Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų „Kauno diena“ teiravosi Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojo dr. Jono Kasparavičiaus.

Kontrastų nemėgsta

– Daug kam rūpi, ar šį sezoną dar galima tikėtis baravykų.

– Tokia tikimybė yra, bet orai blogina prognozes – jei neatšils, visaip gali būti. Rugpjūtis buvo karščiausias šį šimtmetį, rugsėjo pradžia – viena šalčiausių, nežinia, kokia bus pabaiga, koks spalis. Paprastai po šalnų grybų būna mažiau, bet vienas kitas gali pasirodyti.

– Ši vasara buvo kontrastinga, bet buvo ir drėgmės, ir šilumos. Kodėl beveik nedygo kiti grybai, tik voveraitės?

– Dauguma grybų nemėgsta svyravimų, o buvo karšta, bet sausa, arba užpildavo liūtys, bet atvėsdavo. Žmogui nepatinka kraštutinumai, nepatinka ir grybams, nes nenuspėjama – išaugins vaisiakūnį, o paskui jis sudžius arba liūtis jį paskandins. Grybai mėgsta drėgmę, bet reguliariai, kasdien, po truputį, o per daug vandens jiems nereikia.

Uoslė: pasak J.Kasparavičiaus, kuris grybas geras, o kuris nuodingas, gyvūnai atskiria pagal kvapą. Bet mūsų uoslė per silpna, mes nesugebame atskirti. Belieka mokytis, kuriuos rinkti, kurių nerinkti, nes universalios taisyklės nėra. (Asmeninio arch. nuotr.)

Dabar jau buvo šalnų, gal dar atšils, bet kai kuriems grybams gal įsijungs reakcija, kad nereikia rizikuoti. Tai veikia kaip algoritmas. Grybai neprotauja kaip mes, bet vis dėlto jie auga šimtus milijonų metų, patyrė visokių sąlygų ir susiformavo tokia reakcija: kai nenuspėjama – geriau nerizikuoti.

– Ar tik nuo orų priklauso, grybingi metai ar ne? Ar yra grybų augimo ciklas, pagal kurį galima prognozuoti, kada jų bus daug?

– Tam tikrus ciklus grybai turi. Baravykai šiek tiek pramečiuoja – jei vienais metais dera daugiau, kitais – mažiau, o maždaug kartą du per dešimtmetį jų būna labai daug. Voveraičių ciklas – treji metai. Bet visa tai gali pakeisti orų sąlygos: jei bus sausra ar šalta vasara, nebus ir grybų derliaus.

Grybai labai priklauso ir nuo šalia augančių medžių, su kurių šaknimis sudaro simbiozę. Jei medį užpuls kokie kenkėjai, nugrauš lapus, ir grybai šalia nebederės. Arba medis pernai labai gerai derėjo – pušys ar eglės išaugino nepaprastai daug kankorėžių, ąžuolai – gilių ar buvo sausra, kitais metais grybų gali būti mažiau.

Yra daug veiksnių, bet po rekordinių kiti metai tokie paprastai nebūna.

Ar galima išgrybauti

– Grybai migruoja: dingsta iš ten, kur daug metų dygo, uždera kitur. Kodėl taip įvyksta?

– Kad jie dygtų, turi būti optimalus miško amžius. Baravykai, voveraitės gausiausiai dera ne pačiame jauniausiame, o vidutinio amžiaus, per 30 metų miške, iki 60-ies, o paskui išnyksta, beveik nedera. Gal ir yra grybienos, bet ji negauna reikiamų medžiagų, nes medžiai pasensta. Arba miškas pasikeitė – buvo samanos, o priaugo krūmų, žolių – tarp jų grybams netinka augti, nors grybienos turbūt yra.

Grybas pasirodo tame taške, kuris atitinka jam daugmaž idealias sąlygas: ne per karšta, ne per šalta, yra drėgmės, tinkamas apšvietimas, medžių tankumas, augalų struktūra. Kažkiek metų tinka, bet neamžinai, nes miškas pasensta ar išvirsta koks medis, pasidaro per karšta ar per sausa.

