Po Joninių buvo dar kita svarbi vasaros šventė – šventųjų Petro ir Povilo diena. Po jos, sako, turi nutilti gegutės... Paprastai jos to nedaro, nes apie mūsų šventes nieko nežino ir turi dar daug savo nepabaigtų darbų – metus skaičiuoti ir savo gimine rūpintis.

Išgirdę tokius žodžius, jūs tik nusišypsosite – ką ten jos rūpesčiai... Išmėto kitiems savo kiaušinius, ir tiek... O iš tikrųjų ir toks veisimosi būdas nėra paprastas. Be to, jis yra vienintelis šiai rūšiai, kitaip paukščiai daryti negali nieko ir nemoka.

Taigi gegutės dar netyla ir liepa vasaros nepersveria kiton pusėn. Dar negreit, po poros savaičių, jos vidurys... O dabar Lietuvoje žydi liepos. Taip taip – nekraipykite galvų ir nesakykite, kad jūsų pašalėje jos jau baigia žydėti.

Taip gali būti, tačiau ar žinote, kokias liepas sodinote, kokios yra jų rūšys? Gali būti, kad tai net ne grynosios Pietų Europos ar Šiaurės Amerikos liepos, o jų hibridai. Kas ten supaisys, kaip jie reaguoja į mūsų orus, į mūsų gamtinius ciklus. Tikrasis liepų žydėjimas būna tada, kai žiedus išskleidžia mūsiškės, mažalapės liepos. Jos yra mūsų girių senbuviai, nors dabar natūraliai auga ne visur.

Liepai tenka svarbūs metų darbai, iš kurių pats didžiausias – vasarą persverti antron pusėn. Sakysite – tai įvyks savaime, tam nereikia jokių pastangų. Manau, kad taip sakydami jūs klystate – juk tai nėra tik laiko svarstyklės, tai yra vasaros brandos lūžis, gamtos aruodų pilnėjimo įrodymas.

O tie aruodai žodžiu neapsakomi, jokiais matais nepamatuojami. Jie be galo dideli ir turtingi, bet jie tokie, kokių reikia gamtai. Juose nieko nebus sukaupta be reikalo. Štai kodėl liepai nebus lengva, tuo labiau kad mes stovėsime greta ir bambėsime, nes mūsų poreikiai dideli.

Taigi nepamirškite, kad jau liepa, kad žydi liepos ir laikas prisirinkti liepų žiedų. Žiemą jie bus brangesni už medų.