– Keramika – Jūsų hobis, darbas ar gyvenimo būdas?
– Net nežinau, kaip tiksliausiai pasakyti. Tai hobis, kuris tapo ir gyvenimo būdu, ir darbu. Tikriausiai taip geriausiai galėčiau apibūdinti savo santykį su ja.
– Kada kūryba atkeliavo į Jūsų gyvenimą?
– Mokykloje Ukmergėje lankiau sustiprintas dailės pamokas. Tuo metu į mūsų miestelį atvažiavo du menininkai – vyras ir žmona, – kurie nusprendė kurti dailės krypties klasę. Jie pasirinko būtent tą mokyklą, kurioje mokiausi. Tad menas mane lydėjo nuo pat vaikystės.
Mano mama buvo labai arti meno, tėtis taip pat turėjo kūrybinę gyslelę, tad natūraliai ir aš norėjau studijuoti ką nors su tuo susijusio. Vis dėlto tuo metu nebuvo kam patarti ar pakonsultuoti, todėl pasirinkau lengvosios pramonės inžinerijos studijas Kauno technologijos universitete (KTU). Baigiau mokslus, o kai gimė antrasis vaikas – dukra, visiškai spontaniškai nuėjau į keramikos pamoką – tiesiog prisiminti. Užteko vienos valandos. Per tą laiką supratau, kas man iš tiesų artima, kas yra mano prigimtyje. Nuo tada stačia galva pasinėriau į keramiką ir jau šešiolika metų iš to gyvenu. Kito darbo neturiu – gyvenu iš molio, kaip pati sakau.
– Kodėl būtent molis? Kuo ši medžiaga ypatinga?
– Molis ypatingas tuo, kad iš jo gali sukurti viską, ką tik nori. Taip realizuoju savo mintis, idėjas, nuotaikas. Tai ir poilsis, ir meditacija, ir kūryba vienu metu.
Molis – tai žemė, gamta. Paimi į rankas gabalėlį ir iš jo gimsta daiktas. Kaip tapytojas turi drobę, teptuką ir dažus, taip aš turiu molį. Spalvomis, faktūromis, formomis išreiškiu emociją, energiją. Man labai patinka tas laisvės pojūtis – galimybė sukurti tai, ką jauti.
– Tačiau pats procesas turbūt užtrunka?
– Taip, procesas ilgas. Gal net mažiausiai įdomi dalis – laukimas. Sukuri daiktą, tada jis turi labai gerai išdžiūti. Jei kažką padarysi netinkamai, gali suskilti. Reikia ir specialios įrangos. Kai kažką nulipdau, visas procesas – nuo formavimo iki galutinio rezultato – gali trukti tris ar keturias savaites.
– Negana to, įdėjus kūrinį į degimo krosnį niekada nežinai, koks bus rezultatas?
– Taip, ir tai pati magiškiausia dalis. Atidarai krosnį po glazūros degimo – tai paskutinis etapas – ir kartais nežinai, ką pamatysi. Ypač jei bandei naujas glazūras, maišei spalvas, eksperimentavai. Kai atidarai krosnies duris ir pamatai, kad pavyko, tas jausmas nepakartojamas. Darbo vaisiai tada labai saldūs. Žinoma, būna ir nesėkmių, bet nenusimenu – eksperimentuoju toliau ir judu pirmyn.
– Vadinasi, nesivadovaujate vien tik patikrintomis taisyklėmis, esate linkusi eksperimentuoti?
– Taisyklių apskritai labai nemėgstu. Stengiuosi kurti taip, kaip jaučiu. Pavyzdžiui, jei žmogus sako: „Noriu puodelio, bet būtinai oranžinio“, galiu atsakyti, kad oranžinio nebus. Ne todėl, kad negalėčiau įsigyti oranžinės glazūros, bet todėl, kad žinau – gal rezultatas nebus toks, kokio pati norėčiau. Tada siūlau arba manimi pasitikėti, arba neužsakyti. Nemėgstu, kai prašoma sudėti detales iš dešimties skirtingų darbų į vieną. Tai man kelia vidinį pasipriešinimą. Man patinka kūrybos „flow“ – įkvėpimo būsena.
