Augalai teikia atgaivą
Su šeima atsikrausčiusi gyventi į užmiestį Justina džiaugiasi, kad vos per porą metų pavyko savo kiemą paversti natūraliu gamtos kampeliu. „Vienoje namo pusėje turime veją, kad būtų kur kamuolį paspardyti ar knygą paskaityti, kitoje leidome reikštis gamtai. Kartais žolė čia užauga iki kelių, bet tuo ji ir žavi – nežinai, ką joje rasi“, – juokiasi pašnekovė.
Justina prisipažįsta mėgstanti rašyti, o asmeninį tinklaraštį prilygina dienoraščiui. Čia fiksuoja, kaip keičiasi jos kambariniai augalai, lauko želdynai. Mato, kas, kaip ir kada buvo daryta, o po kiek laiko patikrina, ar visi eksperimentai pavyko.
„Kai pradėjau domėtis augalais, magėjo sužinoti, ką rūpimais klausimais mano ir kiti augalų entuziastai. Sukaupusi šiokios tokios patirties pamaniau, kad ir pati turiu ką papasakoti. Todėl feisbuke pradėjau dalytis, ką veikiu“, – apie tinklaraštininkės karjeros pradžią atvirauja ji.
Augalai ir rašymas apie juos, anot Justinos, – laisvalaikio pomėgis. Darbe irgi rašo, bet kitaip. „Esu programuotoja, todėl rašau programinius kodus“, – išsiduoda.
Kadangi turi galimybę dirbti nuotoliu, augalų hobis puikiai įsikomponuoja kad ir į pietų pertrauką. „Išeinu į kiemą, apžiūriu augalus, pailsinu akis, atsipalaiduoju“, – pasakoja ji.
Kuo daugiau žalumos
Iš pradžių Justina su šeima gyveno netoli sostinės centro. Kai atsikėlė gyventi į naujai besikuriančią gyvenvietę netoli Vilniaus, pateko tarsi į kitą – gamtos – pasaulį.
„Persikrausčius užmiestin mano tinklaraštyje nuolat akcentuojama meilė gamtai, augalams, vabzdžiams sustiprėjo dar labiau. Atsiskleidė visai kitomis spalvomis ir galimybėmis“, – dalijasi programuotoja.
Iš pradžių norėjo aplinką sukultūrinti, tik vėliau suprato, kad atsikėlus gyventi į gamtą tikslingiau būtų ją paversti gamtos dalimi. Juolab kad ėmė pastebėti ir vabzdžius, kurių gyvenimas pasirodė be galo įdomus.
„Pamažu atėjo suvokimas, kad mes, žmonės, esame tik svečiai gamtoje, todėl turėtume ne griauti, ką ji sukūrė, o gyventi pagal jos taisykles ir padėti tam grožiui išlikti“, – dėsto savo požiūrį ji.
Atsikrausčius kiemas atrodė kaip statybų aikštelė. Kadangi naujakurei labai norėjosi žalumos, pasodino įvairių lauko augalų į vazonus. Greitai pastebėjo, kad tie dekoratyviniai augalai nesulaukia nei kamanių, nei kitų vabzdžių dėmesio, o sklypo pakraštyje kerojusiame laukiniame žolyne jų tiesiog dūgzte dūzgia.
„Tik tada man atsivėrė akys. Supratau, kodėl tos vietinės natūralios žolynų rūšys yra tokios svarbios“, – atvirauja Justina.
Drąsiai ėmėsi eksperimentų
Samdyti landšafto dizainerių Justina nenorėjo. Savo namų aplinką nusprendė kurti pati. „Įdomiau pačiai daryti klaidų ir iš jų mokytis“, – sakė pasinerdama į eksperimentus.
Kai prie pat namų esančiame miškelyje audra išvartė daug pušų, Justina prisirinko smulkesnių šakelių ir iš jų savo sklype suformavo kalnelį. Ant jo užpylė šiek tiek juodžemio, pasodino norimų augalų ir su nekantrumu ėmė laukti, kas bus.
„Buvo labai gerai – jie puikiai sudygo ir augo!“ – džiaugiasi pašnekovė, tąkart išmokusi svarbią pamoką: nereikia bijoti eksperimentų.
Sklypą užpylus juodžemiu, pradėjo augti ne tik Justinos pasodinti, bet ir per sėklas į jį patekę laukiniai augalai: įvairių rūšių dobilai, katilėliai, dagiai, bajorės, pelynai, kraujažolės, raguoliai ir daugybė kitų. Tinklaraštininkė nusprendė ne rauti juos, o akylai stebėti. Laukinukai visur pritapo puikiai, o jų žiedai sulaukė daugybės bitučių, kamanių ir kitų vabzdžių. Tuomet pabandė paberti sėklų ir smėlingesnėse sklypo vietose.
Šiuo metu įvažiavimą į kiemą puošia laukinė pievelė, kurioje žydi aguonos, rugiagėlės, šalavijai, žiedynus krauna laukinės morkos. Gėlynuose netrūksta ir negyvos medienos, tapusios slėptuvėmis gyvūnams ir terpe augti samanoms, grybams ir kitiems gyviems organizmams.
