Būtų didelis netikėtumas partijų ir politikų rinkimų programose rasti pasižadėjimą saugoti lūšis ar saulašarių augavietes. Artėjant rinkimams, aplinkosaugos tikslus nusveria pažadai, susiję su finansine nauda. Ar iš tiesų lietuviams nerūpi aplinkosauga?

Prieš kelerius metus kasmetiniame „Atliekų valdymo forume“ kalbėjęs bendrovės „EMP Recycling“ vadovas bei Žaliųjų partijos atstovas Almontas Kybartas padarė išvadą, jog aplinkosaugos problemoms politinių partijų programose dėmesio beveik neskiriama.

Nusveria finansinė nauda

Šiandien A. Kybartas teigia, jog situacija praktiškai nepasikeitė, nors aplinkosaugos problemų – nors vežimu vežk.

„Partija „Tvarka ir teisingumas“ valdo Aplinkos ministeriją. Nors prieš rinkimus žiūrėjau jų programą, ir ten apie aplinkosaugą buvo minimaliai [informacijos]. Na, jie kažką daro: imasi permainų, naikina kai kurias senas institucijas, steigia naujas, rokiruoja žmones. Tačiau, kad aplinkosaugos srityje būtų nuveikta kas nors esminio, nepasakyčiau. Kol buvo A. Mazuronis, dėmesio ir konkretumo buvo daugiau“, – vertino A. Kybartas.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius taip pat negailėjo kritikos nenuveiktiems darbams. Tačiau kartu jis pripažino, jog lietuviams finansinė nauda yra gerokai svarbesnė už gamtos vertybes. Todėl esą ir politikai, žinodami „jautriausias“ rinkėjų vietas, juos užverčia pažadais pakelti atlyginimus, pensijas arba sumažinti mokesčius.

„Pinigai ar gamta? 90-čiai procentų lietuvių nekyla klausimas, ką pasirinkti. Politikai reaguoja į tokius prioritetus“, – komentavo A. Gaidamavičius.

Jis taip pat sugriovė mitus apie nuo senovės puoselėjamą lietuvių meilę gamtai.

„Išnagrinėjau daug literatūros ir priėjau prie išvados, kad lietuviai visada buvo dideli materialistai. Na, šiek tiek saugojome tas šventas giraites, tačiau tai buvo daroma iš religinių paskatų. Ir dabar stebiu visuomenės abejingumą, kai plynai kertami Lietuvos miškai“, – sakė A. Gaidamavičius.

Jis pridūrė, jog privačių miško savininkų taip pat neįkalbėsi net mažiausio plotelio paversti privačiu draustiniu – kitaip tariant, atskirti miško plotą, kurio kirsti negalima.

„Gamta mes džiaugiamės, bet kad nors pirštą dėl to pajudintume... Žmonės gyvena savo patogų gyvenimą miestuose. Galbūt kalbu labai pesimistiškai, tačiau ši karta, augusi pusiau tarybiniais, pusiau nepriklausomos Lietuvos metais, manau, išgyvena tarsi viduriniojo amžiaus krizę. 1986–1987 metais tie patys žmonės, kuriuos dabar kritikuoju, darė stebuklus ekologijos srityje – kovojo dėl ekologijos...“, – prisiminė A. Gaidamavičius.

Už gamtos teikiamas paslaugas jau mokame

Pasaulinėje žiniasklaidoje ne taip seniai atsirado terminas „ekosistemų paslaugos“. Juo remiantis gamtos, aplinkos mums teikiama nauda įvertinama pinigais – tai pritaikyta tiems, kurie geriausiai supranta „pinigų kalbą“.

„Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikęs dėl viso to įvertinimo doleriais bei eurais, tačiau dabar galvoju – o gal iš tiesų taip lengviau suprastume jų vertę? Gal atsivertų akys? Gal apsimoka saugoti tą mišką, jei jis sutaupo tūkstančius eurų? Kiek jis vertas, kaip ekosistema, o ne kaip medienos rietuvės? Gaila, kad kol kas niekas tų ekosistemų mums teikiamų paslaugų vertės Lietuvoje dar neapskaičiavo“, – svarstė A. Gaidamavičius.

