Lietuvoje kovas – pati tikrojo pavasario pradžia. Pavasariui mes skiriame didžiausius savo lūkesčius, o labiausiai norėtume, kad jis būtų pats gražiausias, švelniausias, šilčiausias. Žodžiu, pats pats... Ar pavasariui svarbūs mūsų norai ir svajonės? O! Pavasaris yra iš amžinybės. Jis yra toks tikras, kad negalima abejoti jo pasirinkimu ir tuo, ką jis daro. O mūsų svajonės?.. Būtų blogai, kad jų neliktų, kad neturėtume, ko laukti, tikėtis, apie ką kalbėti. Tai kas, kad jos būna daug gražesnės už tikrovę.

Apsižvalgęs prisimeni, kad tokius pačius vaizdus jau kažkur matei... prieš mėnesį, čia pat. Pavasariški orai ir vaizdai mus lydi nuo vasario pradžios. Ar galima sakyti, kad tiek trunka ir pavasaris? Tikrai ne.

Tenesuklaidina jūsų akys, reginčios plikus laukus ir tirpstantį ledą. Tai dar nėra vieninteliai pavasario ženklai. Reikia žiūrėti į žemę, medžių pumpurus, augalų daigus. O dar geresnis ženklas – paimti žemės grumstelį (kad ir nuo kurmiarausio) ir pauostyti. Paprastai net to nereikia – žemė kvepia! Ne bet kaip, o pavasariškai, tik šiam metui būdingu aromatu.

Iš kur jis, tas sunkiai apsakomas mielas kvapas? Jį sukuria dirvožemyje gyvenančios bakterijos. Šviesos pliūpsniai, saulė, skatina jų dauginimąsi. Jų neregime, tačiau jaučiame jų išskiriamą aromatą, jis būdingas tik pačiai pavasario pradžiai.

Dar vienas pavasario ženklas – sulos tekėjimas. Šiemet medžių kamienai nebuvo įšalę kaip rimtą žiemą, todėl klevų sula tekėjo jau vasario pradžioje, o dabar daug kur klevai jos pasiūlyti negali. Dabar lauksime beržų sultekio. Kai kas sako, kad beržo sula ne tokia gardi , ne tokia saldi. Gal ir taip, tačiau ji – pats geriausias, pats gaiviausias šio pavasario meto gardėsis. Beje, ja mėgaujasi ir geniai, voverės, kurie sugeba jos patys gauti, o vėliau sula suvilioja muses, drugius.

Kovas į Lietuvą grąžina paukščius. Tačiau kol kas tos keliolika rūšių, dabar jau sugrįžusios į tėvynę, pasirodė kur kas anksčiau, vasarį. Taigi gali būti, kad jos visai neskubėjo ir daugiausia šių rūšių paukščių dar tik parskris.

Tik pažiūrėkite – vieversius jau matėme sugrįžusius, o jų, virvančių virš arimų, dar nematyti. Tas pats ir su varnėnais, pempėmis. Gervės, pasklidusios po raistus, kai kada skrenda į laukus maisteliauti. Čia suranda želmenų, pernykščių grūdų.

Į Nemuno deltą susirinko pirmieji žąsų, ančių pulkai. Vienų gulbių giesmininkių yra daugiau kaip pusantro tūkstančio. Šios sankaupos tirštės, bus vis turtingesnės. Kad tik vandens laukuose pakaktų.

Kol visi mes vasario gale žvalgėmės pavasario ženklų, Žemaitijoje, apie Telšius, staiga iškrito storas purus sniego sluoksnis. Jis laikėsi neilgai, bet kai kur net dabar yra jo likučių. Tačiau viso šio sniego žiemai jau nereikia, jis labiausiai pravers gamtai, kliūstelėjęs daug naujo vandens...

Viena pavasario savaitė gali lemti labai daug naujienų ir įvykių. Žvalgykimės, kuo daugiau laiko praleiskime ore, gerkime sulą ir klausykimės – o gal jis jau virva – mūsų kaimynas vieversys. Jei taip, nukelkime kepurę ir pamokime ranka – sveikas, vieversy, sveikas, pavasari!