Paukščių žiedavimas yra dažniausiai naudojamas jų ženklinimo būdas. Tai yra jų biologijos ir ekologijos tyrimo metodas (priemonė, būdas). Paukščiai žieduojami norint sužinoti, kur jie išskrenda žiemoti, kokiais maršrutais skrenda į žiemojimo vietas ir atgal, kiek ilgai užtrunka migracijos maršrute, ar grįžta perėti į ankstesnę perėjimo vietą, ar jauni paukščiai apsigyvena gimtinėje, kiek ilgai gyvena, kokios yra jų žuvimo priežastys ir daugybę kitų jų gyvenimo paslapčių.

Tai sužinoti svarbu ne dėl žingeidumo. Šios žinios labai svarbios sprendžiant paukščių apsaugos problemas, nes, kaip bebūtų gaila, yra nemažai sparnuočių, kurių skaitlingumas mažėja – jie tiesiog nyksta. Norint nykimą sustabdyti, būtina tinkama jų apsauga ne tik perėjimo, bet ir žiemojimo vietose bei migracijos metu. Tai žinoti aktualu ir dėl kai kurių žmogui bei naminiams ir laukiniams gyvūnams pavojingų ligų sukėlėjų, kuriuos gali pernešti paukščiai.

Paukščio „asmens“ kodas - jo žiede

Moksliniais tikslais paukščiai pradėti žieduoti Danijoje 1899 m. parapijinės gimnazijos mokytojo Hanso Kristijano Kornelijaus Mortenseno. Jis pirmasis juos pradėjo ženklinti žiedais, kuriuose buvo įrašytas žiedo eilės numeris ir jo adresas. Nuo to laiko paukščių žiedai mažai pasikeitė. Ir dabartiniuose žieduose visada yra įrašytas žiedo numeris (kiekvieno žiedo kitas, jį sudaro vien tik skaitmenys arba skaitmenys ir viena ar daugiau raidžių) ir žiedą „išleidusio“ paukščių žiedavimo centro pavadinimas. Laukinių paukščių žiedavimui skirtuose žieduose niekada nebūna įrašyta nei žiedavimo data, nei žiedavimo vieta.

Paukščių žiedavimo centruose saugoma informacija apie kiekvieną žieduotą paukštį: jo rūšis, lytis, amžius, kur ir kada žieduotas bei kiti jo ir su jo žiedavimu susiję duomenys. Kiekvieno žieduoto paukščio žiedo numeris yra tarsi jo „asmens“ kodas, kurio (tokio paties) neturi joks kitas paukštis ir pagal kurį jis atpažįstamas kaip atskiras ir vienintelis individas iš daugybės žieduotų ir dar daugiau nežieduotų sparnuočių.

Technologijos padeda paukščius stebėti iš toli

Norint atpažinti žieduotą paukštį, būtina tiksliai perskaityti jo žiedo įrašą. Ankščiau tai buvo įmanoma sparnuočiui, gyvam ar, deja, jau negyvam, patekus į žmogaus rankas. Atvejai, kai žiedo įrašas būtų perskaitytas paukščiui nepatekus į žmogaus rankas, būdavo reti. Ištobulinus optinius prietaisus (žiūronus ir monoklius, neretai vadinamus teleskopais), bent jau stambesnių paukščių žiedų įrašus (mat jie didesni nei smulkiųjų paukščių) galima perskaityti paukščiui esant laisvėje, t.y. jis jau nebūtinai turi patekti žmogui į rankas. Šiais laikais žiedų įrašai neretai perskaitomi ir šiuolaikinėmis foto kameromis padarytose nuotraukose, jas peržiūrint kompiuterio ekrane.

Nepaisant to, specialistus pasiekia informacija apie palyginus nedaug žieduotų paukščių. Siekiant gauti kuo daugiau informacijos, paukščiai pradėti ženklinti ne tik standartiniais metaliniais žiedais, bet ir įvairių spalvų plastikiniais žiedais su juose įrašytais 1-5 simbolių ilgio kodais. Šiuos kodus gali sudaryti vien tik skaitmenys, įvairūs skaitmenų ir raidžių deriniai, vien tik raidės. Tokius žiedus įžiūrėti, jų kodus perskaityti galima iš žymiai toliau nei perskaityti metalinių žiedų įrašus.

