Klausantis J. Rekevičiūtės, atrodo, jog jai džiaugsmo teikia viskas, kas vyksta jos gyvenime, pradedant darbu bei matomais žmonėmis, baigiant mylimu gimtuoju Kaunu. Kaip sako pati Jūratė, ji jau senokai stengiasi nieko nebeplanuoti ir tiesiog priima tai, ką jai duoda Dievas.

– Pažvelgus į jus, į akis krenta jūsų ryškumas, ekspresyvumas. Ar visada atrodėte taip išskirtinai? O galbūt noras atrodyti kitaip negu pilkoji masė atsirado tam tikru laiku?

– Čia jau prigimtiniai dalykai. Kadangi esu gimusi Raudonojo Gaidžio metais, gaidys mane ir puošia (juokiasi). Taip rengiuosi nuo vaikystės, tai man gyvybiškai būtina. Man pačiai neatrodo, kad tai – išskirtinis dalykas, man regis, tai normalu, taip ir turi būti. Aš manau, kad mano gyvenimo tikslas yra palinksminti, nudžiuginti žmones, aš traktuoju save kaip meno kūrinį.

– Ar jūsų atveju galima sakyti, kad ryški apranga – įvairiaspalvio charakterio atspindys? O galbūt yra atvirkščiai – kaip tik esate rami asmenybė?

– Vieną dieną rami, kitą dieną nerami. Nesu agresyvi, labiau impulsyvi, bet tai, manau, yra menininko bruožas. Jis turi būti jautrus aplinkai, situacijai, manau, kad tai menininkui būtina savybė.

– Kur ieškote drabužių, aksesuarų?

– Aš jų neieškau, jie kažkaip patys savaime atsiranda. Kai ką siuvuosi, kai ką man pasiuva draugė dizainerė Daiva Urbonavičiūtė, aksesuarus aš kuriu pati. Nebūna taip, kad specialiai išeičiau kažko ieškoti. Jei einu ir pamatau, kad tai mano daiktas, jei yra galimybė – nusiperku. Visi mano daiktai tarpusavyje labai susiję, tad man nereikia derinti, galvoti, ką apsirengti.

– Ar jūsų spintoje galima rasti ir daiktų su masinės mados prekės ženklų etiketėmis?

– Gal ir galima kažką rasti, bet visi jie šiek tiek patobulinti – tai kas nors prisiūta, tai nukirpta, nuimta...

– Kaip apskritai vertinate dabartinę masinę madą?

– Manau, kad iš viso mada yra sukurta kvailiams, tiems, kurie nesugeba mąstyti.

– Manote, kad svarbiau yra stilius?

– Taip, yra labai kvaila vaikytis madų, pavyzdžiui, jei žmogui netinka tie dalykai, o jisai nusiperka, kitą sezoną turi vėl kažką pirkti. Aš, pavyzdžiui, daiktus nešioju po dešimt, dvidešimt metų, išsitrauki – jie kaip nauji. Jie yra kokybiški, geri ir neturi jokios mados sąvokos, tiesiog stilingi geri daiktai.

– Jūsų nuomone, ar pasirinkimo gausa bei galimybė nusipirkti drabužių iš kito pasaulio krašto, juos pamačius tik kompiuterio ekrane, skatina išskirtinio stiliaus paieškas, ar atvirkščiai, suvienodina žmonių aprangą?

– Šiuo klausimu iš tikrųjų esu labai atsargi, batus, drabužį ar paveikslą pirkti internetu man atrodo labai rizikinga, nes nuotraukose vis tiek viskas yra paglamūrinta, pagražinta... Be to, kadangi pati nesu labai kompiuteriškai išsilavinusi, kažkaip atsargiai į tai žiūriu. O dėl  globalaus pirkimo – man atrodo, kad mes labai stipriai panašėjame.

– Galbūt turite kokį nors vieną ar keletą išskirtinių drabužių ar daiktų, turinčių itin įdomią istoriją, sentimentų jums pačiai? Papasakokite.

– Kad ir kokį daiktą iš mano turimų paimtume, – visi jie turi savo istoriją. Pas mane nerasi daiktų be istorijos. Pavyzdžiui, dabar buvau Paryžiuje, pardaviau katę, nusipirkau batus... (juokiasi). Ne savo katę, buvau kurjeris – katė man "nupirko" bilietą į Paryžių, pardaviau katę ir nusipirkau batus. Ir tai jau man batai, turintys istoriją... Ir taip  – vien tik istorijos, nėra daiktų šiaip, be istorijos.

– Kaip nusprendžiate, ką rengsites? Ar esate iš tų moterų, kurios jau iš vakaro būna susiplanavusios eilutę ateinančiai dienai? O gal drabužius pasirenkate pagal tos akimirkos nuotaiką?

