Upių salos sumažina vandens srauto pralaidumą, todėl, ypač pavasarinių ledonešių metu, didėja pavojingų potvynių tikimybė, LRT Radijui sako Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Aldona Baubinienė. „Prieš kažkiek metų [...], pakilus upės vandens lygiui ties Neries žemupio salomis ir susidarius sangrūdoms, buvo apsemta gyvenamoji teritorija, pastatai. [...] Tačiau apie potvynių riziką reikėjo galvoti prieš statant pastatus ar apgyvendinant teritoriją. Pastatus reikėjo statyti aukštesnėse vietose, ne prie pat upės kranto ar upės pakrantėse“, – kalba ji.

Vis dėlto, pabrėžia disertacijos „Lietuvos upių salų genetinė įvairovė ir jų dinaminė kaita“ autorė, pirmiausia salos – kraštovaizdžio puošmena. Be to, jos ypač svarbios biologiniu aspektu, nes izoliuotoje aplinkoje formuojasi savitos augalijos ir gyvūnijos buveinės, salos yra migruojančių paukščių sustojimo vietos, retų paukščių perimvietės.

– Kokių salų yra Lietuvos upėse?

– Salų yra beveik visose natūraliose ir reguliuojamose upėse. Tai vienas charakteringiausių darinių. Skiriamos natūralios ir technogeninės salos. Technogeninės (dirbtinės) salos suformuojamos žmogaus prakasant apytakinius kanalus ties užtvankomis, supilant naujas salas arba užpilant ant jau susiformavusių seklumų.

– Natūralias salas suformuoja pati upė?

– Taip, čia pats paprasčiausias, priimtiniausias ir žinomiausias salų susiformavimo būdas, kai srautas, prisotintas nešmenų, praranda savo transportinę galią, nebegali jų pernešti ir akumuliuoja pačioje upės vagoje. Taip formuojasi sąnašinės, arba akumuliacinės, salos. Paprastai tokios salos susiformuoja po pavasario potvynių, kai srautas neperneša didelio nešmenų kiekio, – staiga, pažemėjus upės vandens lygiui, virš vandens paviršiaus išnyra sausumos plotai, arba seklumos, kurios, susidarius palankioms hidrologinėms sąlygoms, transformuojasi į salas. Salose įsitvirtina augalai, kurie sulaiko nešmenis, labiau stabilizuoja salą ir, jau esant ir aukštesniam vandens lygiui, salos negali būti išplautos.

– Kas yra tie nešmenys? Iš ko gali susidaryti sala?

– Sala – tai iš viso upės baseino plokštuminės nuoplovos, linijinės erozijos metu arba intakais į vagą patekę nešmenys  arba pačioje vagoje ardomi krantai ir pan.

– Jūs apskaičiavote, kad šiuo metu 17 upių, ilgesnių nei 100 km, yra apie 1 000 salų. Vidutiniškai kiekviena upė galėtų turėti po 60 salų. Nuo ko priklauso salų skaičius upėje?

– Priklauso nuo daugelio sąlygų. Natūralių salų susiformavimas priklauso nuo upės tekėjimo, fizinių, geografinių, hidrologinių sąlygų, nuogulų atsparumo išplovimui. Salos – kaip indikatorius atspindintis, hidroklimatinius teritorijos pokyčius. Vandeningais metais jos gali būti išplautos, sausu periodu vyksta salų užaugimas, stabilizacija ir tolesnis augimas.

– Jei salų daugiau, vadinasi, upės galėjo paimti daugiau nešmenų iš įvairių vietų?

– Arba kerta teritoriją, kur grunto atsparumas išplovimui yra mažesnis ir nešmenys lengviau išplaunami bei suklostomi upės vagoje.

– O kokios upės turi daugiausia salų?

– Daugiausia – Šventoji. Ji ir pagal salų skaičių, ir pagal salų užimamą plotą vandens paviršiuje yra pati salingiausia ir salėčiausia Lietuvos upė. Matyt, įvairios sąlygos upės baseine, pačiame slėnyje, vagoje lemia tokį upės salingumą ir salėtumą. Mažiausiai salų iš tiriamų upių turi Mituva, nors ji irgi pakankamai ilga, daugiau kaip 100 km. Mažą salų skaičių gali lemti tai, kad upė yra sureguliuota trimis tvenkiniais, kuriuose salos yra nusodinamos.

– Per kiek laiko susiformuoja viena sala?

