Kaip saugoti pomidorus

"Neplėškime nuo stiebo cukinijų, patisonų, moliūgų vaisių – nupjaukime juos, palikdami 5–7 cm ilgio kotelį. Lauke auginamus agurkus skinkime ne visai užaugusius, nes po pirmųjų šalnų jie nebetiks nei rauginti, nei marinuoti", – įsitikinusi dr. Genovaitė Visockienė.

Patyrusi specialistė teigia, kad lauke augančiuose pomidoruose vėsiu oru sumažėja cukraus, todėl pablogėja vaisių skonis, pradeda pulti ligos. Ilgiau pabuvę žemesnėje nei šeši laipsniai šilumos temperatūroje nuskinti pomidorų vaisiai blogai laikosi, pradeda pūti nesunokę. Tad verta nuskinti ne visai užaugusius pomidorus ir nokinti juos šiltoje patalpoje.

Didžiulę praktinę patirtį turinti mokslininkė pataria šaltu oru nuskintus pomidorus pamerkti porai minučių į 60–62 laipsnių karščio vandenį. Po to juos kiaurasamčiu išgriebti, nusausinti ir padėti nokti į medines ar kartonines dėžes. Jos turėtų talpinti ne daugiau kaip 10–12 kg.

Pasak dr. G.Visockienės, jeigu auginami kelių skirtingų veislių pomidorai, tai nuskynus paskutinį jų derlių pirmiausia reikėtų suvartoti stambių, mėsingų veislių vaisius – antraip jų skonis suprastės, jie taps rūgštesni. Ilgiau laikosi smulkiavaisiai pomidorai, turintys stambesnius sėklalizdžius ir daug sėklų. Bet kuriuo atveju pomidorai geriau laikosi užaugę sausą vasarą.

Patarimai bulviakasiui

Šiltai laikomiems svogūnams patalpos oras turi būti sausokas, o šaltai – drėgnokas. Pasak dr. G.Visockienės, sausi svogūnai gerai išsilaiko žiemą gyvenamųjų namų rūsiuose, ypač jei į tą pačią dėžę įdedama keletas riekučių džiovintos duonos. O štai porų neskubėkime nuimti – jie dar gerokai paūgės, jei juos patręšime kompleksinių trąšų tirpalu.

"Ankstyvąsias bulves, kurias buvome pasodinę daigintais gumbais, žinoma, jau nukasėme, o štai skirtąsias žiemai pradėkime kasti rugsėjo pradžioje. Kasamų bulvių gumbai turi būti subrendę, t.y. lengvai atsiskirti nuo šaknų. Tokių bulvių odelė esti tvirta, nesilupa patrynus pirštais. Jos gerai laikosi žiemą, būna atsparesnės ligoms", – pataria specialistė.

Nuvytus bulvienojams, bulviakasio geriau neatidėlioti, nes lietingu oru maro užkratas nuo lapų greitai patenka ant gumbų ir tuomet bulvės blogai laikosi. Nudžiūvusius bulvienojus reikėtų nupjauti, sugrėbti ir išnešti iš daržo arba sudžiovinus ir sudeginus, pelenus paskleisti ant dirvos ar komposto krūvos. Jeigu dirva nešlapia, nupjovus bulvienojus verta savaitę kitą bulvių nekasti, tokiu būdu leidžiant sustorėti jų odelei.

Kadangi šiemet gausus šermukšnių uogų derlius, kuris pranašauja lietingą rudenį, bulviakasį reikėtų baigti rugsėjo viduryje, nelaukiant bobų vasaros. Beje, nupjaudami vėlyvųjų veislių bulvienojus galime paankstinti bulvių brendimą. "Žalius vėlyvesnių veislių bulvių bulvienojus pjaukime likus 7–10 dienų iki kasimo, o parudavusius – 2–3 dienoms. Kasdami bulves iškart jas rūšiuokime. Sėklai atrenkami gumbai iš derlingiausių kerų. Jei rinksime tokio stambumo gumbus iš nukastų bulvių krūvos, nebūsime tikri, kad jie išaugo ne ligotame kere", – teigia G.Visockienė.

Šis tas apie šakniavaisius

Per anksti iškasti šakniavaisiai ilgainiui apvysta, pablogėja jų maistinė vertė. Peraugusieji praranda dalį maisto medžiagų, suskilinėja, užsikrečia ligomis. Kadangi pirmosios šalnos dažniausiai pasirodo rugsėjo antroje pusėje, tai nedelskime nuimti burokėlių derliaus, nes virš dirvos paviršiaus kyšančią šakniavaisių dalį gali pažeisti 1–2 laipsnių šalnos.

