Kiekvienas, matęs zebrą, – net ir tik nuotraukoje (o tai, tikriausiai, esame visi) – turbūt pastebėjo jo panašumą į arklį. Šie du gyvūnai atrodo beveik vienodi, išskyrus ryškų juodai baltą dryžuotumą. Tad kyla klausimas: kodėl žmonės nenaudoja zebrų taip pat, kaip arklių?

Kaip rašo „IFL Science“, žmonės iš tiesų bandė prijaukinti zebrus – panašiai, kaip kadaise prijaukino laukinius arklius. Žinoma, kad olandų kolonistai Pietų Afrikoje bandė laikyti zebrus kaip darbinius gyvūnus. Vis dėlto greitai paaiškėjo, jog šie bandymai – bergždi: zebrai pasirodė itin užsispyrę, panikuojantys ir dažnai nutrūkstantys nuo pririšimo.

Evoliucinės šaknys

Ekspertai teigia, kad zebrai ir arkliai turi bendrą protėvį, tačiau jų keliai išsiskyrė prieš maždaug 4–4,5 milijono metų. Nuo tada šios rūšys prisitaikė prie labai skirtingų aplinkų, o tai paveikė ir jų elgseną.

Notingemo Trento universiteto (Jungtinė Karalystė) jojimo studijų docentė Carol Hall aiškina, kad aplinkoje, kurioje gausu plėšrūnų – liūtų, gepardų, hienų – zebrai išsivystė kaip ypač budrūs, jautrūs ir baikštūs gyvūnai. Spaudžiami grėsmės, jie linkę ne trauktis, o pulti, todėl gali tapti net agresyvūs.

Neverta prijaukinti

Tokie elgsenos bruožai zebrus daro prastais kandidatais prijaukinimui. Nors retkarčiais pasitaiko pavienių atvejų, kai žmogui pavyksta iš dalies prisijaukinti zebrą, tai veikiau išimtis nei taisyklė.

Teoriškai, per ilgus metus būtų įmanoma išvesti ramesnius zebrus, atrenkant ir veisiant tik pačius paklusniausius. Tačiau praktiškai to daryti neverta: zebrai yra mažesni ir silpnesni už arklius, todėl kaip darbo ar transporto gyvūnai jie nebūtų tokie efektyvūs.

Tad jei arkliai jau egzistuoja, kam bandyti zebrus paversti arkliais?