– Ką labiausiai mėgstate kurti?
– Labai mėgstu lipdyti indus. Ypač tokius, kurie dekoruoti, aplipinti detalėmis, bet kartu išlieka funkcionalūs. Namuose beveik visi indai – mano pačios kurti. Šeima kartais juokauja, kad juos sunku sudėti į indaplovę, nes formos – nestandartinės. Tačiau man patinka, kai vaikas valgo sriubą ir dugne pamato širdelę ar išnyrantį šuniuką. Tokios smulkmenos praskaidrina kasdienybę. Net ir paprasta avižinė košė tada tampa skanesnė. Nemėgstu griežtų, preciziškai tobulų formų. Jei ant puodelio krašto matyti piršto atspaudas – taip ir turi būti. Nemėgstu formų, kurios leidžia pagaminti dešimt vienodų puodelių. Man svarbu, kad kiekvienas būtų su charakteriu.
– Jūsų darbuose daug gamtos motyvų. Mylite gamtą?
– Taip, labai daug paukštelių. Mano logotipe – trys paukščiai, simbolizuojantys tris mano vaikus. Taip pat mėgstu gyvūnus, širdeles. Užaugau dideliame sode tarp vištų, žąsų, šunų, kačių – visa tai natūraliai atsispindi kūryboje.
– Ar labai gaila, kai darbas sudūžta?
– Labai gaila. Būna liūdna, bet bandau rasti sprendimą – perdaryti, jei spėju, arba ieškoti kitos išeities. Gyvenime visko nutinka. Kartais žmonės tikisi 100 proc. garantijos, bet kūryboje visada lieka žmogiškasis faktorius. Dažniausiai kuriu iš akmens masės molio, degamo aukštesnėje nei 1 200 °C temperatūroje. Tokie indai tvirti, atsparūs. Juos galima plauti indaplovėje, net kugelį kepti. Žinoma, jei stipriai daužysi – suduš, bet įprastai naudojant jie patikimi.
– Molis būna skirtingas?
– Taip, yra daug rūšių. Pagrindinis skirtumas – žemos ir aukštos degimo temperatūros molis. Žemos degimo temperatūros molis dažniau naudojamas skulptūroms ar dekoratyviniams darbams. Indams dažniausiai pasirenkamas aukštos degimo temperatūros molis – jo techninės savybės geresnės, vandens įgeriamumas beveik nulinis. Indai tvirtesni, patvaresni.
Nemėgstu preciziškai tobulų formų. Jei ant puodelio krašto matyti piršto atspaudas – taip ir turi būti.
– Auginate tris vaikus. Ar jie domisi keramika?
– Vyriausias sūnus jau suaugęs. Dar turiu paauglę dukrą ir darželinuką. Mažiausias labiausiai mėgsta lipdyti, bet rimtai mano darbu dar nesusidomėjo. Būtų smagu, jei kas nors norėtų dirbti kartu, bet suprantu, kad kiekvienas turi savo kelią. Dukra puikiai piešia – tikiu, ras savo vietą mene. Vyriausias sūnus eina savais keliais. Aš jų neverčiu – svarbiausia, kad jie būtų laimingi.
– Ar turite svajonę, kurios dar nespėjote įgyvendinti?
– Savo kūrybines vizijas dažniausiai vos spėju įgyvendinti, nes jos visada veja viena kitą. Šiuo metu kuriu ypatingą darbą – keraminį angelą. Juo noriu papuošti tėvelio kapavietę. Protėviai turės savo sergėtoją. Ateityje labai norėčiau įkurti nedidelį meno centrą – vietą, kur galėtų ateiti ir vaikai, ir suaugusieji palipdyti, atsipalaiduoti, mokytis. Norisi perduoti žinias, patirtį, įkvėpti kitus. Juk taip gera savo rankomis sukurti ką nors tikro ir autentiško.
(be temos)