Paklaustas apie didžiausias Lietuvos aplinkosaugos problemas, gamtininkas teigė, kad, jei būtų atsisakyta plynų kirtimų arba bent jau jų mastas sumažintas perpus, didesnių problemų Lietuvoje nebeliktų.

„Kuo mes išsiskiriame iš Vakarų Europos? Natūraliu kraštovaizdžiu. Ir miškai yra pagrindinė šio kraštovaizdžio sudedamoji dalis. Ir jis naikinamas,“ – tikino gamtininkas.

Gamtininkas pabrėžė, jog kišimasis į natūralią gamtą jau atsirūgsta: sovietiniais metais daugybė smulkių upelių buvo tiesinami ar melioruojami. Todėl dabar, atėjus plaukimo baidarėmis madai, bene vienintelėje natūralioje Ūloje susidaro kone baidarių spūstys. Šios pramogos kaina vis kyla – dabar pasiplaukiojimo Ūlos upe malonumas kainuoja netoli 6 eurų vienam asmeniui.

Viceministrą nustebino partijų programos Vilniuje

Socialdemokratų partijai atstovaujantis dabartinis Aplinkos viceministras Linas Jonauskas teigia, jog bent jau jų partijos programoje aplinkosaugos sričiai skirta dėmesio.

„Net neabejoju, kad save gerbianti partija privalo turėti tą aplinkosauginę dalį. Žmonės, rinkėjai labai aiškiai turėtų matyti politiko požiūrį į šiuos dalykus, nes viskas yra aplinka, kurioje mes gyvename: transportas, spūstys, žaliosios erdvės, medžiai, parkai, želdynai, konteineriai, šiukšlių surinkimas, jau nekalbant apie nacionalinio lygio prioritetus, tokius, kaip atsinaujinantys energijos ištekliai, miškų politika. Nepaisant to, kad dažna partija to neįrašo į programą, šie dalykai turėtų būti įtraukti. Galbūt partijose yra problemų su aplinkosauginėmis kompetencijomis? Ne visur yra aplinkosaugos specialistų“, – svarstė L. Jonauskas.

Viceministras pripažino, jog akcentai sudedami ant švietimo, ekonomikos, socialinių problemų, tuo metu aplinkosauga lieka nuošalyje.

„Dėl savivaldybių lygmens esu nustebęs. Manau, kad šiandien vienas aktualiausių klausimų  miestuose – ir ypač vilniečiams – yra atliekų išvežimas. Važiuojam, piktinamės, kad konteineriai retai išvežami, pilna šiukšlių, viskas atrodo neestetiškai, ir mokesčiais piktinamės. Ir kad nors viena partija būtų paėmusi ir sudėliojusi labai paprastai: „Štai yra tokia problema, ir mes ją pasižadame spręsti“, – stebėjosi viceministras.

Kita vertus, viceministro nuomone, partijų atstovai, sudarydami savo programas, orientuojasi į tai, kas šiandien žmonėms yra svarbiausia.

Pasak jo, kur jau kur, bet Vilniuje aplinkosauginės problemos yra itin ryškios.

„Spūstys, kietosios dalelės, kenkiančios žmogaus sveikatai, atliekų išvežimo klausimai – egzistuoja labai daug aplinkosauginių problemų“, – sakė L. Jonaukas.

Jis pridūrė, jog kietųjų dalelių poveikio vilniečiai nei pajus, nei pamatys, ir dėl užteršto oro nejaučia fizinio diskomforto, nors tarša anksčiau ar vėliau atsiliepia sveikatai.

„Tuo metu akivaizdu, kad, jei pilkame rajone atsiras sutvarkytas parkas, rinkėjai tai iškart pamatys ir įvertins“, – pavyzdį, kaip politikai renkasi prioritetus, pateikė L. Jonauskas.

Paprašytas įvardyti pagrindines Lietuvos aplinkosaugos problemas, viceministras teigė, kad negalėtų išskirti vienos.

