Kartu ir dieną, ir naktį

Vargu ar pavyks pasauliui sukurti dirbtinę, jautrią kvapams nosį, kuri pranoktų gyvo šuns uoslę. Šiai minčiai pritaria ir Kauno apskrities Patrulių rinktinės antros kuopos kinologų grupės vyresnysis patrulis Dainius Daukša, kurį kalbinome ankstų gegužės rytą, grįžusį po naktinio budėjimo su Tobiu ir Bela. Abu šunys jau buvo Dainiaus automobilyje – senjorė Bela, nuvargusi po naktinio darbo, aiškiai snūduriavo, o Tobis dar būdravo. Čia pat, šalia Patrulių rinktinės Savanorių prospekte pastato, viename iš trijų voljerų, tarnybinis šuo garsiai lodamas sutiko čia užėjusį fotografą su dideliu krepšiu.

"Tai mano kolegos šuo loja voljere – visą dieną jis su savo šeimininku dirbs vietoje Tobio su Bela arba, jei nebus iškvietimų, tobulins savo įgūdžius Vidaus tarnybos 1-ajame pulke. Po darbo dienos jie drauge grįš ilsėtis į savo namus. Mat mes visi keturi Patrulių rinktinėje dirbantys kinologai esame šunų, kuriuos patys pirkome ir mokėme, šeimininkai. Taip mums lengviau pažinti šuns savybes, jo būdą, o šuniui – šeimininką. Toks tandemas daug gali", – įsitikinęs Dainius, kuris jau daugiau nei du dešimtmečius dirba policijoje su šunimis, kurie moka sekti pagal pėdsakus, žmogaus kvapą, sulaikyti nusikaltėlį ir, kas rečiau pasitaiko, moka surasti palaikus.

Mokėsi Vilniuje

"Kai 1995 m. policijoje buvo įkurta kinologų grupė, nedvejodamas panorau joje dirbti, nors iki tol nebuvau dresavęs šuns darbui policijoje. Mūsų keturių asmenų grupė išvažiavo į Vilnių, į Kinologijos centrą, mokytis drauge su savo keturkojais augintiniais dirbti policijoje. Aš į Vilnių išvykau su jaunute vokiečių avigane.

Po pirmo kurso grįžome į Kauną atlikti namų darbų. Ji gyveno prie mūsų su žmona namų įrengtame voljere. Iš pradžių su vokiečiu avigane patruliuodavau tik miesto gatvėse, nes anuomet rimti kinologai su šunimis dirbo tik Kriminalinėje policijoje. Nuo 2007 m. pradėjome dirbti vienoje komandoje su kriminalistais", – pasakojo Dainius.

Niekam neparduotų

Pašnekovas prasidėsiantį grybų sezoną vadina močiučių ir diedukų, kurių kišenėse švilpauja vėjai, t.y. jie dažniausiai pamiršta namuose ne tik mobilųjį telefoną, bet ir paprasčiausią švilpuką, kuris praverstų pasiklydus miške. Štai tokių neapdairių senolių Tobis yra suradęs ne vieną. Vargu ar tokiu atveju praverstų kažkokia dirbtinė nosis, apie kurios kūrimą pasaulyje kalbama. Pasiklydusiųjų miškuose paieška sunkiai įmanoma be gyvo šuns ir jo uoslės. Tokie šunys, kaip Tobis, ne vienus metus mokomi sekti pėdsakais, ieškoti pagal kvapą gyvo žmogaus ar lavono, sulaikyti nusikaltėlį. Po dešimties mokymo ciklų, namų darbų, šuo laiko egzaminą. Po pusantrų metų mokymai vėl kartojami. Beje, policijoje dirbantiems šunims būdinga specializacija, kurią jie drauge su šeimininku tobulina įvairiuose seminaruose, kursuose ir pan.