Kadangi morkų šakniavaisiai pasislėpę dirvoje, tai jos yra atsparesnės šalnoms nei burokėliai. Tad morkos kasamos nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio. Blogai, jei burokėlius ir morkas nuimsime šiltu oru ir sudėsime iki 10–15 laipsnių įšilusiuose sandėliukuose, nes šakniavaisiai juose apvys.

Žiemai dedamas morkas atidžiai atrinkime, nes muselėmis apniktosios pus ir apkrės kitas. Tas morkas, kurių lapai vegetacijos pabaigoje džiūvo, apvelkime kreida (1 kg kreidos/50 kg morkų).

Pasirūpinkime kompostu

Kompostavimui suaktyvinti ant kiekvieno krūvos sluoksnio reikėtų berti derlingos žemės ar subrendusio komposto, dolomitmilčių, perpuvusio mėšlo. Efektyviausias būdas pagreitinti procesą – į kraunamą krūvą įmaišyti kompostą kuriančių specialiai parinktų bakterijų arba komposto aktyvatorių. Sodo ir daržo prekių parduotuvėse prekiaujama iš durpių pagamintu kompostavimo aktyvatoriumi (100 ml/ 10 l vandens), kuriuo sulaistomos kompostuojamos medžiagos.

Internete yra siūlančiųjų aktyvinti organikos skaidymo procesą bakterijomis – šieno lazdelėmis, kurių apstu priplėkusiame šiene. Jas reikėtų pavirinti 15–20 min. vandenyje, kiekvienam litrui skysčio pridėjus po šaukštą kreidos.

Indą su virtu šienu patariama uždengti ir pastatyti šiltai. Po kelių dienų vandens paviršiuje susidarys plėvelė – tai suaktyvėjusios bakterijos. Tokiu nuoviru laistant kompostą organinės medžiagos suirs greičiau. Šieno lazdelės turi ir kitą pranašumą – jų išskiriami antibiotikai sunaikina daugelį žinomų ligų sukėlėjų, tarp jų – ir bulvių maro sukėlėją.

Kaip gintis nuo šliužų

Rudenėjant, kai atvėsta orai ir padidėja dirvos bei oro drėgnumas, daržuose atsiranda daugybė šliužų. Jie ypač apninka pakartotinės sėjos salotas, žiedinių kopūstų galvutes, gūžinius kopūstus. Kadangi šliužų odelė yra labai švelni, jie nemėgsta grubaus dirvos paviršiaus. Todėl norėdami apsiginti nuo šliužų, aplink lysves pabarstykime stambaus žvyro arba susmulkintų kiaušinių lukštų – tokiu paviršiumi šliužai prie daržovių nešliauš.

Nepatinka jiems ir medžio pelenai ar kalkės, dilgėlės. Beje, džiaukimės, jei darže pastebėjome kokį nors vorą – visi jie yra mūsų geradariai (nėra nuodingų vorų), nes per savo gyvenimą jie sunaikina labai daug kenkėjų.

Žaliosios trąšos fenomenas

"Nuėmę ankstyvųjų bulvių ir daržovių derlių pasirūpinkime, kad dirva išliktų derlinga ir kitais metais, – sako pašnekovė. – Kompleksinės trąšos aprūpina dirvą pagrindinėmis maisto medžiagomis, mikroelementais, tačiau jos neturi organinės medžiagos – humuso, kuris gerina dirvožemio struktūrą ir aeraciją. Todėl verta pasirūpinti žaliąja trąša – nusipirkti trumpos vegetacijos sideratų (vasarinių rapsų, garstyčių, facilijų, žirnių, vikių, grikių, žieminių rugių)."

Specialistės teigimu, verta varpinius javus maišyti su ankštiniais. Toks sideratų mišinys per trumpą laiką sukaupia nemažai azoto, nustelbia piktžoles, saugo drėgmę dirvoje, greitai auga, bet bijo šalnų. Tad nesuvėlinkime jų sėjos. Šlapioje dirvoje gana greitai auga vikiai (10 kv. m/50–100 g vikių sėklų).

Rugiai žiemą neiššąla, pavasarį atželia ir auga toliau (10 kv. m/100–150 g rugių). Rapsai ir garstyčios yra kryžmažiedžių šeimos augalai, todėl po jų neplanuokime pavasarį toje vietoje auginti kopūstinių daržovių, kad nesidaugintų tie patys kenkėjai ir ligos.

Beje, nepradėję žydėti sideratai dirvoje greičiau perpūva. Žaliajai trąšai augintus ir nupjautus (jei tai būtina) augalus perkaskime su dirva negiliai: lengvose dirvose – 12–15 cm gyliu, o sunkiose – 6–8 cm. Jei sideratus įkasime giliai, jie nesuirs, o supus ir praras maistines medžiagas. Sideratai gerai auga 8–10 cm gyliu sukastoje dirvoje.