Gulbėms ir žąsims plastikiniai žiedai dedami ne tik ant kojų, bet ir ant kaklo. Tokio kaklinio žiedo kodą per žiūronus galima perskaityti šimto metrų ir net dar didesniu atstumu.

Plastikiniais žiedais paženklintų paukščių atpažinimui (identifikavimui) svarbu ne tik žiede įrašytas kodas, bet ir žiedo spalva (balta, juoda, geltona ir t.t.), kuri taip pat yra paukščio „asmens kodo“ dalis.

Ar žiedai paukščiams nekenkia?

Neretai klausiama, ar paukščių žiedavimas ir žiedai jiems nekenkia? Atsakymas vienareikšmis – jei žiedas tinkamas (todėl įvairių paukščių žiedavimui naudojami skirtingų dydžių ir net formos žiedai) ir teisingai uždėtas, paukščiui jis tikrai nekenkia.

Logiškas ir kitas klausimas: ar paukščiams nekenkia pats jų gaudymo žiedavimui procesas? Šiuolaikinės gaudyklės yra saugios, tačiau meluotume teigdami, kad dėl gaudymo nežūsta nei vienas paukštis. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitaiko pavienių paukščių sužalojimo ir net žūčių atvejų, bet tai tikrai tik pavieniai atvejai ir nuo visų sugautų žiedavimui paukščių kiekio sudaro ne daugiau kaip šimtąsias procento dalis. Toks nedidelis kiekis net nelygintinas su ta gausybe paukščių, kurie susižaloja ir žūva dėl žmogaus ūkinės veiklos (numušti transporto priemonių keliuose, atsitrenkę į langus ir vitrinas, nutrenkti elektros srovės ant elektros perdavimo linijų atramų ir t.t.) ar vien dėl pramogos (medžioklė).

Daug diskusijų dėl kaklinių žiedų

Bene daugiausiai diskusijų sukelia gulbių ir žąsų ženklinimas kakliniais žiedais. Daugybė stebėjimų rodo, kad taip paženklinti paukščiai, lygiai taip pat, kaip ir taip nepaženklinti jų gentainiai, normaliai poruojasi, veisiasi, maitinasi, migruoja. Tad bent jau kiek žymesnio poveikio jų gyvenimui ir jų elgesiui tokie žiedai tikrai neturi.

Tiesa, gulbių, kurios dažniausiai dėl netinkamo žmogaus elgesio jų veisimosi laikotarpyje (žmonės jas ir tada maitina, nors tuo laikotarpiu natūralaus jų maisto yra į valias, ir taip atpratina ieškoti natūralaus maisto ir juo maitintis) lieka žiemoti ten, kur neturėtų likti. Todėl, užėjus didesniems šalčiams, jų kakliniai žiedai gali apšalti ledu, bet nežinomas nei vienas paukščio žuvimo dėl šios priežasties atvejis. Teisingumo dėlei verta pasakyti ir tai, kad, užėjus didesniems šalčiams, kartais apšąla net jų snapai.

Mokslininkų atradimai - žiemojančios gulbės nebylės ir varniniai paukščiai

Kartais klausiama, ar šis paukščių tyrimo metodas, naudojamas jau antrą šimtmetį, nepaseno, ar jo negalima pakeisti kitais, naujesniais, tobulesniais metodais? Tikrai nepaseno! Priešingai, kuo ilgiau jis naudojamas, tuo sukaupiama daugiau duomenų, kurie – tiek sukaupti daugiau nei prieš šimtą metų, tiek sukaupti pastaraisiais metais – gali būti lyginami. Tai leidžia atskleisti paukščių biologijos, jų elgesio pokyčius. Pavyzdžiui, pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje lieka žiemoti daug gulbių nebylių, nors iki tol jos išskrisdavo žiemoti į Daniją, Vokietiją.