Tobis dar gan jaunas, vis mokosi, tačiau šeimininkas neparduotų jo už jokius pinigus, nes vertina ne tik tai, ko abu išmoko, kiek tai kainavo laiko prasme, bet svarbiausia – įgytą patirtį, kuri kaupiama esant įvairioms situacijoms, ir džiaugsmą, kurį teikia gerai įvykdyta užduotis – surastas nusikaltėlis, pasiklydęs gyvas žmogus miške ar aptikti seniai dingusio žmogaus palaikai.

Aptiko griaučius su kostiumu

Tobis garsėja būtent gebėjimu surasti palaikus. Kinologas prisiminė, kaip pernai Tobis surado dvejus metus ieškotą vieną kėdainiškį. "Mums buvo pranešta, kad miške, prie Kėdainių, medžiotojai aptiko žmogaus kaukolę. Nusprendėme aplink šiurpų radinį nurodytoje miško vietoje ieškoti žmogaus palaikų, tai Tobis gerai sugeba. Beje, dėl šio jo gebėjimo net profesoriumi vadinamas. Ir šią pravardę Tobis pateisino, apieškojęs radinio vietoje į sektorius suskirstytą mišką. Ir štai 100 m atstumu nuo kaukolės suradimo vietos, viename sektoriuje, šuo stabtelėjo prie vieno medžio ir pradėjo keistai amsėti, o ne loti, kaip įprastai elgdavosi aptikęs lavoną. Atėjęs pagal Tobio balso garsą, pamačiau sėdinčio ir nugara atsirėmusio į medžio kamieną žmogaus griaučius be galvos. Ant griaučių buvo išlikę drabužiai, batai. Kadangi Tobis tokio radinio dar niekada nebuvo aptikęs, tai todėl ir amsėjo, o ne lojo", – aiškino Dainius.

Šis poreikis – mokyti šunis ieškoti palaikų – Lietuvoje iškilo greičiausiai 2000 m., kai buvo žiauriai nužudyti ir be galvų užkasti atokioje vietoje Mažeikių naftos generalinis direktorius Gediminas Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas. Tuomet ieškant nužudytųjų kūnų talkino Suomijos policijos kinologai. Kartu jie mūsiškius kinologus mokė, kaip ieškoti lavonų.

Bela surado prievartautoją

"Mokyti šunį užuosti lavoną, atrodo, nėra sudėtinga – kelis pašvinkusios kiaulienos, kurios audinių sudėtis panaši į žmogaus, gabaliukus sudedu į polietileno maišelį, palaikau, o paskui į tą maišelį įkišu į mėgintuvėlį ir užkemšu kamšteliu tą šleikštų kvapą. Tokiu būdu galiu ilgai išlaikyti koncentruotą yrančios mėsos kvapą, kuris reikalingas šuniui mokyti ieškoti lavonų. Po to Tobio laukia ilgos treniruotės, per kurias jis mokosi surasti lavoną, pavyzdžiui, pagal užkastą į žemę yrančios kiaulienos gabaliuko kvapą", – aiškino kinologas.

Nusipelniusi palaikų paieškose yra ir 12 metų belgų aviganė Bela, kuri visai neseniai, vasarį, užsnigtame lauke rado dingusio jaunuolio lavoną. Tačiau ši aviganė ypač išgarsėjo ne dėl palaikų paieškos – po kito įvykio. Pasak pašnekovo, kurio su savo šunimis darbo baro teritorija – visa Kauno apskritis, budėjimo metu kartais tenka miškais, pievomis, pelkėmis, kemsynais žiemą ir vasarą, pavasarį ir rudenį, sningant ar lyjant nueiti dešimt ir daugiau kilometrų ieškant gyvo žmogaus ar lavono. Beje, ieškant žmogaus palaikų, nereikia desperatiškai skubėti, o štai ieškant gyvo žmogaus ar, tarkim, narkotikų – skubėti būtina. Štai Bela išgarsėjo, kai pagal pėdsakų kvapą per trumpą paros laiką surado vienos kaunietės prievartautoją. Įdomu tai, kad žagintojo paieška vyko Policijos dieną ir baigėsi sėkme – ir Dainiui, ir Belai tai buvo tikra šventė.

