Artėjant rudeniui, galima pagalvoti apie vaistinių augalų sodelių plėtrą. Kero dalijimu, šakniastiebių dalimis rudenį galima dauginti daugelį daugiamečių vaistinių augalų. O kad jie puikiai augtų ir kitąmet džiugintų gausiu derliumi, reikia žinoti, kokių sąlygų reikalauja viena ar kita rūšis.

Reikia nevienodų sąlygų

Vaistažolių augimui būtini penki pagrindiniai veiksniai: šviesa, šiluma, drėgmė, oras ir maisto medžiagos. Jie tarpusavyje yra glaudžiai susiję ir nepakeičiami vienas kitu.

Kadangi vaistažolių yra daug rūšių, jų biologinės savybės yra skirtingos, tad ir joms augti reikia nevienodų aplinkos sąlygų. Svarbu gerai žinoti augalų savybes ir jų augimo sąlygas.

Vaistažolių fiziologiniam vystymuisi ir augimui daug įtakos turi apšvietimo trukmė ir stiprumas. Beveik visos vaistažolės mėgsta saulėtas, gerai apšviestas vietas.

Daugiausia šviesos reikia paprastajai kraujažolei, kvapniajam bazilikui, tauriajam bobramuniui, vaistiniam šalavijui, vaistiniam čiobreliui.

Pusiau pavėsyje gali augti stambiašaknis snaputis, vaistinė šventagaršvė, o vaistinė gelsvė mėgsta ūksmingas vietas, bet gali augti ir saulėtoje vietoje.

Atkeliavo net iš Amerikos

Maisto medžiagoms pasisavinti, kvėpuoti, vandeniui garinti reikia tam tikros temperatūros. Nuo šilumos priklauso visų fiziologinių procesų, vykstančių augaluose, intensyvumas.
Dauguma Lietuvoje auginamų vaistinių augalų – įvežtiniai.

Vaistažolės yra atkeliavusios iš įvairių kraštų: rausvažiedė ežiuolė – iš Amerikos prerijų, vaistinė gelsvė – iš Azijos, vaistinis čiobrelis – iš Viduržemio jūros pakrančių, vaistinė medetka ir melisa – iš Pietų Europos. Tad ir jų poreikis šilumai įvairus.

Kaip šilumamėgės vaistažolės žinomos vaistinė melisa, didžioji nasturtė, paprastasis čiobrelis, paprastasis kmynas.

Šalnų labiausiai nepakelia gvazdikinis serentis, didžioji nasturtė, o krūminė sidabražolė ir kalninė arnika, atvirkščiai – šalčiams atsparios.

Kritulių beveik pakanka

Vaistažolės gerai auga ir vystosi, kai dirvoje yra pakankamai drėgmės. Vanduo įeina į augalų ląstelių protoplazmos ir sienelių sudėtį, palaiko reikiamą turgorą, taip pat yra visų organinių medžiagų sudėtinė dalis.

Įvairioms vaistažolėms reikia nevienodo drėgmės kiekio. Daugiau jo reikia vaistinei gelsvei, didžiajam kmynui, blakinei kalendrai, miškinei dedešvai, triskiaučiui lakišiui, medetkai, pipirmėtei, valerijonui, vaistinei taukei, vaistinei svilarožei.

Vaistiniam šalavijui, vaistiniam čiobreliui, gauruotajai ir didžiažiedei tūbei geriau tinka sausesni dirvožemiai.

Neigiamos įtakos augimui bei derliui turi ir drėgmės perteklius. Labiausiai nepakenčia net ir trumpalaikio užmirkimo vaistinis šalavijas, paprastoji kraujažolė.

Nuolydžias, gerai nudrenuotas dirvas mėgsta šlamagraižė leuzėja, vaistinis isopas, paprastoji jonažolė.

Paprastai Lietuvoje daugumai vaistažolių kritulių beveik pakanka, tačiau sausringais metais jas tenka laistyti.

Oro reikia mitybai

Vaistažolės kvėpuoja, kaip ir kiti gyvi organizmai, deguonimi. Jo turi būti pakankamai ir dirvoje, nes dygstančios sėklos ir šaknys taip pat kvėpuoja.

Žemėje trūkstant deguonies, vaistažolės blogai auga. Todėl svarbu palaikyti purią ir neužmirkusią dirvą per visą vaistažolių vegetaciją, kad prie šaknų pakankamai praeitų oro.

Jo ir ypač anglies dioksido (CO2) reikia ir augalų mitybai. Ore pastarojo yra labai mažai (0,03 proc.), o augalai jo išeikvoja daugiau. Daugiausia jo pagamina dirvos organizmai.

Kuo dirvoje daugiau organinių medžiagų, tuo daugiau iš jos išskiria anglies dioksido, taigi augalai daugiau jo gali asimiliuoti ir gausiau derėti.

Dauguma vaistinių augalų mėgsta kalkingas, humusingas, maisto medžiagų turtingas dirvas.

Tinkamiausi vidutinio sunkumo priesmėlio, lengvi ir vidutinio sunkumo priemolio bei humusingi smėlio dirvožemiai.

Juos būtina gausiai tręšti organinėmis trąšomis, giliai įdirbti, sudarant patvarią trupininę struktūrą.