Tos vietos keičiasi kasmet, net ir to paties sezono metu. Sakoma, grybai vaikšto: vasaros pradžioje randama vienoje, paskui – kitoje vietoje, vėlų rudenį dera dar kitoje. Bet būna vietų, kurios kaip indikatorius: kas gerai pažįsta kokį nors mišką, žino, jei kažkurioje vietoje auga kažkokie grybai, jų bus ir kitur, jei nėra, ir kitur neverta ieškoti.

– Ar galima kurią vietą išgrybauti, t.y. jei labai daug išrenkama grybų, ar dėl to kitąmet jų dygsta mažiau?

– Grybas kaip obuolys ant obels: nors nuskinate visus obuolius, obelis kitąmet vis tiek dera. Bet yra šalutinių veiksnių. Grybas yra dirvožemyje, bet, jei labai gera vieta, ją visi žino, atsiranda takų, ištrypiamos, išdraskomos samanos. Dzūkai skundėsi, kad yra tik mažų voveraičių populiacijų. Bet jei kasdien visas kaimas pereina ta vieta, jos nespėja išaugti.

– Grybą rauti ar pjauti?

– Jei gerai jo nepažįstate ar abejojate, geriau atsargiai rauti, kad galėtumėte apžiūrėti iš visų pusių, visas detales. Bet jei pjausite ir paliksite gabaliuką koto, mitas, kad grybiena ims pūti. Grybai gyvena tūkstančius metų, prisitaikę prie daug ko ir, jei dėl tokių niekų žūtų, seniai būtų išnykę.

– Ar Lietuvos miškuose vidutiniškai daugėja grybų, ar mažėja?

– Pas mus vis kerta miškus, o pasodinus mišką grybų bus tik po keliolikos metų, pirma atsiras kazlėkų, paskui – baravykų, voveraičių, kitokių. Bet kai miškas pradeda senti, nuo kokių 60 metų, grybai beveik išnyksta. Tad vidutiniškai grybų nei daugėja, nei mažėja – svyruoja, nes kažkur ima daugėti, o kitur mažėja.

– Kaip dėl geografinio pasiskirstymo – ar teisinga Varėną vadinti baravykų sostine, ar visų regionų miškai panašiai gausūs grybų?

– Konkrečiais metais tai priklauso nuo orų sąlygų. Kai meteorologai sako – vietomis palis, tai kur daugiau palijo, ten ir geresnės sąlygos.

Priklauso ir nuo miškų: Rokiškio rajone voveraitės gal ir visai neauga, nes nėra tokių miškų masyvų arba jie lapuočiai, mišrūs miškai, nėra kaip kad Dzūkijoje, kad derėtų vienos rūšies grybai. Dzūkijoje vienodesni miškai – pušynai, didesni jų plotai ir, jei sąlygos geros, yra ir baravykų, ir voveraičių. Kur didžiausi miškų masyvai, ten ir grybų daugiausia.

Bet jei sausra – Dzūkijoje tuščia. Tada grybų daugiau Žemaitijoje, kur kiek kitokie miškai ir dirvožemiai. Bet ten nėra taip, kad augtų tik viena rūšis – baravykai, yra įvairesnių grybų. Dzūkai gali būti išrankūs ir rinkti tik baravykus, voveraites, žaliuokes. Kiti renka ir piengrybius.

Dauguma grybų nemėgsta svyravimų, o buvo karšta, bet sausa arba užpildavo liūtys, bet atvėsdavo.

Beje, įvairesnių grybų patiekalų ruošiama daugiausia ne Dzūkijoje, o Ignalinos rajone, nes kraštas miškingas ir auga skirtingų grybų.

Tad apibūdinant, kur grybų daugiausia, priklauso, pagal ką vertinsime.

Mėnulio fazės

– Ar iš vakaro prieš grybavimą verta dairytis į dangų? Ar tikrai per jaunatį grybai labiau dygsta ir mažiau kirmija?

