Grybauti atsakingai

Kaip pagrindinį grybavimo pavojų mikologė Aurelija Plūkė įvardija pasiklydimą. Grybų pasaulio edukatorės teigimu, grybaujant dažnai dėmesys sutelkiamas į grybus, jų ieškant nuleidus galvą ir nežiūrint, kuria kryptimi judama.

„Taip labai lengva prarasti orientaciją, kur ėjome, kur pasukome ir kur pradėjome grybauti, todėl gali būti sunku surasti kelią atgal. Todėl su savimi visada reikia turėti veikiantį telefoną, pasitikrinti, ar yra ryšys. Verta telefone turėti programėlę, kuri veiktų be interneto ryšio, pavyzdžiui, „MapsMe“ ar „Google Maps“. Ir aš, vaikščiodama ilgiau miške, pasižymiu žemėlapyje tašką, į kurį reikia sugrįžti“, – dalijasi mikologė.

Ji teigia, kad tai ne vienintelis būdas norint nepasiklysti. A. Plūkė rekomenduoja atkreipti dėmesį į miške esančius orientyrus, grybauti tam tikrame miško kvartale ir nerinkti grybų vienam nepažįstamoje vietoje.

„Reikėtų sąmoningai atkreipti dėmesį į tam tikrus ryškius orientyrus, pavyzdžiui, išskirtinos formos medį, kalnelį ar ženklą miško takelyje. Be to, miškas būna suskirstytas į kvartalus. Taigi, galima grybauti viename iš jų. Žinoma, nereikėtų važiuoti grybauti į nepažįstamą vietą vienam.“

Aurelija Plūkė / A. Plūkės asmeninio archyvo nuotr.

Kur didžiausia įvairovė

Mikologė pažymi, kad gana sudėtinga prognozuoti, kur kiekvienais metais bus derlingi miškai.

„Miškas – ne daržas, į kurį pasodini daržovių ir sulauki derliaus. Pirmiausia mišką renkamės pagal tai, kokių grybų ieškome. Aš, kaip grybų pasaulio tyrinėtoja, labiausiai mėgstu tuos miškus, kuriuose yra didžiausia grybų įvairovė. Tai senieji miškai, kurioje gausu negyvos medienos – juose visi nuvirtę medžiai lieka irti. Ten tikrai galima rasti įvairiausių grybų. Žinoma, nelabai rasime įprastų, valgyti renkamų grybų“, – pastebi mikologė.

Norint prisikrauti pintinę baravykų, raudonviršių, voveraičių ir kitų pamėgtų grybų, svarbu jų ieškoti vidutinio senumo miškuose.

„Taip pat svarbu, kada jų einame ieškoti. Valgomieji grybai pradeda augti nuo liepos vidurio. Papildomi, tačiau bene svarbiausi veiksniai – drėgmė ir temperatūra. Grybai labai mėgsta drėgmę, jiems augti netinka sausa dirva. Jei drėgna ir šilta, pavyzdžiui, lyja merkiantis lietus, kuris prisotina drėgmės dirvožemį ir vyrauja šilta temperatūra, tikrai galima keliauti į mišką ieškoti grybų“, – paaiškina mikologė.

Ji priduria, kad dauguma valgomų grybų auga prie tam tikrų medžių.

„Pagal tai galime pasirinkti miškus grybauti. Pavyzdžiui, baravykai mėgsta augti po pušimis, ąžuolais, eglėmis, raudonviršiai auga po beržais, drebulėmis ar ąžuolais. Lepšiai visada augs po beržais, kazlėkai – pušyne, voveraitės dažniausiai auga spygliuočių miškuose, o kelmučiai – ant yrančios lapuočių medienos. Geriausia keliauti į pušynus su kitokių medžių priemaišomis – ten valgomų grybų įvairovė bus didžiausia“, – teigia grybų žinovė.

Neprarasti budrumo

Mikologė ragina grybautojus būti budrius. Ji pastebi socialiniuose tinkluose įkeltus grybautojų laimikius – didžiausių pintinių nuotraukas. Grybų žinovę stebina žmonių neatsakingumas: pirma prigrybauja, o paskui aiškinasi, kokie tai grybai.

„Renkant augalus ar grybus galioja pagrindinė taisyklė: jeigu nesi 110 proc. tikras, kad tai valgomas grybas, geriau neimti“, – sako A. Plūkė.