„Per laiką supratau, kad nereikia siekti aplinkos sterilumo, priešingai – leisti gamtai tvarkytis pačiai“, – aiškina.
Sūnui – naudingos patirtys
Prieš dvejus su puse metų, vos tik pradėjo sklype sodinti augalus, Justina norėjo, kad procesas vyktų greičiau. Šiandien ji jau žino, kad gamtos nepaspartinsi. Todėl ir nebando – žengia koja kojon su ja. Kas išdygsta – nerauna, stebi. Nebent pasitaiko koks nors labai agresyvus augalas, kurio augimo plotą tenka pamažinti.
„Galima sakyti, dabar kuriu padedant gamtai. Mudvi kartu improvizuojame. Tarp lauko augalų įkomponuoju savo parinktus ir kol kas viskas puikiai išeina“, – džiaugiasi naujai atrasta draugyste „Žalia žalia“ tinklaraščio autorė.
Anot jos, invazinių kenkėjų (nusispjauna tris kartus) kieme nėra, kurmių – irgi. Pavasarį vos keli kauburėliai tebuvo išlindę – tikriausiai nerado nei grambuolių, nei kitų šaknų graužėjų lervų. Daugiausia mato amarus, bet palieka gamtai pačiai su jais tvarkytis.
„Pastebiu, kad antroje vasaros pusėje padaugėja boružėlių, o amarų pamažėja. Jei jau labai vaizdas erzina, praeidama pro šalį nubraukiu amarus pirštais“, – juokiasi.
Mes, žmonės, esame tik svečiai gamtoje, todėl turėtume ne griauti, ką ji sukūrė, o gyventi pagal jos taisykles ir padėti tam grožiui išlikti.
Ilgą laiką Justinos hobis namiškių nebuvo suprastas. Džiaugiasi, kad laikui bėgant jų vertinimas pasidarė palankesnis.
Justina augina mokyklinio amžiaus sūnų, tad mato ir kitą šio hobio naudą. „Sūnus irgi turi keletą augalų, kuriais rūpinasi, juos prižiūri, bando būti atsakingas. Per augalus mes abu tarsi keliaujame aplink pasaulį ir darome tai neišeidami iš namų“, – džiaugiasi ji ir augaliją vadina gyvąja enciklopedija, kurią vartyti vaikui ne tik įdomu, bet ir naudinga.
Dalijasi praktiškais patarimais
Ką turėtų žinoti pradedantieji, panorę savo kieme laukinių augalų džiunglių? Anot Justinos, pirmiausia jie turėtų išsiaiškinti, kokio tipo augalus mėgsta. Tuomet pasidomėti jų augimo sąlygomis. Trečia – nebijoti eksperimentuoti.
„Dažnai kokioje nors augalų mugėje įsigijusi naują augalą bandau rūpintis juo taip, kaip rekomendavo pardavėjai. Tačiau sykį nusižengiau taisyklėms ir pamačiau, kad augalas puikiai jaučiasi ir kitoje vietoje, esant kitoms augimo sąlygoms. Nuo to laiko mėgstu eksperimentuoti ir kitiems patariu tai daryti“, – šypsosi ji.
Justina pataria nebijoti vietinių augalų, kurie yra ne tik labai dekoratyvūs, nereikalauja didelės priežiūros, bet ir labai naudingi vabzdžiams, kuriems dėl sparčiai kultūrinamų pievų vietos po saule kasmet lieka vis mažiau.
„Nesitikėkite greito rezultato, – sako ji. – Gamtoje viskas vyksta savu tempu, todėl mėgaukitės procesu ir tiesiog leiskite gamtai būti.
Kambariniai augalai – visur
Justina prisipažįsta, kad augalais susidomėjo dar gyvendama bute. Didžioji jos meilė – sukulentai, kurių turėjo (ir šiandien turi) daug ir įvairių. Juos stebėdama pradėjo rašyti savo tinklaraštį, kurio temos, apsigyvenus užmiestyje, gerokai išsiplėtė.
Vasaromis kambariniai augalai gali gyventi ir lauke, bet jų yra daug – apie 150 vazonų ir vazonėlių, todėl šeimininkė su jais nežaidžia: palieka namuose arba saulės voniomis palepina tik dalį. Bijo, kad ir lauko kenkėjai naminukų neužpultų. Tuomet nukentėtų vaizdas, o jai rūpi estetika.
„Kambariniai augalai tam ir skirti, kad būtų gražūs, puoštų savo žaluma namus. Tikrai nestatau kaktusų prie kompiuterio, o filodendrų nenešu į miegamąjį, kad ten valytų orą“, – tikina pašnekovė ir sako, kad prietarais netiki. Augalų vazonų jos namuose galima rasti visur – virtuvėje, miegamajame, vaiko kambaryje.
