Čepkelių pelkė, saugoma Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate, yra didžiausia išlikusi žmogaus veiklos nepakeista, nesudarkyta aukštapelkė Lietuvoje. Jau penkti metai iš eilės Čepkeliai yra pasausėję, o prieš tai visą dešimtmetį (2004–2014 m.) pelkė buvo vandeninga, klampi. Šiais metais jau kovo pabaigoje vandens lygis aukštapelkės pakraščiuose toks, koks vandeningais laikotarpiais būna vasaros viduryje. Paprasčiau tariant, pelkės pakraščiai jau išdžiūvę.

Toliau nuo kranto įrengtuose vandens lygio stebėjimo gręžiniuose fiksuojama, kad aukštapelkė žiemos metu sukaupė šiek tiek vandens – vandens lygis pakilęs. Vis dėlto didžioji šio pelkyno vandens dalis netgi nepasieks aukštapelkės žemesnių pakraščių: išgaruos, liks durpių klode, jį išgarins augmenija. Visus iš pelkyno ištekančius klampupius, upeliukas dabar stropiai tvenkia bebrai ir taip palaiko kiek tik įmanoma aukštesnį vandens lygį. Bet ir bebrams pamažu vis dėlto tenka atsitraukti link Katros upės, kuri, turėdama požeminio vandens maitinimą, visiškai neišdžiūsta ir vasaros sausrų metu.

Ypač vaizdingai į daugiamečius Čepkelių pelkyno vandeningumo periodus reaguoja Lygucio ežeras. Čepkelių raistas tolimiausiame savo šiauriniame iškyšulyje ties Lynežerio kaimu susisiekia su šiuo nedideliu 1,2 ha ploto ežeru. Į jį atiteka vanduo iš Čepkelių pelkės. Šis ežeras ypatingas tuo, kad jis kartais išdžiūsta – tai įvyksta tada, kai sausringais metais vandens srautas iš Čepkelių pelkės nutrūksta, pati pelkė pasausėja, pažemėja vandens lygis visame Čepkelių pelkyne. Tada Lygucis pamažu senka, kol visai išdžiūsta. Lietingais, drėgnais metais Čepkeliuose pakyla vandens lygis, ir šis ežeras vėl prisipildo iš pelkės atitekančiu vandeniu.

Sausais laikotarpiais, kada Lygucis išdžiūsta, ežero dugne suželia žolė, netgi pridygsta medžių daigų. Vėliau naujas potvynis Lygucį vėl paverčia tikru ežeru. Iš pelkės atitekantis vanduo kiekvieną kartą performuoja ežero dugną – keičiasi jo giliausia vieta ir pats gylis, siekiantis keletą metrų.

Vietiniams Lynežerio kaimo gyventojams jau keletą šimtmečių puikiai žinomos Lygucio išdžiūvimo ir naujo prisipildymo istorijos. Ežero vandeningumą nuo XX a. paskutiniųjų dešimtmečių fiksuodavo ir čia atvykstantys mokslininkai, kurie tyrinėdavo Čepkelių raisto hidrologinę raidą: antai 1971 m. vasarą Lygucio ežeras buvo visai išdžiūvęs ir be vandens buvo iki pat 1977 m. Nuo 1978 m. Lygucio ežeras vėl prisipildė vandens ir išbuvo vandeningas beveik keturiolika metų. Sausringais 1991 m. ežeras vėl ėmė sekti ir 1992 m. išdžiūvo – be vandens išbuvo iki XX a. pabaigos–XXI a. pradžios, o 2002 m. žiemos pabaigoje ežeras per kelias dienas prisipildė atitekančiais iš Čepkelių raisto vandenimis. Vis dėlto sausringą 2002-ųjų vasarą Lygucis taip pat seko, o rudeniop visiškai išdžiūvęs ir išliko toks dar beveik dvejus metus, iki 2004 m. pavasario, kai pelkėje kilęs potvynis vėl staiga iš naujo užtvindė ežerą.

Nuo tada iki 2014 m. Lygucis visą dešimtmetį buvo sklidinas vandens. Pavasariniai potvyniai šiuo drėgnu laikotarpiu dažnai netgi perpildydavo ežerą – vanduo išsiliedavo per krantus ir tekėdavo iš ežero į aplinkinius miškus, o vasaromis vandens paviršius nusistovėdavo ties kranto linija.

2015 m. Čepkeliuose buvo potvynis, o šiemet – visiška sausra, tik bebrai, kur įmanoma, bando palaikyti vandens lygį.

Nuo 2015 m. Lygucis vasaromis ir vėl išdžiūdavo, o 2019–2020 m. žiemą visą laiką išliko be vandens ir toks sausas yra ir šiuo metu. Kaip ir visa Dzūkijos gamta, Čepkeliai laukia lemtingo lietaus.