Gamta supo nuo vaikystės

K.Čeponis užaugo ir tebegyvena mažame Pašvenčio kaime, Jurbarko krašte. Vaizdingos gimtojo kaimo vietos jį ir paskatino laisvalaikį leisti gamtoje.

„Netoli mano namų teka Nemunas, o už tvoros stūkso Karšuvos giria su savo klampiomis pelkėmis, srauniais upeliais, šimtamečiais medžiais ir laukiniais gyvūnais. Visas miškas, pievos, upeliai ir net tvenkinys jau seniai skersai ir išilgai mano ištyrinėti. Visada buvau tas vaikas, kuris be gamtos gyventi tiesiog negali. Nieko keisto – mano šeimoje daug miškininkų“, – atskleidžia jis.

Tačiau fotografuoti ėmė atsitiktinai. Iš pradžių fotografija susidomėjo Karolio brolis Andrius. Būtent iš brolio dovanų K.Čeponis gavo skaitmeninį fotoaparatą ir pradėjo vis dažniau pats fotografuoti.

„Besimokydamas Jurbarko gimnazijoje lankiau fotografijos būrelį, kuriame nemažai išmokau iš mokytojo Adolfo Būblaičio, – pasakoja Karolis. – Kodėl būtent gamtos fotografija? Tai buvo natūralus pasirinkimas. Mano šeimos namai yra tarsi miško dalis, todėl dažnai fotografijos studija tampa tiesiog namų kiemas. Tvenkinyje peri laukinės antys, plaukioja dančiasnapiai, klykuolės, nendrinės vištelės. Iš žolynų dairosi garnys ilgomis kojomis. Iš girios netoli namų ateina pasiganyti nemažai stirnų su elniais, kurie dažnai nutrina mūsų pasodintus medžius, net apsaugos priemonės nepadeda. Kartais, ieškodama grobio, užklysta lūšis.“

K.Čeponis pasakoja, kad, susidomėjęs fotografija, jo brolis statėsi specialias slėptuves gyvūnams fotografuoti. Paukščiams jis konstruodavo maudyklas-girdyklas. Taip būdavo galima geriau susipažinti su netoli gyvenančia fauna ir gyvūnus pamatyti iš arti.

„Tai labai pasiteisindavo vasarą, karštomis dienomis. Būdavo iškasama duobė, o į ją įleidžiama dėžė, kurioje slėpdavomės. Prieš slėptuvę – iškasamas ilgas griovys su dugną dengiančia plėvele ir pripildomas vandens. Baseino ilgis siekdavo apie 5–7 m, – atskleidžia pašnekovas. – Pasislėpus už maskuojančio tinklo būdavo galima stebėti visus gyvūnus ir paukščius, kurie maudydavosi vandenyje. Į girdyklą užklysdavo slankos, suopiai, kėkštai, krankliai, karveliai, kryžiasnapiai, sniegenos, zuikiai ir daug kitų padarėlių. Taip iš arti pamačiau paukščius, prie kurių kitaip neprieitum nė per 50 m.“

Ši patirtis Karolį taip pat paskatino panirti į gamtos fotografiją ir ieškoti būdų užfiksuoti miško kasdienybės akimirkas iš arti.

Svarbiausia – suspėti

Mano šeimos namai yra tarsi miško dalis, todėl dažnai fotografijos studija tampa tiesiog namų kiemas.

Dažniausiai, nutaręs paklajoti su fotoaparatu, K.Čeponis išsiruošia į netoliese esančią Karšuvos girią. Pasak pašnekovo, aplink namus stūksantys miškai gražiausiai atsiveria tvyrant rūkui, pavasarį arba rudenį.

„Žiemą keliauju prie netoli sruvenančių Šventosios ar Juodšakio upelių. Kadaise šie upeliai žymėjo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sienas. Sekant juos, galima aptikti unikalių vietų. Pavasarį visi upelių šlaitai pilni žibučių. Deja, atsiranda kenkėjų, kurie, pramogaudami keturračiais, viską išniokoja. Tikiuosi, kad žmonės su laiku sąmoningės ir tokių atvejų vis mažės“, – viliasi Karolis.