Išskirti patį gražiausią kambarinį augalą būtų sunku. Vienu metu patinka vieni, kitu – kiti. Šiuo metu kambarinių augalų karaliumi rinktų raudonžiedį dangvį gruoblėtu kamienu ir smulkučiais lapeliais. Patinka ir įvairios karpažolės. Nuodingų jų sulčių nebijo – geni su pirštinėmis.
Kambarines gėles Justina vertina ne pagal žiedus, bet labiau stebi jų lapus – kokia forma, spalvos, tekstūra. „Žiedas man – tarsi apdovanojimas, bet jei jo nėra – nieko baisaus“, – nenusimena ji.
Nors augalai namuose užima daug laiko, rūpestinga šeimininkė nepamiršta ir stalo gėrybių. Turi nedidelį daržą, kuriame yra keli vaismedžiai. Tarp dekoratyvinių augalų augina krapus, petražoles, morkas, bruknes, spanguoles. Nedidelėse pakeltose lysvėse nokina braškes, žemuoges ir serbentus, o pernai pavyko užsiauginti net savų bulvių. Užteko trijų asmenų šeimai visai žiemai. Ir pomidorų savų turėjo.
Kieme gausu gyventojų
Justinos sekėjai socialiniuose tinkluose dažnai mato katiną, murksantį kieme saulutės atokaitoje. Šeimininkė giria: kultūringas gyvūnas, nei lauko, nei kambarinių augalų negraužia.
Beje, murklys – ne vienintelis šių namų gyventojas. Kieme galima išvysti driežiukų, gėlynas turi nuolatinę gyventoją rupūžę, į varnėnų inkilą buvo atsikrausčiusi voverė, o savi krapai užaugino tris machaono vikšrus, bet svarbiausia, kad šiemet greta namų įsikūrė kamanių šeimyna.
„Sužinojau, kad yra nameliai kamanėms, ir mane tiesiog apsėdo mintis ką nors panašaus pačiai sumeistrauti. Pirmas blynas neprisvilo – darbininkės jau pluša“, – džiaugiasi Justina.
Kokių svečių savo valdose dar norėtų? Anot gamtos mylėtojos, būtų smagu matyti ežiuką, žalčių.
Iš kur tas noras kurti ryšį su gamta? „Tėvelių nuopelnas. Vaikystėje nuolat vykdavome į gamtą, ją stebėdavome. Visiems būdavo didelis azartas ką nors joje pamatyti, o pamačius išsiaiškinti, kas ir kaip“, – prisimena smagias vaikystės akimirkas.
Beje, vaikystėje taip žavėjausi gyvūnais, kad ne vienus metus kolekcionavau jų nuotraukas, knygas, žurnalus ir ilgą laiką net svajojau tapti veterinare.
Svarbu nenurodinėti gamtai
Iš gėlių žiedlapių Justina hidrolatų nevarvina, kvapnių muilų virtuvėje neverda. Jai kur kas įdomiau tiesiog išeiti į kiemą ir viską stebėti – kas kur ropoja, renka nektarą ar auga.
Kas Justinai yra ryšys su augalais – terapija, bendrystė, estetika, o gal viskas kartu? Kol gyveno bute, augalai leido susikurti gamtą namuose. Atradus laukinių augalų pasaulį, jai pasidarė įdomu pažinti augalus kaip nenutrūkstančios gyvybės grandinės dalį.
„Namuose man augalai reikalingi dėl estetikos, o kieme – tiesiog dėl stebėjimo ir poilsio. Žiūrėdama į juos labai atsipalaiduoju“, – tikina pašnekovė. Be to, sako, augalai moko kantrybės.
„Kai kuriuos kambarinius augalus bandau formuoti kaip bonsus. Tarkim, turiu mintyse kokį nors vaizdą, kaip augalas turėtų atrodyti, bet jis manęs neklauso ir auga pagal savo charakterį. Tada suprantu, kad tiek lauke, tiek ir namuose veikia ta pati taisyklė – nenurodinėti gamtai“, – dėsto savo teoriją ji ir priduria, kad gamta moko susitaikyti su praradimais, jei koks nors augalas ima ir nunyksta.
Justina svajoja prisirinkti daugiau skirtingų laukinių augalų sėklų, kad tik jų įvairovė kieme būtų didesnė. Kuo daugiau žiedų – tuo daugiau vabzdžių, kurių stebėjimu užsiima.
Ar jaučia, kad žmonių santykis su augalais Lietuvoje keičiasi į gerąją pusę – štai Vilnius paskelbtas Žaliąja Europos sostine. Anot Justinos, ją išties džiugina vis didėjantis skaičius natūralistinių želdynų. Smagu, kad žmonės vis dažniau atranda natūralių vietinių augalų, įžvelgia jų vertę.
Kai kas nors atvyksta į svečius, Justina parodo savo kambarinių augalų kolekciją. Tuomet ekskursija po namų džiungles tampa ne tik pramoga, bet ir įdomaus pokalbio tema.
Naujausi komentarai