Dėl kraujavimo stabdymo - ta žmogui visiškai ne pavojinga prarasti keletą ml kraujo. Mes instinktyviai puolame jį stabdyti. Suprantama, jeigu jis gausus ir dar arterinis - tai daryti būtina. Tačiau jeigu yra pavojus per žaizdą patekti toksinui ar užkratui - kraujavimas sužeidimą išplauna net geriau, nei betkoks vanduo. Staigus, net nepavojingo kiekio kraujo praradimas ir dar šokas, dali kelti galvos svaigimą ir net sąmonės praradimą. O štai čia tai jau slypi pavojus: sąmonės netekus - prarasime dar daugiau kraujo ir kils pavojus jos jau daugiau nebeatgauti. Taigi, nesant greta kito žmogaus, kuris galėtų teikti mums pagalbą - šituo rizikuoti negalima. Išvada - Traumuotąjam privalome padėti kiekvienas, pagal savo žinias, mokėjimą bei išgales. Čia mes, kol nėra tos srities specialisto, jau ir gelbėtojas, ir chirurgas, ir tvarstytojas, ir terapeutas, ir psichoterapeutas vienu metu. Čia neturime teisės pulti į isteriką, nes reikia veikti ir veikti nedelsiant.
(be temos)
(be temos)