Į mišką fotografuoti K.Čeponis išsiruošia anksti ryte, ypač vasarą. Pašnekovas pripažįsta, kad jam patinka pamiegoti, tad keltis rytais sunku. Tačiau jis žino, kad už pastangas gali būti apdovanotas puikiomis nuotraukomis.

„Žinoma, būna įvairių situacijų. Kartais, ilgai pratūnojęs pelkėje, vis tiek grįžti be jokio kadro. O kartais pavyksta prigriebti kokia stirnaitę ar kitą žvėrelį. Jei gyvūnų nematyti, mėgstu užsiimti makro- ar peizažų fotografija. Būna ir taip, kad leisdamas laiką namie pamatai, jog miške kaupiasi palankios gamtinės sąlygos, tarkime, rūkui. Tada čiumpi kuprinę ir it akis išdegęs leki į mišką ieškoti būdų užfiksuoti gerą kadrą, – fotografo virtuvę atskleidžia pašnekovas. – Kartais kadrui užfiksuoti turi vos minutę ar kelias sekundes, nes gamtoje viskas staigiai keičiasi. Kol iš kuprinės išsiimi kamerą, pasistatai stovą, pakyla vėjas, ir rūkas išsisklaido. Ne kartą yra tekę paknopstomis bėgti į mišką ir pamatyti, kaip gražus vaizdas išnyksta tiesiog priešais akis. Tačiau jei kas nors nepavyksta, nenusimenu. Tokias akimirkas priimu kaip patirtį.“

Dar sudėtingiau nufotografuoti laukinius gyvūnus. Reikia tinkamai prieiti prie žvėrelio, jo neišgąsdinti. „Būtina žinoti, iš kur vėjas atneš tavo kojinių kvapą, kad jį užuodęs žvėriukas nepabėgtų, – juokiasi pašnekovas. – Taip pat reikia būti labai tyliam. Sėlinti prie žvėries tenka gana ilgai. Dėl šios priežasties šiuo metu daugiau užsiimu peizažų ir makrofotografija. Gyvūnus fotografuoju rečiau.“

Žvilgsnis: laukinėje gamtoje gyvenimas verda, tačiau, norint į jį pažvelgti, svarbu miške elgtis pagarbiai, mokėti prieiti prie gyvūnų ir jų neišgąsdinti. / K. Čeponio nuotr.

Pasak K.Čeponio, fotografuojant gamtą labai svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje. Šiemet, jau pražydus šilagėlėms, vieną dieną ėmė snigti. Karolis suprato, kad po snygio turėtų išlįsti saulė. Tad fotografas nusprendė važiuoti į mišką ir įamžinti gėles. Mikliai įsėdęs į automobilį, atsidūrė netoli kalvos, ant kurios žydi šilagėlės.

„Mačiau, kad pamažu liaujasi snigti ir lenda saulė. Greitai susiruošęs techniką, ėmiau šaudyti kadrus. Lėtai sningant ir šviečiant saulei, atsiskleidė visas šilagėlių grožis. Tad viską reikia numatyti į priekį ir iš anksto įsivaizduoti, kaip tam tikras vaizdas atrodys. Fotografui svarbiausios yra įkrautos baterijos ir iš anksto paruošta fotoaparato atminties kortelė. Ne kartą yra tekę iš miško grįžti namo pasiimti paliktos kortelės arba įkrauti baterijos. Tai tikras košmaras“, – prisipažįsta pašnekovas.

Pažintis su lapiukais

Savo sumedžiotais kadrais K.Čeponis dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Nakties klajūnas“. Fotografas taip pasivadino ne veltui. Karoliui patinka naktinė fotografija, į mišką jis neretai išsiruošia sutemus.