– Dėl kirmijimo negaliu tiksliai pasakyti, priklauso, kaip į mėnulio fazes reaguoja vabzdžiai. Bet jos turi poveikį visiems – taip pat ir žmonėms, tik kol sveiki, to nejaučiame. Pilnatis kilsteli vandenį, grybai gali pradėti formuotis, dygti, bet, kol paauga, ateina ir pilnatis. Bandžiau skaičiuoti, vis dėlto nepavyko skaičiais įrodyti, kad, pasikeitus fazei, grybai pradėjo labiau dygti. Nors pagal tai, kas žinoma apie mėnulio fazių poveikį gyvūnams ir augalams, su logika nesipyksta, bet nėra lemiantis veiksnys. Jei sausra ar šalta, gali būti bet kokia mėnulio fazė – grybai neaugs.

– Kokiu tempu auga grybai?

– Esu tai tyrinėjęs. Voveraitė pradeda augti vos nuo 1 mm per parą ir net mažiau; kai paauga iki kelių centimetrų, tada gali ir kelis milimetrus paaugti. Bet iš kepurėtųjų ji, ko gero, auga lėčiausiai.

Baravykas ir dauguma kitų grybų auga beveik dešimtkart greičiau – maždaug 1 cm per parą, o kai jau didesnis – gali ir 2 cm ar daugiau. Bet per naktį jis tikrai neišauga, paviršiuje gali pasirodyti tik jo užuomazga.

Poniabudės kiaušinis formuojasi lėtai, 1 cm per parą; jei šalta, visai niekas nevyksta, bet paskui auga staigiai – 5 mm per minutę. Tai augimo rekordas, bet tik nuo tos fazės, kai ji jau pasirengusi, kiaušinyje susikaupę reikalingų medžiagų. Dabar šis grybas populiarus, žmonės ruošia antpilus, vartoja onkologinėms ligoms gydyti, bet nežinau,kiek tai mada ar rinkodara – anksčiau tam reklamavo musmires.

– Kiek išgyvena išdygęs grybas, jei jo neranda grybautojas?

– Voveraitė auga lėtai, todėl ji atspari, net žiemą, jei pliusinė temperatūra, viena kita auga. Voveraitės pasaulio rekordas – 113 parų. Aš stebėjau, kaip ji augo net mėnesį. Baravykas šiltu oru gali išbūti dvylika trylika parų, bet toks rinkti jau netiks, bus sukirmijęs. Panašiai išsilaiko ir kiti grybai.

– Beje, kodėl voveraitės nekirmija?

– Voveraitės – vienos senesnių ir primityvesnių grybų, jos panašios į kempines, net yra jų giminaitės. Jos auga lėtai, stengiasi būti neskanios, jei būtų skanios kaip baravykai – jas sugraužtų vabzdžiai. Jos turi įvairių medžiagų, net ir nuodingų, kurios verdant suyra, bet vabzdžiai, šliužai voveraičių net nebando ragauti.

Nerizikuoja: grybai nemėgsta svyravimų, o šiemet tai buvo karšta, bet sausa, tai užpildavo liūtys, bet atvėsdavo. Jie neprotauja kaip mes, bet auga šimtus milijonų metų ir susiformavo reakcija: kai nenuspėjama – geriau nerizikuoti.

Atskirti padėtų uoslė

– Kiek Lietuvoje grybų rūšių, kiek iš jų valgomų?

– Vien kepurėtųjų – per 1,5 tūkst., bet tiksliai sunku pasakyti, nes randama vis naujų. Valgomų – keli šimtai. Bet kai kurie, pavyzdžiui, bobausiai, nuodingi, nors santykinai valgomi – be specialaus apdorojimo valgyti jų negalima, galima net mirti. Buvo apsinuodijimų ir žaliuokėmis. Santykinai nuodingos meškutės, bet kasmet tūkstančiai jas valgo, ir nieko. Dauguma grybų valgomi, bet kai kurių ir surištam į burną neįkiši, nes neskanūs. Žmonės renka tuos grybus, kuriuos pažįsta, paprastai per 20 rūšių.

Nuodingų grybų yra per 100. Dažniausiai nusinuodijama žalsvosiomis musmirėmis, o raudonosios musmirės nėra mirtinai nuodingos. Priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus organizmo reakcijos – kažkam nieko ar truputį subloguoja, o jei kam blogai su kepenimis – ir paprastosios musmirės gali būti mirties nuosprendis, jei daugiau suvalgys. Gleiviabudės pas mus valgomos, o Vokietijoje griežtai draudžiama valgyti. Nežinau, kodėl, – ar pas mus švaresni miškai, ar kas Vokietijoje apsinuodijo ir nutarta geriau uždrausti, nes vakariečiai labiau prisibijo grybų.