– Iš vakaro galiu sugalvoti vienaip, o ryte man viskas pasikeis ir rengsiuos visiškai kitaip. Nebent galiu atsiminti, ką aš turiu, bet čia yra visiškai neprognozuojamas reiškinys, visiškai priklausantis nuo nuotaikos, to, kaip aš tą dieną jaučiuosi.

– Kokioms moterims kuriate? Ar turite savųjų mūzų?

– Išskirtinėms, aišku. Neturiu tokios konkrečios mūzos, išskyrus Mūzą Rubackytę, bet aš jai nekuriu papuošalų (juokiasi). Aš jai padovanojau paveikslą.

– Kas labiausiai jus įkvepia kurti? Galbūt gamta, miestai, žmonės?

– Mane labiausiai įkvėpia žmonės, gamta nėra mano įkvėpimo šaltinis, man  svarbiausias – žmogus. Gali įkvėpti ir "Maximos" kasininkė savo žodžiu ar kokia nors turguje išvysta pardavėja, prie kurios prieina pažįstama ir klausia: "Kaip gyveni?", o ji atsako: "Priimu viską, ką Dievas duoda. Gerai – priimu, blogai – priimu". Galvoju, viešpatie, kokia išmintinga turgaus pardavėja, man tokios išminties!

– Savo kūryba tarsi siekiate pasirodyti, jog ja tarsi kovojate su nusistovėjusiomis normomis, nuoboduliu, suvienodėjimu, pilka kasdienybe. Ar tai jūsų pačios pozicija, o galbūt tik tam tikros dalies auditorijos interpretacija?

– Iš tikrųjų, mano gyvenimo prasmė – pasilinksminti. Aš noriu džiuginti, linksminti, aš visai nenoriu liūdėti. Noriu savo gyvenime turėti kuo turtingesnę akimirkų kolekciją, todėl provokuoju tas akimirkas.

– Nors save vadinate tikra kauniete, jau kurį laiką gyvenate Vilniuje. Ką jūsų gyvenime reiškia Kaunas?

– Kaunas vis tiek yra mano, aš esu kaunietė ir Kauno iš manęs niekas neatims. Turiu net tokį ženkliuką su užrašu "Aš esu kaunietė", kartais jį prisisegu. Kauno man niekas negali įžeisti, nieko blogo apie jį pasakyti. Tą vietą, kur aš gyvenu, net sunku pavadinti Vilniumi, tai yra tik kažkokia buvimo vieta, o į Kauną aš važiuoju ir suprantu, kad tai yra mano miestas, mano draugai...

– O ar nesvarstote kada nors čia sugrįžti gyventi?

– Nežinau, aš viską, ką Dievas duoda, tą ir priimu (juokiasi). Parveš mane į Kauną, grįšiu į Kauną, neparveš – negrįšiu. Kuo toliau, tuo mažiau aš prognozuoju, nes Dievas už mane turi geresnių planų man.

– Išbandėte savo jėgas daugybėje meno sričių – kuriate papuošalus, tapote, nesvetimas jums ir rūbų dizainas, keramika, netgi vaidinote kine. Gal brandinate planų, iššūkių, kurie nesusiję su menu?

– Nežinau, sakau, aš tokios fantazijos kaip Dievas tikrai neturiu. Planuoju savo kasdienybę, o paskui tuos planus man pakeičia ir aš suprantu, kad tokios fantazijos, kaip Jis, tikrai neturiu. Aš niekada nebūčiau sugalvojusi, kad galiu vaidinti, kur aš čia... O, pasirodo, galiu! Kad ir tas Paryžius su kate – aš nemėgstu jokių gyvūnėlių, jokių kačių, šunų... Vis ištinka mane kažkokie nuotykiai...

– Tarsi pašiepdama intymaus gyvenimo viešinimą, kūno ir seksualumo kultą, kone prieš dešimtmetį esate pristačiusi parodą "Intymus Jūratės Rekevičiūtės gyvenimas". Kas, jūsų nuomone, yra intymiau ir asmeniškiau už šiuos dalykus?

– Taip, tai buvo apie tą iškreiptą, neteisingą, perdėtą norą papasakoti apie visus savo baltinius, vyrus, mylimuosius, skyrybas, vestuves – čia buvo apie tai. Beje, galerija sakė, kad tiek daug vyrų per visą jos gyvavimo laiką nėra buvę, kiek mano parodoje. Straipsnio antraštė ar parodos pavadinimas yra vienas iš svarbiausių variklių, ta antraštė labai reikšminga. Dvasinis ryšys yra kur kas intymesnis – tu jį arba jauti, arba nejauti. Gali su žmogum netgi nesikalbėti, bet tu jauti, kad tai yra.

– O ar daug jūsų gyvenime buvo akimirkų, kai jautėte tokį dvasinį ryšį, kuriam nereikia net kalbėtis, kad suprastumėte vienas kitą?