„Naktinė fotografija yra išties įdomi. Tik reikia nesibaiminti žengti į tamsų mišką ir žiūrėti mažiau siaubo filmų, – juokiasi jis. – Mano naktinėje fotografijoje gausu dangaus peizažų. Juose vyrauja ne vien žvaigždėtas dangus su Paukščių Taku, bet ir mistikos nakties vaizdui suteikiantys šviesos elementai. Naktį fotografuojant miške ne visada reikia giedro dangaus. Man tinka ir mėnulio šviesa arba apsiniaukusią naktį gaubiantis rūkas. Daug kas priklauso nuo to, kokį kadrą norisi sukurti. Nors gali pasirodyti kitaip, fotografuoti naktį nesudėtinga, tereikia kitaip nustatyti  kamerą nei dieną. Žinoma, svarbu tai, kokią įrangą naudoji.“

Laukinius gyvūnus fotografuoti sudėtingiau. Karoliui su jais teko susidurti ne kartą. Pasak pašnekovo, fotografuojant gyvūnus labai pagelbsti maskuojantis kostiumas arba surenkama slėptuvė. Tokie rekvizitai padeda išlikti nepastebėtam.

„Vieną gegužę netoli namų fotografavau lapiukus. Beslankiodamas po miškus, užtikau iškastą urvą karjero šlaite. Supratau, kad tai lapių urvas, nes aplinkui mėtėsi vištos plunksnos. Turbūt nelaimėlę iš kaimo nukniaukė lapė snapė. Tuo metu nebuvo labai karšta, tad apsivilkau ir atsisėdau apie 15–20 m nuo urvo. Netrukus išniro vienas, antras, trečias, ketvirtas, penktas lapiukas. Nekrutėdamas stebėjau, kaip jie žaidžia saulės spinduliuose, pešasi. Užfiksavau keletą kadrų ir išdykėlius stebėjau toliau, – pasakoja Karolis. – Vienas net susidomėjo manimi ir prisėlino arčiau. Priėjęs prie mano batų, juos apuostė ir be baimės apėjo aplink mane. Viską apžiūrėjęs, jis nubėgo toliau žaisti. Vėliau lapiukus lankydavau gana dažnai, kol paaugę jie paliko urvą.“

Pašnekovo teigimu, svarbiausia išlikti ramiam ir nesutrukdyti gyvūnų kasdienybės. Tada žvėreliams nereikės ieškoti naujų slėptuvių ir bus galima juos tose pačiose apylinkėse stebėti toliau. Na, o elgiantis neatsargiai, kyla rizika išvaikyti gyvūnus iš jų medžioklės ir gyvenamųjų plotų.

Žvilgsnis: laukinėje gamtoje gyvenimas verda, tačiau, norint į jį pažvelgti, svarbu miške elgtis pagarbiai, mokėti prieiti prie gyvūnų ir jų neišgąsdinti. / K. Čeponio nuotr.

„Taisyklė elgtis ramiai ir netrikdyti gyvūnų galioja visiems miško svečiams, ne vien fotografams. Jeigu sėlinu prie kokio nors gyvūno, visada nufotografavęs jį lėtai pasišalinu, stengiuosi žvėrelio netrikdyti ir nebaidyti. Be abejo, nereikėtų miške rėkauti ar šūkauti, verčiau įsiklausyti į garsus ir įsižiūrėti į tai, kas mus supa“, – pataria pašnekovas.

Vilko gaudynės pelkėje

K.Čeponis juokiasi, kad turbūt yra vienintelis, vijęsis vilką, o ne nuo jo bėgęs. Vieną rudenį fotografas išvyko į netoli namų esančią miško pelkę fotografuoti gamtos vaizdų. Čia jo tykojo malonus netikėtumas.

