Newton, tyrinėjusi JAV drag karalienių pasaulį, teigia, kad camp randasi „žiūrinčiojo akyse“, t. y. gali būti įžvelgiamas tik to, kuris sugeba pastebėti keistus neatitikimus stebimojo asmens išvaizdoje, signalizuojančius jo camp intencijas.
Beje, E. Newton taip pat nurodo svarbiausius skirtumus tarp camp ir drag. Abu reiškiniai susiję su asmens transformacija (laikina, suprantama), tačiau drag karalienės (vyrai, persirengiantys ir vaidinantys moteris) fokusuojasi į vyriško transformavimą į moterišką, o camp yra labiau susijęs su transformacijos ir neatitikimo / sugretinimo filosofija. Drag apsiriboja vyriškumo ir moteriškumo sugretinimu, o camp atveju, nurodo E. Newton, galimi ir kiti priešybių sugretinimo variantai: aukšta ir žema socialinė padėtis, jaunystė ir senatvė, brangumas ir pigumas, religiniai ir pasaulietiniai simboliai ir t. t. Tačiau camp „slypi ne pačiame asmenyje ar daikte, o įtampoje tarp to asmens ar daikto ir konteksto ar asociacijos“. Ji pateikia mados kontekste itin tinkamą pavyzdį apie homoseksualų drabužių dizainerį, pasisiuvusį gražią Helovyno baliaus suknelę. Po vakarėlio tą suknelę jis pardavė turtingai aukštuomenės damai. Kai ją vilkėjo pats dizaineris, ji buvo labai camp, bet kai ją apsirengė aukštuomenės dama, tai buvo tiesiog brangus drabužis, „nebent ji imtų visiems pasakoti, kad vaidina homoseksualų savo suknelės dizainerį“.
Kritikų teigimu, camp, kaip estetinio režimo, apibrėžimas dažnai atrodo sunkiai apčiuopiamas, tačiau šios reiškinio filosofija sutinkama beveik visur šiuolaikinėje kultūroje. Camp kaip filosofinės sąvokos kontrastingumas jungia kultūros rimtumą ir jos lengvabūdiškumą, atskleisdamas meno / kičo ir natūralumo / dirbtinumo dichotomijas. Anot „Harpers‘ Bazaar“ žurnalistės Lauren Alexis Fisher, camp stilius gali būti ironiškas, humoristinis ar tiesiog ekstremalus, o jo sinonimai yra manieringumas ir perteklius.
Lietuviški camp variantai
Ryški, įžūli ir dramatiška camp estetika elegancija, kuklumu ir paprastumu alsuojančiame lietuviškame mados peizaže primena egzotišką driežą – besibaisinčių gerokai daugiau nei besistebinčių. Nors, reikia pasakyti, drag pasirodymai vyksta jau ne vienus metus ir turi savo gerbėjų ratą. LRT kanalu transliuojama visuotinės tolerancijos ir europietiško laisvumo
įtaka – neįtikėtina, bet drag stiliumi išgarsėjusio dainininko Allen Chicco / Lion Ceccah pasirodymas šiemet vos nelaimėjo pirmos vietos ir galimybės atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“. Vienas įsimintiniausių camp estetikos pavyzdžių – taip pat eurovizinis šokėjo Gyčio Ivanausko sukurtas Lolitos Zero personažas, ko gero, ryškiausia camp stiliaus ekranizacija lietuviško šou pasaulio istorijoje.
Tačiau yra ir kitų variantų, kuriuos būtų įdomu patyrinėti. Tarkime, Ryčio Cicino ir jo šokių grupės atvejis. Priežodžiu virtusi jo koncertų stilistika ir sceniniai kostiumai ilgą laiką buvo unikalus reiškinys lietuviškoje popmuzikoje. Naudojant S. Sontag terminologiją, R. Cicino sceninis įvaizdis – natūralaus, naiviojo camp pavyzdys, nors dėl jo kilmės ir ideologijos būtų galima ginčytis.
Gerokai naujesnis camp stiliaus perliukas – popmuzikos dueto „Beissoul & Einius“ vizualinė estetika. Joje tiek tiršta simbolių, įvairiausių ženklų, teatrališkų gestų, visokeriopos dramos, fantastinių istorijų ir kostiumų, kad grupę drąsiai galima vadinti šio stiliaus ikonomis. „Electrofashion“ madų šou, lydintys jų koncertus, nusipelno atskiro straipsnio. „Beissoul & Einius“ kuriama camp estetika atitinka E. Newton aprašytą camp kaip priešybių sugretinimo išraišką – E. Newton pateiktame priešybių sąraše duetas įrašo naują, žemiškos ir nežemiškos kilmės būtybių dichotomiją. Koncertų metu ją atskleisti nėra paprasta, tačiau muzikinio klipo formatas leidžia neriboti savo fantazijos; taigi daugelyje grupės klipų žaidžiama susitikimo su nežemiškos kilmės būtybėmis idėja, figūruoja neįtikėtinų paslapčių ir pan. siužetai.
Kasdieniame gyvenime camp stiliaus apraiškos būdingos kūrybiškoms, madą drąsiai interpretuojančioms asmenybėms – jų dažniau sutiksi mados renginiuose nei gatvėje ar viešajame transporte. Tuo tarpu jaunieji Lietuvos mados dizaineriai įkvėpimo iš camp stiliaus semiasi gan dažnai – tai gan akivaizdu stebint jaunųjų kūrėjų diplominius darbus tiek Vilniaus dailės akademijoje, tiek kitose mados dizainerius rengiančiose mokyklose.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – VDA absolventės, mados dizainerės Ievos Tamutytės-Barkauskienės kūryba. Savo magistro darbui Ieva pasirinko būtent camp temą ir sukūrė tikrai įspūdingą „Wasted“ kolekciją, kurioje atsispindi camp ribų peržengimo, iššūkio, ironijos ir queer filosofija, meistriškai derinama su šiandien aktualiausiomis mados tvarumo ir ekologiškumo idėjomis. Šiuo metu Ieva bendradarbiauja su Lietuvos drag karalienėmis, kuria kostiumus jų pasirodymams.
Baigiant šiuos pamąstymus apie vienos įdomiausių ir labiausiai provokuojančių mados formų apraiškas Lietuvoje derėtų reziumuoti, kad camp pasaulėjauta pas mus išlieka išorinio dekoro lygmenyje. Skirtingai nuo anglakalbio pasaulio, kur camp dažnai pasitelkiamas ribotų visuomenės standartų pajuokai, lietuviškoje kultūroje ši socialinės ironijos forma neįgauna ryškaus tokio tipo naudojimo. Net jei jos kūrėjai turi tokių sąmoningų intencijų, visuomenė neturi pakankamai estetinio išprusimo ir „jautrumo“ (pasitelkiant lietuvišką S. Sontag termino vertimą), kad galėtų jas aiškiai suvokti ir perskaityti. Todėl netgi gan ryškiai išreikštos idėjos (kaip, pavyzdžiui, Allen Chicco / Lion Ceccah ar Lolitos Zero eurovizinėse dainose) nesukelia platesnio atgarsio ar rimtesnių sociokultūrinių diskusijų.
Naujausi komentarai