Anoniminių alkoholikų draugija - tik inteligentams. Tuo įsitikinęs buvęs ilgametis alkoholikas. Jis mano, kad ši draugija ne tik nepadeda atsikratyti svaigalų, bet ir kenkia.

Kaltina šamanės lėlę

Klaipėdiečiui Eugenijui Zandovui gyvenimas tarp konteinerių - praeityje. 14 metų vyras nebevartoja alkoholio. Dėl potraukio svaigalams jis buvo atsidūręs pačiame dugne.

"Nepažįstu nė vieno, kuris būtų nusiritęs į žemesnį dugną nei buvau pats", - neslepia Eugenijus, išklausęs ne vieną alkoholiko išpažintį.

47 metų vyras netiki mistika. Bet įsitikinęs, kad ši jo gyvenime suvaidino lemtingą vaidmenį. Septintojo gimtadienio proga mama Eugenijui padovanojo šamanės padarytą lėlę. Tą vakarą jis pirmą kartą užtraukė dūmą.

Įprastai tokios lėlės dovanojamos kaip apsauga. Tačiau E.Zandovo manymu, ši buvo tarsi blogas talismanas, neigiamai veikęs gyvenimą.

Eugenijus nuo paauglystės jautė stiprų potraukį alkoholiui. Pirmą kartą jo paragavo sulaukęs 13 metų, per tėvo laidotuves. Viskas prasidėjo nuo tada išgerto alaus. Tarnaudamas armijoje vos pilnametystės sulaukęs jaunuolis neištverdavo nė dienos be alkoholio. Gėrė spiritą, odekoloną.

Perkopus 30, ankstyvas Eugenijaus rytas prasidėdavo nuo alkoholio paieškų. Prigėręs nukrisdavo kambario kampe, o atsikėlus istorija kartodavosi.

Metus jis niekur nedirbo, nes išsilaikyti darbovietėje pavykdavo ne ilgiau nei mėnesį - išmesdavo dėl girtuokliavimo. Nors iš pradžių užsirekomenduodavo kaip auksinių rankų savininkas.

Iš namų vyras buvo išnešęs visus įmanomus daiktus. Centų kaulydavo prie kiosko ar parduotuvės. Tikrindavo konteinerius. Kamavo vienintelė mintis, kur gauti išgerti. Žmona su juo išsiskyrė, draugai paliko, nusigręžė giminės.

"Gulėdavau kampe ant skuduro, kai kas nors iš gailesčio atnešdavo butelį. Jėgų iš namų išeiti neturėdavau, o reikalaudavau išgerti", - prisimena pašnekovas.

Iš alkoholio liūno vyras išsikapstė po kelių dešimtmečių pragaro, kai kartą būdamas girtas išmetė atsitiktinai rastą šamanės lėlę. Nuo tada gyvenimo kreivė po truputį pradėjo kilti.

Pakeitė klinikinė mirtis

Eugenijus gyveno viename bute su buvusia žmona, tad ji pasirūpino jį išvežti gydyti. Kad išsiblaivytų, vyras buvo uždarytas į areštinę 15 parų.

"Sėdėjau kampe susigūžęs ir nejudėjau. Policininkai bijojo, kad nenumirčiau. Kvietė greitąją, vežė pas medikus. Iš piršto kraują ėmusi sesutė pastebėjo, kad alkoholyje kraujo nerasta. Artimiesiems jau buvau miręs. Mama net mišias užpirko", - pasakojo vyras.

Perkainoti vertybes Eugenijų privertė du kartus išgyventa klinikinė mirtis. "Buvau nukeliavęs į dangaus priimamąjį. Radau daug durų, bet nežinojau, pro kurias įeiti. Priėjęs kontoros darbuotoją primenantis vyras pasakė, kad man dar ne laikas, ir liepė grįžti atgal", - tikino jis.

Eugenijus gydytis neišvažiavo, bet nusprendė keistis. Pavartęs dienraštį "Klaipėda", rado darbą siūlantį skelbimą. Po savaitės gavo darbą, iš kurio anksčiau buvo išmestas.

"Perpratau ligą. Turėjau pasirinkti: geriu toliau ar gyvenu normaliai. Nebesinorėjo trainiotis prie šiukšlynų, konteinerių. Pasirinkau blaivų gyvenimą", - įvykusį lūžį prisiminė jis.

Vyras neslėpė dvejojęs, kam išleisti pirmąją algą: naminei ar kavai. Alkoholikui gauta pinigų suma prilygo aukso puodui. "Už šimtą litų būtų daug samagono išėję", - šypteli vyras. Bet jis pasirinko kavą.

Susigrąžino šeimą

E.Zandovas išsikėlė tikslą per pirmuosius blaivybės metus susigrąžinti buvusią žmoną ir draugus.

Paauglystėje iš pirmo žvilgsnio jis įsimylėjo dešimčia metų vyresnę merginą, kurią pamatė įeinančią į šokių salę. Draugauti abu pradėjo šiam tarnaujant armijoje. 22 metų Eugenijus vedė.