– Taip, mano dabartiniame gyvenime iš esmės ir liko tokie žmonės, su kuriais jaučiu tokį ryšį, net nebendraujant mintyse su jais tarsi pasikalbi, žinai, net jei ir susitiksi po penkerių ar šešerių metų, ką tau tas žmogus pasakys, tarsi tik vakar išsiskyrus. Čia kaip nuotraukų albumą vartyti –  žmogui, kuris nieko nepažįsta, tos fotografijos nieko nesako. Tu išgyvenai tas akimirkas ir tau jos yra brangios, o kitam – nieko nereiškia. Ryšys su žmogum yra irgi toks, kad tu apie tai nepapasakosi kažkam, čia yra labai asmeniška ir labai intymu.

– Viena jūsų kūrybos šakų – porceliano gaminiai su šiltais palinkėjimais. Ar manote, jog šiandien per retai pasakome mylimiems žmonėms gražių, sielą sušildančių žodžių? Gal šių jūsų kūrinių misija – padėti juos pasakyti?

– Manau, kad taip. Kartais atrodo, kad tai savaime suprantama, ką čia sakyti, viskas ir taip aišku, bet kai pasakai, iš tikrųjų kažkas nutinka. Šių kūrinių misija – suteikti džiaugsmo ir malonumo, sušildyti sielą, suteikti žmogui nors trumputę laimės akimirką. Tai visos mano kūrybos misija.

– Ar nemanote, jog šiuo metu domėtis menu tapo labai madinga ir žmonės įvairiais menininkų kūriniais domisi, juos perka labiau dėl socialinio pripažinimo, o ne tikro, nuoširdaus susidomėjimo?

– Domėtis ir pirkti yra visiškai skirtingi dalykai, dabar jeigu ir pirktų, tai išvis gerai būtų. Sakyčiau, šiuo metu žmonės dar tik pradėjo labiau domėtis, stebėti iš viso, kas čia per dalykas tie menai. Domėjimasis menu – kultūringo žmogaus požymis. Čia, žinoma, kaip ir visur, yra ir snobizmo iki soties. Kai šiandien toks skubėjimas, lėkimas, taip trūksta dvasinių vertybių, menas, kultūra kai kuriems tarsi ir kompensuoja tą vidinį poreikį. Žmogus juk ne gyvulys: jam neužtenka tik pavalgyti, ar kad šilta būtų, jam reikia ir kitų vertybių, tada neišvengiamai jų ieškoma kultūroje. O menininkai neretai yra apsupti tokios mistikos, bohemos, be to, laisvės, kuri daugeliui žmonių yra taip trokštama. Kyla pavydas menininkui, nes jis yra laisvas, nors, žinoma, ta laisvė brangiai kainuoja, bet čia jau toks pasirinkimas.

– Kalbant apie šį mistifikavimą, esate minėjusi, jog menininko darbas iš tiesų labai panašus į kitų profesijų atstovų darbą...

– Įsivaizduojama, kad menininkas sėdi nuo ryto, geria kavą, laiko teptuką rankoje, žiūri į dangų ir laukia, kada jį ištiks įkvėpimas. Bet šiais laikais taip, deja, nėra, turi suktis, padaryti begalę darbų, kad užsidirbtum sau galimybę laikyti tą teptuką ir kelti tą ranką.

– Kaip atrodo įprasta jūsų diena?

– Oi, labai pilna. Keliuosi kokią ketvirtą, penktą, šeštą ryto. Pradedu nuo kavos, apsitvarkau namus, pasidarau valgyti, einu į dirbtuvę ir ten – iki vakaro, tai tą, tai aną. Yra begalė tų darbų, kuriuos privalai padaryti, kad priartėtum prie to grynojo, tikrojo meno, labai daug turi nuveikti, kad užsidirbtum galimybę kurti.

– Franzas Kafka yra pasakęs, jog tas, kuris išlaiko gebėjimą matyti grožį, niekada nesensta. Jūsų manymu, menas gali ne tik subrandinti sielą, bet ir neleisti jai pasenti?

– Pažiūrėkite, kokia aš vis dar jauna ir graži... (juokiasi).  Aš vis dar džiaugiuosi kiekvienu savo gimtadieniu. Sakė, praeis, bet kaip nepraeina, taip nepraeina. Neatiduočiau nė vienų savo metų, nė vieno mėnesio niekam neatiduočiau.

– Kas šiuo metu daro jus laimingą?

– Dabar dovanų karaliene dirbu, dovanoju dovanas, džiuginu visus, kuriu laimės pasaką, iliuziją. Ir iš tikrųjų, yra didžiulė laimė kažką dovanoti, matyti džiaugsmą kito žmogaus akyse, kai jis praplėšia popieriuką, randa dovaną ir jeigu tu pataikei, padarei tą stebuklą, pats tampi dvigubai laimingesnis.

– O kaip manote, kokią didžiausią dovaną žmogui gali suteikti pats gyvenimas?

– Meilę. Jos rūšių yra įvairių, bet nėra didesnės dovanos kaip meilė, tikrai nėra.