„Netoli pelkės yra dirbamas durpynas, tad išėjau ant kelio ir įsižiūrėjau į tolį. Vėjas stipriai pūtė iš priekio, todėl labai ašarojo akys. Patrynęs jas ir pažiūrėjęs pro fotoaparato kamerą, pamačiau vilką. Jis žiūrėjo tiesiai į mane, o aš į jį. Po kurio laiko vilkas ramiai nubidzeno savo keliu, uostinėdamas viską aplink, o aš paspartinau žingsnius jo link. Vis sustodavau įsitikinti, ar jis į mane neatkreipė dėmesio, ir vėl artindavausi prie žvėries. Priėjus apie 30 m iki vilko, žvėris mane pagaliau pamatė ir šoko į švendrynus. Tačiau kadrą spėjau užfiksuoti. Tą dieną sutikau net du vilkus, tad ji buvo išties nepakartojama. Tomis akimirkomis nebuvo nė trupučio baimės ar minties, kad reikėtų viduryje pelkės sprukti nuo vilko“, – pasakoja Karolis.

Kitą kartą fotografas buvo įsitaisęs maskuojamame miegmaišyje, kuriame tykojo lūšies. Staiga pasibaidžiusi stirna puolė bėgti į tą pusę, kurioje nekrutėdamas gulėjo Karolis.

„Ji prie manęs pribėgo labai arti, buvo likęs gal metras iki susidūrimo. Vienu metu net kilo mintis atsistoti, kad bėgdama ji manęs neužkliudytų. Puikiai girdėjau stirnos šnopavimą ir man panosėje dėliojamas jos kanopas. Tikriausiai užuodusi mane, ji nusprendė atsitraukti ir bėgti savais keliais“, – prisimena pašnekovas.

Gamtą mylinčiam K.Čeponiui yra tekę gyvūnus gelbėti nuo mirties. Tačiau, pasak jo, norint padėti žvėreliui, visada reikia įsitikinti, ar jam tikrai reikalinga pagalba.

Romantika: Nakties klajūnu save vadinančiam fotografui patinka į mišką patraukti naktį. Pasak jo, tamsiame miške pavyksta geriausi kadrai. / K. Čeponio nuotr.

„Kartą žiemą nusprendžiau keliauti fotografuoti per užšalusį tvenkinį. Eidamas per jį, ant ledo pamačiau gulintį kruviną garnį. Supratau, kad jį puolė plėšrus paukštis. Pajudinau – paaiškėjo, kad garnys vis dar gyvas. Tad paėmiau nelaimėlį į rankas, o tada pastebėjau sumuštą jo galvą. Jis tikriausiai buvo stipriai apsvaigintas smūgio, – pasakojo pašnekovas. – Nusprendžiau paukštį parsinešti namo. Nuvaliau kraują ir laikiau šiltoje patalpoje, su šeima nupirkome jam žuvies, pamaitinome. Po truputį garnys atsigavo. Po kelių dienų jis pradėjo skraidyti po mano mamos virtuvę. Išnešiau jį į lauką ir stebėjau, kaip dideliais sparnų mostais garnys pakyla į dangų. Dar ir dabar kartais matau, kaip į mūsų tvenkinį jis užklysta gaudyti žuvų.“

Šeimos parama

K.Čeponiui fotografija yra tik vienas iš jo mėgstamų užsiėmimų. Pašnekovas taip pat mėgsta dirbti su medžiu, drožinėti, yra baigęs baldų gamybos studijas.

„Be abejo, auginu įvairių paukščių, nes kaime gyventi be jų tiesiog neįmanoma, – šypsosi jis. – Kaime turime milijonus darbų, kuriuose kartais galima tiesiog prapulti. Vis dėlto tarp jų randu laiko ir mėgstamai fotografijai. Džiaugiuosi, kad sulaukiu didžiulio palaikymo iš tėvų, brolio, sesers ir mylimos moters. Artimųjų parama skatina mane nesustoti ir judėti į priekį.“

Socialiniame tinkle Karolio nuotraukos žavi daugybę kitų gamtos mylėtojų. Fotografas tikisi, kad nuostabūs gamtos vaizdai paskatins žmones sąmoningiau žvelgti į aplinką, jos neniokoti.