Moterų flirtas su papuošalais yra senas kaip pati istorija. Jos puošėsi ir norėdamos paviršutiniškai sužavėti, ir perteikti  savo vidinį grožį. Pasirinkti papuošalai atspindi mūsų charakterį ir emocinę būseną, praneša, kas mes esame ir ko norime.

Vėrinys, sukurtas koncentruojant patirtas emocijas, yra pasakojimas, istorija, o kūrėjas – pasakotojas.

Jurgos Juozapavičiūtės kurti papuošalai „June 19“  žavi savo gyvumu, kūrybiškumu ir autentiškumu. Vienetiniai, subtilūs, netikėti, jie ir modernūs, ir senoviški, eklektiškai supinti iš vintažinių detalių, sendinto metalo bei ant kūno sušylančių akmenų... Jos nuomone, papuošalų vaidmuo yra įžiebti mumyse emocijas.

Būtent pagal tai mes ir turėtume rinktis ne tik papuošalus, bet ir kitus į mūsų gyvenimus ateinančius daiktus, žmones, veiklas ar reiškinius. Kurdama vienetinius išskirtinius papuošalus, Jurga eina prieš mados totalitarizmą, kuris diktuoja ekologiškai destruktyvų neatsakingą vartojimą. Ją galima priskirti naujai kūrėjų kartai, kurių kūryboje į vientisą mozaiką liejasi pragmatiškumas, aistra gyvenimui ir prasmės ieškojimas.

Indrė Kleinaitė iš portalo gyva.lt kalbėjosi su Jurga apie kūrybinį procesą, ekologinės krizės keliamus iššūkius ir savęs paieškas.

– Kaip pradėjai kurti papuošalus?

– Ilgokai jų iš viso nenešiojau. Papuošalas išvaizdai suteikia stiprų akcentą, todėl tam tikriems daiktams reikia subręsti. Nuo mažų dienų mėgau „meistrauti“. Dar šiandien turiu iš įvairiausių senų grandinėlių ir „guzikų“ paauglystėje sudėliotą apyrankę ir kitokių „nesusipratimų“. Pačios susimeistrauti daiktai buvo mieli ir svarbiausia „savi“, nors, žinoma, aplinkiniams jie kėlė daug šypsenų. Ilgainiui skonio receptoriai jautrėjo ir subtilėjo, tačiau ir šiandien ieškau grubesnių, tiesesnių, ne tokių „saldžių“, visiems suprantamų sprendimų. Prieš šešerius metus Paryžiuje aptikau krautuvėlę su sendintų atspalvių metalo dirbiniais, akmenimis, ir nusipirkau pirmąjį įrankių komplektą papuošalams gaminti. Pamenu, tai ilgokai nedavė jokio apčiuopiamo rezultato. Viskas prasidėjo nuo to, kai aplink sendaikčių turguje „įsimylėtą“ aplūžusį rausvo aukso spalvos kišeninį laikrodį sudėliojau ametisto ir metalinių užsegimų „istoriją“.

– Kad tavo kurti papuošalai skleidžia gerąją energiją, pajutau tik užmetus į juos akis. Jie pakėlė man nuotaiką! Kiek laiko, energijos ir širdies tu įdedi į kiekvieną papuošalą?

– Būtent atsiliepimai, jog vėriniai skleidžia teigiamą energiją ir kažkokią sunkiai įvardijamą magiją, skatino neapleisti šios veiklos. Keliavau, dirbau, kartu lėtai dėliodama savo akmenėlius bei ieškodama parduotuvių, kur mano kūrybą teisingai suprastų ir priimtų. Galutinis mano tikslas visuomet yra sukurti daiktą, kuris sukeltų tam tikrus jausmus, atrodytų senas, bet kartu modernus. Papuošalus dėlioju lyg jausmų ir paslapčių amuletus. Juk laikui bėgant mūsų gyvenimas apauga akimirkomis, prisiminimais, išsigalvojimais ir spėlionėmis, o sykiu kamuoja mintis, kad galbūt nieko tikresnio už tas išgyvenimų nuotrupas ir nėra.

– Kodėl kuri? Ar tai yra kažkas, ko negalėtum nedaryti?

– Ilgai to ir nedariau... Iš pradžių rašiau apie drabužius, vėliau dirbau mados pasaulyje Paryžiuje ir Los Andžele, tačiau visados knietėjo ištempti į dienos šviesą tai, ką meistravau savo virtuvėje. Viskas pasikeičia tą akimirką, kai sulauki pirmojo atsiliepimo, jog tai, ką darai, žmonėms patinka. Tai tarsi pliūpsnis energijos, kuri iki tol slėpėsi kažkokioj „juodoj skylėj“. Stebuklingas jausmas, kai mergina „savininkiškai“ pasiglemžia tavo darytą papuošalą ir nešioja, nešioja, nešioja... Na, nekurti papuošalų gal ir galėčiau, bet kodėl to nedarius, ypač jei tai eina iš vidaus ir randa atgarsį žmonių širdyse. Tuomet galimybės yra begalinės, reikia tik norėti ir dirbti.

– Kas Tave įkvepia ir labiausiai palaiko?