„Manau, kad visos jos yra prioritetinės. Man, kaip aplinkosaugininkui, šiuo metu išskirti kažkurias problemas būtų sudėtinga, nes jų yra labai daug, ir jos didžiulės. Pradedant atliekų tvarkymu, rūšiavimu, išvežimu, miškų politikos programa, biokuro panaudojimu, su kuo susiję ir taršos klausimai. Galiausiai niekas neakcentuoja, jog šiandien per privačių namų kaminus paleidžiama daugiausiai biokuro, ir tai nėra efektyvu. Ir baigiant namų renovacija – kuo daugiau jų renovuosim, tuo mažiau reikės kuro sąnaudų, mažiau užteršime aplinką“, –  vardijo L. Jonauskas.

A. Knystautas: negalvojame apie rytdieną

Visuomeninio judėjimo „Už gamtą!“ vadovas ornitologas dr. Algirdas Knystautas įžvelgė kitokias problemas. Jis skundėsi, kad, vos susivieniję ir pradėję dėl ko nors kovoti, žalieji iškart apkaltinami gaunantys finansavimą iš Rusijos arba „Gazprom“.

„Žmonės neįsivaizduoja tokio dalyko, kaip savanoriška iniciatyva! Jie mano, kad viską galima daryti tik už pinigus“, – piktinosi gamtininkas.

„Jokie socialiniai ar ekonominiai veiksniai negali būti pasiteisinimas naikinti gamtą“, – sakė A. Knystautas, pridūręs, jog rūšių saugojimas kartais prilygsta sovietmečio įpročiams. Tuo laikotarpiu rūšių išsaugojimui skirta daug dėmesio, tačiau augintos tik „liaudies ūkiui“ naudingos rūšys, pavyzdžiui, sabalai.

„Dažniausiai vyksta savigyra: „Lietuva – švariausia, Lietuva – gražiausia, štai Anglijoje likę mažai augmenijos, pas mus – daug.“ Na, tai tuoj ir pas mus liks mažai! Vaikomės pelno visiškai negalvodami apie rytdieną“, – širdgėlą liejo A. Knystautas.

Privati nuosavybė – ne šventa karvė

Paklaustas, kokios aplinkosaugos problemos Lietuvoje turėtų būti prioritetas, A. Knystautas mini visai kitas problemas nei ankstesni pašnekovai.

„Biologinės įvairovės išsaugojimas – kadangi ji nyksta dideliais tempais. Tai vyksta todėl, kad yra įsivyravusi bloga žemės ūkio praktika – daromi arimai, nepaliekama nė gabalėlio natūralių žolynų, kur galėtų tie patys vieversiai ar kiti gyvūnai prasimaitinti. Kiek žūsta griežlių, kiek – kiškučių mažų... Lietuvoje retenybė vieversį pamatyti – kur tai matyta?! Tarybiniais laikais jų buvo pilna – dėl neūkiškumo, o ne todėl, kad jais labai rūpinosi“, – kalbėjo A. Knystautas.

Gamtininkas svarstė, jog, pasitelkus politinę valią, turėtų būti nustatytos aiškios taisyklės, kad ūkininkai suprastų, jog tam tikrus veiksmus atlikti gamtos labui yra būtina.

Antra problema, kurią įvardijo gamtininkas, yra Lietuvoje „šventa“ privati nuosavybė.

„Neva į ją niekas neturi teisės kištis. Kaip tik turi – ir privalo! Jei ta nuosavybė yra gamta, kažkas turi žiūrėti, ką jūs ten išdarinėjate“, – dėstė dr. A. Knystautas.

Ar savininkai laikosi aplinkosaugos taisyklių, turėtų prižiūrėti aplinkosaugininkai. Tačiau gamtininkas jų galiomis netiki.

„Balžio ežeras, apie kurio paukščius dar kažkada rašiau kursinį darbą, visas užstatytas, nesilaikant jokių pakrančių apsaugos taisyklių. Dabar, girdėjau, sugalvojo sprendimo būdą – pasakyti, kad tai ne ežeras, o pelkė. O pelkėje statytis jau galima“, – piktinosi gamtininkas.

Jis pripažino, kad mūsų gamta atrodo lyg ir neblogai, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Mūsų akys nėra tobulas organas – žaliuojančiose pievose ir tyvuliuojančiuose ežeruose, ošiančiuose miškuose drastiškai nyksta rūšys.