Jokiu būdu nereikėtų valgyti nežinomų grybų. „Kai kurie valgomi grybai turi panašių savybių į nuodingų. Tam tikros oro sąlygos pakeičia grybo išvaizdą – jeigu labai lietinga, gali būti pasikeitusi grybo spalva, kitokia tekstūra ir tada jau ne visada žinosi, ar tai valgomas grybas, ar į jį panašus nuodingas. Reikėtų būti labai atsargiems“, – pataria A. Plūkė.

Grybų žinovė primena: labai svarbu grybus pažinti ir neprisirinkti nuodingų, o valgomus tinkamai paruošti – švariai nuvalyti, termiškai apdoroti.

Miškas – ne daržas, į kurį pasodini daržovių ir sulauki derliaus. Pirmiausia mišką renkamės pagal tai, kokių grybų ieškome.

Nepamiršti saiko

Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė teigia, kad valgomus grybus verta įtraukti į savo mitybos racioną. „Grybai yra aromatingi, todėl suteikia maistui specifinio kvapo. Tai skatina ir virškinimo sulčių išsiskyrimą paruošiant virškinimo sistemą dirbti“, – pasakoja dietologė.

Ji teigia, kad, termiškai apdorojant grybus, didžioji dalis mineralinių medžiagų, mikroelementų, baltymų išlieka.

„Vis dėlto daugiausia jų išlieka, kai grybai ruošiami garinant arba grilinant. Jeigu grybai naudojami ruošiant padažą ar sriubą, tos maistinės medžiagos ir pereina į šiuos pagardus ir patiekalus. Be to, grybuose labai mažai riebalų ir daug sveikatai naudingų medžiagų, pavyzdžiui, skaidulų ir mikroelementų. Grybus galime vadinti B grupės vitaminų šaltiniu, juose randama vitamino E, geležies, vario, kalio, cinko, folio rūgšties. Dėl šių maistinių medžiagų grybus rekomenduojama valgyti tiems, kurie atsisako gyvūninės kilmės produktų“, – pasakoja sveikatai palankios mitybos specialistė.

Gardžiuojantis grybais svarbu nepamiršti saiko. Suvalgęs daugiau grybų  žmogus gali jaustis apsunkęs, o kartais jie sukelia ir nemalonių virškinimo sistemos jutimų: pykinimą, pilvo skausmų.

„Yra grybams alergiškų žmonių, todėl iš pradžių skanauti reikėtų po truputį. Kad grybai būtų veiksmingai suvirškinti, žmogaus organizmui reikalingi tam tikri fermentai. Vienas iš jų – trehalazė. Jeigu žmogui šio fermento trūksta arba jo visai neturi, tuomet jo organizmas grybų netoleruoja“, – priduria dr. E. Gavelienė.

Verta žinoti

• Maistui tinka virti jauni grybai. Daugiausia maistinių medžiagų yra grybo kepurėlėje.

• Apsinuodyti galima ir valgomaisiais grybais, jei jie renkami seni, ištižę, sukirmiję ar laiku neapdorojami. Juose gali būti susikaupusių organizmui kenksmingų medžiagų.

• Renkant grybus reikia gerai nuvalyti žemėtus kotus, nes žemėje gali būti pavojingų botulizmą sukeliančių bakterijų. Tokius grybus uždarius hermetiškuose induose, susidarius anaerobinėms (be deguonies) sąlygoms, gali pradėti daugintis botulizmo bakterijos ir išskirti labai nuodingą egzotoksiną. Jei išpūstas stiklainio dangtelis, įtartina spalva – grybų vartoti negalima.

• Paruoštų valgyti grybų negalima palikti kitai dienai, o konservuotus reikėtų suvartoti per pusmetį.

• Jau paruoštus grybus reikia laikyti šaldytuve 0–6 °C temperatūroje.

• Geriausia grybauti anksti rytą, ypač švintant, tuomet grybai būna kietesni, tvirtesni. Grybauti tinka medinės ir plastikinės pintinės su tarpeliais.

• Einant į mišką patariama apsimauti ilgas kelnes, apsivilkti marškinius ilgomis rankovėmis, užsidėti kepurę, apsiauti batus aukštesniais aulais. Grįžus iš miško reikia apžiūrėti visą kūną, ar nėra įsisiurbusių erkių. Drabužius, su kuriais grybavote, reikėtų išpurtyti, išskalbti ir išdžiovinti.