Žmoną jam pavyko susigrąžinti, nors ji jau turėjo draugą. "Dabar puikiai gyvename", - pridūrė vyras. Pora augina sūnų ir dukrą.

"Kodėl nusprendžiau papasakoti savo istoriją, nors seniai nebegeriu? Pirmuosius kelis metus turėjau tikslą susigrąžinti šeimą, draugus, atsistoti ant kojų, pastatyti namą. Mane dešimt metų graužia iš vidaus, kad turiu kažką padaryti dėl kitų", - sakė pašnekovas.

Piktinasi anoniminiais alkoholikais

Daug bendravęs su alkoholį vartojančiais žmonėmis, E.Zandovas teigia, kad žalingo potraukio galima atsisakyti savarankiškai, be Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos pagalbos.

"AA programa ne tik kad neveiksminga, bet ir žalinga. Sukurta prieš 70 metų šiandien ji yra atgyvena. Visi ima pavyzdį iš AA ir bijo prisipažinti apie alkoholio problemą", - piktinosi pašnekovas.

Eugenijaus manymu, stipriausias ginklas kovoje su alkoholizmu yra viešumas, o ne tapimas anonimu. "Mūsų visuomenė toleruoja tuos, kurie metė gerti", - teigė jis.

Tuo vyras įsitikino ne kartą. Pobūvyje kartais net primygtinai jis raginamas išgerti tol, kol neprisipažįsta esąs alkoholikas. Už atvirumą vyrui esą atsilyginama sveikinimais ir klausimų lavina, kaip pavyko atsikratyti žalingo įpročio.

"Žmonėms būtina pagalba, bet reikia daug ir atvirai apie tai kalbėti. Sunkiausia prisipažinti. Bet alkoholikai - ne raupsuotieji, kuriems reikia slėptis, o AA perša tokią nuostatą", - mano pašnekovas.

Eugenijus pastebi, kad užsikodavusieji nuo rūkymo nesigėdija prisipažinti, bet apie priklausomybę alkoholiui nutyli. Jis taip pat bandė koduotis, bet tą patį vakarą prigėrė aludėje.

Įprastas gydymas netinka

Pasak vyro, daugeliui žmonių atrodo, kad visos įprastos priemonės alkoholizmui gydyti labiau tinka inteligentams, tarp jų ir AA susibūrimai.

O ką daryti žmogui, kasančiam griovius? Psichiatras atbaido ne tik pavadinimu, bet ir galimais pamokslais bei nuo tarybinių laikų užsilikusiu šleifu dėl įskaitos. Bažnyčia taip pat ne kiekvienam priimtina.

Pats E.Zandovas stiprybės semiasi iš gamtos. Pabėgti nuo praeities padėjo ir užimtumas. Jis neslepia norįs pasipriešinti AA ir pasiūlyti savo pagalbos ranką.

Pasak Eugenijaus, alkoholizmas - neišgydoma liga. Bet jei apsisprendi negerti, į burną negali paiimti net saldainių su alkoholiu.

"Čia ne valios reikalas. Užtenka tik nusistatymo, kad nenori gerti, ir nė lašo", - pridūrė jis.

40 metų alkoholį vartojęs Petras, Anoniminių alkoholikų grupės "Prošvaistė" atstovas

AA nuo alkoholizmo neišgydo. Tik pats žmogus gali suvokti liūdnas gėrimo pasekmes. AA susitikimuose ateina suvokimas, kad noriu gyventi blaiviai. Priklausomybė alkoholiui lieka visam gyvenimui. Vėl gali pradėti gerti, net jei taurelę pakelsi po 20 metų pertraukos. AA vadinamės, nes nė vienas nesame garantuotas, kad daugiau negersime, ir kad neišpuiktume bei nepradėtume savęs reklamuoti. O rytoj gal mus pamatys girtus. Nukentėtų draugijos autoritetas. Pas mus ateina ir viršininkai, ir darbininkai. Arba tokie, kurių vaikai užima aukštas pareigas. Kam patiktų reklama, kad tėvas buvęs alkoholikas. AA susitikimuose renkasi tik inteligentai? O aš girdėjau atvirkščiai - tik bomželiai. Iš tiesų mus vienija vienintelis dalykas - noras mesti gerti.

Mes pripažįstame turintys problemą ir nesislepiame. 16 metų lankau susitikimus. Nieko geresnio pasaulyje kol kas nėra sugalvota. Jei 75  metus AA programa nesikeičia, vadinasi, ji yra efektyvi. 12 žingsnių programa padeda pamatyti, koks buvau, esu ir koks noriu tapti. Daugumą traukia būtent šitai. Žmonės keičiasi akyse. Neneigiu, kad ir pats vienas žmogus pajėgus išsikapstyti. Bet jei sieki tikslo, ieškok bendraminčių. Viena yra būti blaiviam, kita - gyventi. Gal ir kitos priemonės nuo alkoholizmo yra efektyvios, tačiau niekas nemoko, kaip gyventi blaiviam. Daug linksmiau to mokytis būryje nei sukandus dantis.