Paprastosios alyvos (Syringa vulgaris) – alyvmedinių (Oleaceae) šeimos augalas. Natūraliai auga Balkanų pusiasalio kalnų pašlaitėse, bet nuo seno auginamas beveik visoje Europoje. Lietuvoje pirmiausia pradėtos auginti dvarų parkuose, vėliau – sodybose.

Tai lapus metantis stambus krūmas ar nedidelis medis, išaugantis iki 6–7 m aukščio. Lapai lygiais pakraštėliais, širdiški, nedideli, viršutinė pusė tamsiai žalia, rudenį negelsta.

Išskirtiniu dekoratyvumu pasižymi alyvos žiedai. Jie labai kvapnūs, alyvinės, baltos, melsvos, rausvos spalvos, susitelkę į šluotelinius žiedynus. Žiedai 5–8 mm skersmens, paprastai turi po keturis žiedlapius.

Alyvos pražysta gegužę, žiedais džiugina dar ir birželį. Kvapnūs žiedynai skinami ir merkiami kaip gėlės. Seniau merginos alyvų žiedų kekes įsprausdavo kraičio skrynion ar spinton – kad audeklai ir drabužiai maloniai kvepėtų.

Alyvos paprastai atsparios žiemos šalčiams ir sausrai. Gerai auga derlingame, drėgname, tačiau neužmirkusiame dirvožemyje, gerai apšviestoje vietoje. Nemėgsta rūgščios dirvos. Tinkamai genėjant alyvas iš krūmo galima suformuoti medelius ir paskatinti gausų žydėjimą. Po žydėjimo rekomenduojama nukirpti žiedynus, kad kitais metais jų vietoje išaugtų nauji. Alyvos leidžia daug atžalų, tačiau daugiau žiedynų formuoja retesnės alyvos, todėl būtina atžalas šalinti. Jų nenugenėjus, krūmas plėsis ir tankės. Genėjimus galima atlikti alyvoms nužydėjus arba rudenį.

Alyvų lapuose gausu cianido, kuris net ir nedideliais kiekiais yra nuodingas beveik visiems gyvūnams. Todėl prieš pradedant juos naudoti vidiniam vartojimui, būtina pasitarti su gydytoju. Liaudies medicinoje lapai naudojami ilgai negyjančioms žaizdoms gydyti. Ką tik nuskinti ir švariai nuplauti lapai dedami ant žaizdos. Keičiamas tik apvytus arba 3–4 kartus per dieną. Šakelių, žievių ar lapų nuoviras naudotas karščiavimui slopinti, burnos gleivinės ir dantenų uždegimui gydyti, juo būdavo naikinamos parazitinės žarnyno kirmėlės. Žiedų nuoviru natūralus pluoštas seniau būdavo dažomas žaliai, lapų nuoviru – žaliai arba rudai, šakelių – geltonai oranžine spalva.

Lietuvoje alyvos – pavasario ir gamtos simbolis. Pagal alyvų sulapojimą ir žydėjimą žmonės orientuojasi, kada sėti ar sodinti kurią daržovę, gėlę ar kitą augalą, pavyzdžiui, joms pražydus patariama sodinti vėlyvuosius kopūstus, pupeles, agurkus, moliūgus. Laukinių ar senovinių veislių paprastųjų alyvų žiedai su keturiais vainiklapiais, tačiau tarp jų kartais pasitaiko ir žiedų su penkiais ar net daugiau vainiklapių. Tikėta, kad tokie žiedai neša laimę, o kad laimė nepabėgtų, žiedą būtina suvalgyti. O trilapiai esą nesėkmės ženklas. Tiesa, dabar kultūrinių veislių alyvos dabinasi tokiais žiedeliais, kurių lapelius sunku ir suskaičiuoti.

Anksčiau alyvos būdavo sodinamos prie kiemo vartų, palei tvoras, prie darželio, šalia namo prieangio ar klėties – dažniausiai gerai matomoje vietoje, kad būtų galima grožėtis jų žiedais. Gatviniuose kaimuose sodino kiemo dalyje, arčiau prie kaimo gatvės. Daug kur Lietuvoje ilgą laiką alyvos vadintos bezais, bėzais, bezdais – pavadinimas kilęs iš lenkiško "bez", vartoto kelių genčių krūmams – šeivamedžiams, jazminams ir kitiems vadinti.

XX a. pirmoje pusėje tai bene dažniausiai augintas krūmas. Jis augo beveik kiekviename kieme.