– Neseniai į rankas pakliuvo interviu su Charlotte Perriand, viena ryškiausių XX amžiaus vidurio dizainerių, kuriame pasakojama apie ją stipriai paveikusią japonų “tuštumos filosofiją“. Anot Ch. Perriand, Europoje tuštuma daugiau suvokiama kaip skurdumas, nors iš tiesų tuštuma savyje gali talpinti bet ką, nuo jos viskas ir prasideda. Iš ten ateina visi kūrybiniai impulsai ir neįprastos patirtys. Tai tartum skrynia, iš kurios išsiimi tai, kam esi pasiruošęs. Taip ir su įkvėpimu – įkvepia viskas ir niekas tuo pačiu metu.

Manau, kad nereikia bėgti nuo tos įsivaizduojamos tuštumos, dažnai asocijuojamos su neišvaizdžiais pavidalais, skurdžia lietuviška gamta, bet priešingai - atsigręžti į natūralumą, ieškoti naujų formų mūsų taip nemėgstamai lietuviškai „pilkumai“. Tebevykstanti paroda „Baltų Menas“ man buvo nerealus įkvėpimas – seni vėriniai, pakabukai užburia spalvomis, archajiškomis formomis ir apdūlėjusia tekstūra.

Labai įkvepia miškas – organiškas, savaime besiliejantis tekstas su įdomiais struktūriniais bei poetiniais chaoso elementais. Uogų, vandens ar samanų telkiniai, atspalvių begalybė, sezoniškumas, laikinumas, trapumas, atsparumas... Tiek visko daug, ir tai yra puikus įkvėpimo šaltinis. Tereikia keliauti į mišką ir ten surinktus vaizdinius perkelti į kūrybą.

Dabar manasis lozungas tikriausiai būtų: mažiau blizgučių, dekoratyvumo ir tiesmukai suvokiamo moteriškumo, daugiau švarumo bei prasmės. Mažiau ištiktukų, nes tuštumos nereiktų pildyti per prievartą. Kūryba prasideda, kuomet kasdieniniame gyvenime randi tarpelį ir ten, įkišęs laužtuvą, imi koreguoti įprastas taisykles.

– Labai įdomu, kaip mados pasaulis priima ekologinės krizės iššūkius - ar populiarūs persiūti rūbai, ilgai tarnaujantys ir patvarūs gaminiai, vintažas, ekologiškos medžiagos?

– Globalus reiškinys „pasidaryk pats“ nereikalauja specialaus pristatymo: vedęs mus į priekį nuo akmens amžiaus, jis buvo ir tebėra populiarus, nors masinės perprodukcijos amžiuje gal kiek ir prislopęs. Mezgam, siuvam, pinam iš vytelių, veriam akmenėlius, ir tai yra labai teisinga, nes patys susikuriame daiktų, kurių mums reikia. Spraudžiam į kampą milžiniškas gamyklas, kasdien išspjaunančias nuodingais dažais margintas palaidines, nepilnamečių suklijuotus sportinius batelius ar Turkijos priemiesčiuose smėliu apdirbtus džinsus, kurių balinimo technologijos darbininkų plaučius pasmerkia pražūčiai. Dabartinis žaibo greičio madų cikliškumas apipila galybe trumpai gyvuojančių daiktų. Greitai pagaminami bei susidėvintys madingi elementai, spalvos ir detalės akimirksniu pabosta. Tai mus „uniformizuoja“. Vengdami suvienodėjimo pasitelkiam retro, vintažą, bandome šiuolaikiškai interpretuoti tai, kas jau buvo, cituojame ir kuriame naujas reikšmes, perdarinėjame senus daiktus, juos „reinkarnuojame“.

Atrodo, jau viską matėm, visos konstrukcijos išrastos, siluetai nupiešti, spalvos sumaišytos... Bet žiūrėk, Arielle Pinto sugalvoja nerti vąšeliu iš metalo ir pagamina gražių karolių, Lulu Frost randa kalną remontui pasmerkto viešbučio kambarių numerių ir... pasikabina juos ant kaklo, o Raquel Allegra iki nuobodumo paprastų marškinėlių trikotažą paleidžia išsiardyti ir sukuria savaime besiliejančias faktūras, artimas postapokaliptinei filmo „Mad Max“ estetikai. „Etsy“ portalas „krateriams“ yra puikus langas visiems, turintiems kūrybinių ambicijų, bet gal nelabai žinantiems, nuo ko pradėti.

– Ką pasisėmusi patirties Paryžiuje ir Los Andžele patartum jaunam kūrybingam žmogui, kuris dar stovi kelio pradžioje ir ieško savęs?

– Išmesti žodį „bandyti“ iš savo žodyno… Reikia daryti, o ne bandyti daryti, reikia gyventi svajonėmis, o ne bandyti jas įgyvendinti, nesibaiminti klysti. Dar pridėčiau: toleruok tavęs nesuprantančius, būk savimi, nepamesk sparnų, norėk daug ir siek daug – vis tiek visko įgyvendinti nepavyks, tad kuo aukščiau išsikelsi kartelę, tuo smagiau bus jos siekti. Patirtis yra labai svarbu, o ji neįgyjama tik sėdint ir kalbant. Būtina nuolatos stebėti, kas vyksta aplinkui, jausti laiko dvasią, gerai suorganizuoti vadybos reikalus, užmegzti pastovų ryšį su žmonėmis, kuriems įdomi tavo kūrybą, jų neapvilti...