– Ar yra universali taisyklė, kaip atpažinti nuodingą grybą?

– Tokios taisyklės nėra. Pavyzdžiui, spalva. Raudona uoga reiškia, kad ji prisirpusi, o raudonas grybas – ir nuodinga musmirė, ir valgoma ūmėdė. Arba žalia žaliuokė – geras grybas, o žalsvoji musmirė – mirtinai nuodinga; taip galima tęsti ir kalbant apie kitas spalvas. Forma gerų ir nuodingų grybų irgi niekuo nesiskiria. Kuris grybas geras, o kuris nuodingas, gyvūnai – šuo ar karvė – atskiria pagal kvapą, bet mūsų uoslė per silpna, mes nesugebame atskirti. Belieka mokytis, kuriuos rinkti, kurių nerinkti. Yra visokių išmaniųjų programėlių, bet nepatartina jomis naudotis. Bandžiau, jos iki galo neveikia. Nebent atsiras elektroninė nosis, telpanti į mūsų mobilųjį telefoną, tada pagal kvapus gal padės mums atpažinti nuodingus grybus.

– Tai žaliuokės – rudeniniai grybai, kurių, tikėkimės, šiemet sulauksime, nuodingos ar naudingos?

– Jei dzūkams pasakyčiau, kad draudžiama valgyti žaliuokes, nes jos nuodingos, mane išjuoktų. Tačiau Lenkijoje jas draudžiama valgyti. Buvo keletas apsinuodijimo atvejų ir Lietuvoje. Skelbta, kad pora žmonių nuo jų mirė, bet tai buvo keisti atvejai: žmonės kažką gydėsi, valėsi organizmą, valgė jas triskart per dieną visą savaitę, vienas – mėnesį, kitas buvo turėjęs problemų dėl alkoholio.

Klausinėjau kolegų iš kitų šalių, bet niekur jomis masiškai nebuvo apsinuodyta, visur jas renka. Jei grybas nuodingas, kad ir kas valgys, blogai jausis, o čia tūkstančiai valgo, ir nieko, o vienas kitas atvejis gali nutikti suvalgius bet kokių grybų. Pavyzdžiui, Lenkijoje apsinuodyta vestuvėse, bet jose ir be grybų būna masinių apsinuodimų, nes reikia pagaminti didelius kiekius maisto. Arba buvo atvejis, kai moteris sakė prisirinkusi liepą žaliuokių, nors iš tikrųjų tai buvo žalsvosios musmirės, nes žaliuokės dygsta tik po šalnų. Yra labai panašių į jas grybų, o apsinuodijimo atveju nėra kaip patikrinti, ar žmogus tikrai valgė jų.

– Ar Lietuvoje auga haliucinogeninių grybų?

– Yra turinčių šių medžiagų. Tačiau mūsų klimatas vėsus ir tų medžiagų mažai, o tokie grybai auga negausiai.

– Ar naujų grybų rūšių atsiranda dėl klimato kaitos, ar jie patenka iš kitų kraštų?

– Susidaro kitokios sąlygos, kurios vieniems yra gerai, kitiems – ne. Be to, plečiasi ryšiai, kartu atkeliauja ir naujų rūšių. Štai garsieji balsiukai atkeliavo iš Šiaurės Amerikos sovietinės eros pabaigoje, gal kokiame konteineryje buvo porų ant žemių. Atvežama su gėlių vazonais, substratais. Dauguma gamtoje neišgyvena, bet poniabudžių giminaičių – tokių kaip aštuonkojų, dvokiančių raudonų grybų – beveik kasmet pasirodo kur nors prie gyvenviečių. Matyt, irgi kažkas atvežė, išmetė ir išdygo. Žiemų jie neatlaiko, bet jei jos šiltos, be sniego, gal ir išliks. Pavyzdžiui, jei balsiukai būtų patekę tiesiai į Varėną, turbūt būtų neišgyvenę, o pateko į Kuršių neriją – ten švelnios žiemos; apie dešimt metų augo tik ten ir neplito, o dabar netolygiai, nemasiškai, bet randama jų visoje Lietuvoje.