– Sunku pasakyti, nes sala gali susiformuoti ir per vieną sezoną, susidarius palankioms sąlygoms. Jei po aukšto potvynio, kai buvo pernešama daug nešmenų, būna sausas periodas, vyksta salų užaugimas, stabilizacija, ir sala gali susiformuoti per trumpą laiką. Tačiau, jei būna kažkokie vandeningi periodai, salos gali būti išplautos. Lietuvos upėse didžiausios salos užima daugiau kaip 10 ha, o jų aukštis siekia 5–6 metrus.

Tikimybė, kad tokios salos bus apsemtos, pavyzdžiui, Neries upėje, yra mažiau kaip 1 proc. Jos apaugusios dideliais medžiais, kai kur net mišku, tad jų išplovimas yra mažai tikėtinas. Tokioms saloms daugiau kaip 40 metų, tad jos santykinai stabilios. O mažesnės salos priklauso nuo hidrologinio upės režimo: jos gali būti išplautos arba transformuotis ir susiformuoti į santykinai stabilią salą. Jei salos suformuotos iš vienodai išplovimui atsparaus grunto, jų ir forma simetriškesnė. Salos suformuotos iš grunto, kurio atsparumas yra skirtingas, gali būti ne tokios stabilios ir ne tokios simetriškos.

[...] Pagal augaliją galima suprasti, kuri salos vieta yra seniausia. Medžiai rodo, kad ta  salos vieta seniausia. Be to, tai vietai, kur auga medžiai ir krūmai, mažesnė tikimybė būti apsemtai. Žoline danga apaugusios salos yra jaunesnės arba yra semiamos vandens, dėl drėgmės pertekliaus ten negali formuotis medžiai.

– Jei žmogus norėtų įsikelti į salą, jis turėtų ieškoti tų salų, kuriose jau yra medžių? Nes tai rodo tvirtesnį pagrindą?

– Dar rodo ir tai, kad tos salos neapsems.

– Kalbant apie potvynius Lietuvoje, bene ryškiausia vietovė yra Nemuno delta Rusnėje. Kokia tikimybė, kad, susiformavus daugiau salų, potvynių tikimybė kitose Lietuvos vietose didės?

– Salų susiformavimas, kaip minėjau, vagoje sumažina upės srauto pralaidumą. Tokiose atkarpose ypač pavasarinių ledonešių metu susidaro sangrūdos ir kitokių nešmenų sankaupos, o tai didina pavojingų potvynių tikimybę. Prieš kažkiek metų stipriai apgyvendintoje teritorijoje tarp Jonavos ir Kauno, pakilus upės vandens lygiui ties Neries žemupio salomis ir susidarius sangrūdoms, buvo apsemta gyvenamoji teritorija, pastatai. Taigi buvo padaryta nemažai žalos. Todėl salų formavimosi ir evoliucijos stebėsena yra svarbi prognozuojant ir potvynius. Tačiau apie potvynių riziką reikėjo galvoti prieš statant pastatus ar apgyvendinant teritoriją. Pastatus reikėjo statyti aukštesnėse vietose, ne prie pat upės kranto ar upės pakrantėse. [...]

– Ką teigiamo duoda salos susidarymas?

– Sala – kraštovaizdžio puošmena. Kažkur skaičiau, kad salos – kaip geomorfologinis upės dekoras. Salos svarbios vandens turistams. Taip pat jos ypač svarbios biologiniu aspektu, nes izoliuotoje aplinkoje formuojasi savitos augalijos ir gyvūnijos buveinės, salos yra migruojančių paukščių sustojimo vietos, retų paukščių perimvietės.

– Lietuvos salos didėja ar mažėja?

– 15 metų salų pokyčių stebėsena parodė, kad daugumos šių stebėtų 17 upių salų plotai didėja, o kai kurių išliko stabilūs. Tai gali būti siejama su maksimaliu potvynių mažėjimu. Salos nebeišplaunamos, nešmenys paliekami vagoje, geresnė situacija padeda užaugti augalams. Neries upės stebėjimai XIX a. pab.–XX a. pr. ir XX–XXI a. sandūroje parodė, kad vidutinių maksimalių potvynių skaičius sumažėjo 43 proc. Tai galėjo lemti ir salų plotų augimą, salų užaugimą augalais. Ir ateityje, jei būtų didelių potvynių arba ledonešių, gali būti neprognozuojamų potvynių tokiose salingose upių atkarpose.