Gali dirbti ir mišrūnas

Šuns uoslės unikalumas išties kelią nuostabą. Teko skaityti, kaip per vienus mokymus žiemą (šuns uoslė veikia puikiai žiemą ar vasarą, esant normaliai temperatūrai ar lyjant silpnam lietučiui) bėgęs nusikaltėlis slystelėjo ir atsirėmė ranka į tvorą – pėdsakais sekęs šuo nusikaltėlio paslydimo vietoje atsistojo ant užpakalinių kojų ir, apuostęs toje vietoje tvorą, nubėgo toliau. Beje, pats geriausias laikas surasti nusikaltėlį – para. Todėl tai pati sunkiausia užduotis tiek šuniui, tiek jo šeimininkui.

Ar svarbu, parenkant šunį darbui policijoje, jo veislė? Kinologas įsitikinęs, kad svarbu ne šuns veislė, o darbinės savybės. "Kai parsinešu šunelį namo, ilgai jį stebiu, tyrinėju jo reakcijas. Tinkamas tarnybai gali būti ir mišrūnas. Aš labiau vertinu kales, nes patinai užmiršta užduotį užuodę rujojančią kalę", – tikino Dainius. Anot kinologo, tarnybinį šunį darbui galima parengti per dvejus metus, tačiau abiem – šuniui ir šeimininkui – tenka mokytis visą gyvenimą, nes darbinės situacijos nesikartoja – jos vis keičiasi.

Visada pasirengęs padėti

Dainius policijoje iki Tobio ir Belos dirbo dar su trimis šunimis: vokiečių aviganėmis Ema ir Nika bei Klaidu. Beje, pastarasis šuo labai trumpai gyveno, bet spėjo pelnyti apdovanojimą. O buvo taip. "Kai gavau pranešimą apie vagystę nedidelėje Aleksoto parduotuvėje, išvažiavome į įvykio vietą. Pasirodo, buvo pavogtas kasos aparatas. Klaidas jį greitai surado. Mat vagis, atidaręs vogtą aparatą, jame nieko nerado ir numetė, o pats išvažiavo. Tačiau už sugrąžintą aparatą parduotuvės savininkai įteikė Klaidui maišelį dešrelių", – pasakojo Dainius, vesdamas į automobilį po fotosesijos aikštelėje poilsio nusipelniusį Tobį. Pasak jo šeimininko, nors Tobis per mokymus labai energingai vykdo užduotis ir mėgsta labai kibiai ir tvirtai laikyti už rankos sugautą nusikaltėlį – dėl šio jo įpročio Dainiaus kolegos šunį vadina krokodilu, – tačiau su vaikais šis vokiečių aviganis elgiasi labai švelniai. Tai akivaizdu, kai pas mus ateina į svečius moksleiviai susipažinti su tarnybiniais šunimis", – tvirtino Tobio šeimininkas.

Tobis gan abejingai klausėsi pagyrų savo adresu – jis dirbo visą naktį. Beje, viena šios nakties užduotis galėjo būti jam labai atsakinga. Mat Tobiui teko kartu su Dainiumi važiuoti į vieną Kauno apskrities rajoną, iš kur buvo gautas pranešimas apie išėjusį vakare iš namų vaikiną ir nebegrįžusį. Nerimą didino tai, kad vaikinas buvo palikęs atsisveikinimo raštelį. Tačiau šio vaikino paieška baigėsi anksčiau, nei galima buvo įsivaizduoti. Mat išėjęs atsisveikinti su gyvenimu vaikinas buvo neišjungęs savo mobiliojo telefono. Žodžiu, artimieji jį, gyvą ir sveiką, surado anksčiau, nei atvyko Tobis, pasirengęs padėti žmonėms nelaimėje.