Kita vertus, yra žmonių, kurie ne slepiasi nuo žaibavimo ir griausmų, o juos medžioja. Vienas tokių bebaimių – Tadas Janušonis, save vadinantis audrų medžiotoju.

– Ar audrų medžiotojams ši vasara buvo sėkminga?

– Tragiškai nesėkminga, nes praktiškai du mėnesius jokių žaibų nematėme, tik neseniai pažaibavo ir buvo daug džiugesio.

– Kaip vyksta žaibų, audrų medžioklė?

– Iš pradžių žiūri prognozes, lauki ir tada žiūri jau realiu laiku. Atsidarai kokį nors kritulių radarą ir matai, ar lyja, ar smarkiai. Jeigu lyja labai smarkiai, dar pasižiūri žaibų žemėlapį, jeigu žaibuoja, vadinasi, galima ten važiuoti ir kažko tikėtis. Daugmaž taip ir vyksta. Ten pagal radaro struktūrą žiūri, iš kurios pusės žiūrėti.

– Koks viso to tikslas?

– Tikslas, matyt, kaip ir žvejyboje, tiesiog kažkoks malonumas. Įvažiuoti į audrą niekada nėra tikslas, nes kai įvažiuoji, nieko nesimato. Matai pilką dangų, pila kaip iš kibiro ir jokio įdomumo. Dažnai tenka tai padaryti, bet visada tikslas yra save pastatyti tokioje vietoje, kur nelyja, kad būtų galima saugiai pastatyti kamerą, kad tavęs netyčia nenutrenktų. Visada ieškome geriausio taško, iš kurio galėtume stebėti, fotografuoti. Nuotrauka jau tik pašalinis viso gaudymo rezultatas.

– Ar nebaisu?

– Aišku, kad baisu, bet stengiamės maksimizuoti saugumą. Jokio vaizdo ir malonumo, kai virš galvos daužosi.

– Vis kalbate daugiskaita. Kiek jūsų yra?

– Anksčiau turėjau kelis gerus konkurentus, dabar jie yra mano patys geriausi kolegos. Tokių aktyvių mūsų yra apie dešimt, daugmaž apėmę visą Lietuvą. Keli bazuojamės Vilniuje, tad kartais šokame kartu į automobilį ir lekiame. Kartais, jeigu labai toli, prašome, kad kas kitas važiuotų ir žiūrėtų, kas ten vyksta.

– Tai svarbiausia pamatyti, o paskui ir įamžinti?

– Sunkus klausimas. Įamžinti irgi labai svarbu. Mes užsiimame ne tiek menu, kiek dokumentacija sau. Žmonėms parodyti irgi labai malonu. Labai gera gauti tūkstančius reakcijų. Tas irgi duoda daug džiaugsmo, nemeluosiu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar savo nuotraukas koreguojate?

– Čia sunkus klausimas, nes neįmanoma nufotografuoti nuotraukos, kurios nepaliestų jokia kompiuterinė programa. Jeigu aš telefonu padarau kokį nors kadrą, tai telefonas taip smarkiai apdirba nuotraukas, kaip joks fotošopas neliečia. Kai fotografuojame, mes renkame žalią medžiagą, nuotrauka gaunasi vos ne pilka, nėra jokių spalvų, ir tada jau pats turi viską sureguliuoti, kad galėtum perteikti žmogui.

– Ar galima fotografuoti telefonu, o gal reikia specialios technikos?

– Telefonu laisvai įmanoma, tik filmuojant tada atsiranda labai blogi efektai, pavyzdžiui, dėl tam tikrų techninių aspektų pusė kadro šviesu, o pusė – tamsu. Su žaibais yra sudėtingoka.

– Kur norėtumėte nuvažiuoti ir pagaudyti žaibus?

– Žiūri, pavydi tų amerikų, bet vis tiek įdomiausia Lietuvoje, savame krašte.

– Ar žiemą turite ką veikti?

– Žinoma. Ir pašvaistes gaudome, ir šviesos stulpus, ir halus, ir meteorus. Mes gaudome viską, kas yra danguje, ir mums tai yra įdomu.