– Kodėl grybai nesudygsta sodyboje, nors vis metame po medžiais apdorotų grybų likučius?

– Gali būti tik vienas paaiškinimas: grybaujate pušyne, o sodyboje auga beržai ar liepos. Esmė tokia: baravykas gali augti ir po pušimi, ir po egle, ir po beržu, ir po ąžuolu, bet, jei sodyboje auga ąžuolas, tik iš po ąžuolu surasto baravyko likučius ten išbarsčius, toje vietoje po kažkiek laiko jų turėtų pasirodyti. Kiti neaugs, nes po skirtingais medžiais auga kita jų giminė. Žinoma, absoliučios tikimybės, kad augs, nėra, bet ji didelė, nebent netinkamas dirvožemis ar ištrypta žemė.

Grėsmė apsinuodyti

– Kokie procesai vyksta grybuose, kad jie tampa nuodingi, jei juos laikome neapdorotus ar valgome kelias dienas?

– Galima apsinuodyti ir gerais grybais, jei parsinešę iš miško juos ilgiau palaikysite, neįdėsite į šaldiklį ar, išsivirę baravykų sriubos, valgysite ją kelias dienas. Grybai yra keistas produktas, nes jų baltymai yra, beje, net ir išvirti, ir tuo yra pavojingi. Yra buvę, kad net baravykais ir voveraitėmis apsinuodijama, jei jie laikomi neapdoroti ar pagaminti valgomi kelias dienas.

– Ar galima apsinuodyti sukirmijusiais grybais?

– Daugumoje literatūros rašoma, kad jų negalima valgyti, nes kirmėlaičių liekanos, jų išskyros yra nuodingos. Be to, tokius ir nemalonu valgyti.

– Ar mieste, prie intensyvaus eismo kelių geriau negrybauti?

– Grybai gali prisigerti sunkiųjų metalų, juos sukoncentruoja, nes per save perleidžia daug vandens, yra kaip koks filtras, todėl miestuose, šalia kelių nepatariama grybų rinkti. Jų suvalgę nebūtinai apsinuodysite, bet dozę teršalų organizmas gaus.

– Ar galima ne žaliuokes, bet ir kitus grybus rinkti po šalnų?

– Kiekvienu atveju reikia įsitikinti, ar grybas nepažliugo, dar tinkamas valgyti. Gal jis augo po eglių šakomis ir šalna jo visai nepaveikė.

– Ką jūs pats darote su grybais: džiovinate, konservuojate, rauginate, šaldote, sūdote ar visus iš karto suvalgote? Ką patartumėte?

– Dėl skonio nesiginčijama – kam kaip patinka, taip ir darykite. Mano meniu grybų būna retai. Jų mano gyvenime ir taip daug, jie man kartais sapnuojasi ir tie sapnai dažnai būna košmariški. Matai grybą, kokio dar nematęs, ir sakai – viešpatie, aš jo nepažįstu. Arba sapnuoji mišką, net geltoną nuo voveraičių. Grybautojui būtų rožinis sapnas, o aš sapnuoju, kad reikės vienam nurinkti. Paskui ir valgyti ne ypač norisi. Aš – ne grybautojas, juos renku, bet ne tokiais tikslais ir ne tiek daug. Kartkartėmis valgau grybų sriubą ar kitą grybų patiekalą, bet atsargų neturiu.

– Lietuviai garsėja kaip azartiški grybautojai. Ar garsėja ir grybus tyrinėjantys lietuviai mokslininkai mikologai?

– Finansavimą gauname tik iš Lietuvos mokslo tarybos, tad jis neypatingas, atlyginimai – atitinkami, privačių fondų nėra, tačiau laboratorinė įranga brangi, važinėti po Lietuvos miškus kainuoja, o ir rasti neišgrybautą mišką sunku. Vykdome bioįvairovės, naujų rūšių, kormoranų veiklos poveikio grybams, kitus tyrimus. Lietuvių aistra grybauti skatina domėtis, kur ir kada dygs grybai, ji daugiau kiekybinė, o ne kokybinė. Europoje mikologijos madų nediktuojame.