Lietuvoje pradėjo masiškai žiemoti varniniai paukščiai. Ar tai vietiniai paukščiai, ar atskridę iš kitur? Į šį klausimą būtų galima atsakyti išanalizavus jų žiedavimo duomenis, jei jų būtų pakankamai. Lietuvoje išplito didieji kormoranai, plinta didieji baltieji kirai, sidabriniai ir kaspijiniai kirai. Iki šiol dar mažai tikslių duomenų apie į Afriką išskrendančių žiemoti paukščių žiemojimo arealų ribas. Dėl klimato kaitos daugiau ar mažiau keičiasi ne tik paukščių žiemavietės, bet ir jų migracijos ir jų perėjimo datos. Į šiuos ir į daugybę kitų klausimų galima atsakyti analizuojant paukščių žiedavimo duomenis. Kuo tų duomenų daugiau, kuo ilgesnį laikotarpį jie apima, tuo atsakymai tikslesni.

Paukščiai stebimi ir radijo siųstuvais su saulės baterijomis

Iš naujų, „modernių“ metodų dažniausiai naudojamas paukščių ženklinimas prie jų pritvirtinamais palydoviniais radijo siųstuvais. Tokie siųstuvai, turintys neįkraunamas baterijas, veikia 1-2 metus, o turintys įkraunamas saulės baterijas – dar ilgiau. Didžiausias šių siųstuvų trūkumas, kas labai apriboja jų panaudojimo galimybes, yra jų kaina. Jie kainuoja ne vieną tūkstantį litų. Beveik antra tiek kainuoja jų siunčiamo signalo priėmimo ir pateikimo tyrėjui vienerius metus paslauga. Norint gauti patikimus duomenis, tokiais siųstuvais reikėtų paženklinti dešimtis įvairaus amžiaus abiejų lyčių paukščių, bet tai kaštuotų labai brangiai.

Ateityje dėl radijo siųstuvų ir jų kainos mažėjimo ir baterijų veikimo trukmės ilgėjimo jie bus vis dažniau ir dažniau naudojami. Antra vertus, radijo siųstuvais ir „senuoju“ paukščių žiedavimo metodu gauti duomenys puikiai papildo vieni kitus ir leidžia tyrėjams pateikti tikslesnes išvadas.

Nėra jokių abejonių, kad „senasis“ paukščių žiedavimo metodas, kuris nėra brangus, bet pakankamai informatyvus, visame pasaulyje dar bus naudojamas tikrai bent jau ne vieną dešimtmetį. Todėl nevertėtų stebėtis, kad šiame amžiuje kasmet pasaulyje apžieduojama apie 5 milijonai paukščių kasmet. Iš jų apie 100 tūkstančių Lietuvoje.

Kam pranešti, jeigu pastebėjote sužieduotą paukštį?

Apie kiekvieną Lietuvoje aptiktą (gyvą ar negyvą) bet kokios šalies žiedu paženklintą bet kokį žieduotą paukštį prašome pranešti el. paštu ([email protected]) arba laišku (Lietuvos paukščių žiedavimo centras, T.Ivanausko zoologijos muziejus, Laisvės alėja 106, LT-44253, Kaunas), arba telefonu ((37) 205 870) Lietuvos paukščių žiedavimo centrui.

Svarbu nurodyti visą žiedo įrašą (žodžius, raides, skaitmenis, o jei žiedas plastikinis – ir jo spalvą), paukščio aptikimo datą (jei tiksli data nežinoma, svarbi bent apytikslė data) ir vietą (kaimas, miškas, ežeras, rajonas ir pan.) bei paukščio aptikimo aplinkybes (pastebėtas laisvėje gyvas, rastas negyvas; jei negyvas, kokios žinomos ar bent spėjamos mirties priežastys: atsitrenkęs į stiklą, nutrenktas elektros srovės, atsitrenkęs į laidus, sugautas katės, nušautas ir pan.).

Jei paukštis negyvas, žiedavimo centras labai pageidauja gauti ir nuo jo kojos nuimtą žiedą. Jei į rankas pateko gyvas žieduotas paukštis, reikia labai tiksliai nurašyti visą žiedo įrašą, o patį paukštį būtinai paleisti su žiedu. Gal ateityje jis vėl bus kur nors aptiktas. Tokie atvejai ypatingai vertingi.

Kiekvienas toks pranešimas yra svarbus ir laukiamas specialistų. Jei pranešęs asmuo nurodo savo adresą, žiedavimo centras jam visada praneša visus apie tą paukštį žinomus duomenis: kokios rūšies, lyties ir amžiaus paukštis, kur ir kada žieduotas, kur ir kada aptiktas (jei jau buvo aptiktas) po žiedavimo.