Mokslininkai nuo 2010 iki 2018 metų nuolat rinko duomenis apie ryklių skrandžių turinį. Tik 2014 metais jie neaptiko kokių nors sausumos paukščių liekanų. 41 ryklio (iš 105 tirtų) skrandžiuose buvo aptikta sausumos paukščių liekanų. 19 iš tų paukštienos mėgėjų buvo jaunikliai. Vandens paukščių taip ir nebuvo surasta nei viename mėginyje.

Iš tiesų, tai nustebino mokslininkus. Viena vertus, jaunikliai dažnai ieško smulkesnio grobio ir laikosi arčiau paviršiaus. Tačiau kita vertus, iš kur jie gauna sausumos paukščių? Jei jie kaip nors ir susimedžiotų paukščių, tai kodėl ne tų, kurie laikosi virš vandens ir kartais ant jo net nutupia?

Mokslininkai įtarė, kad tai kaip nors susiję su šių paukščių migracija. Ir tai jie patvirtino – laikas, kuomet mėginiuose pasirodė sausumos paukščių liekanų, beveik visiškai sutapo su migracijos laiku. Taigi, paukščiai skrido virš vandens, kai buvo pagauti.

Tačiau jie greičiausiai nebuvo sumedžioti. Mokslininkai mano, kad rykliai sudoroja jau žuvusius paukščius. Jie krenta dėl pasikeitusių oro sąlygų, nuovargio ar, galbūt, senatvės. Tuomet jie žūva vandenyno bangose, kur juos suranda rykliai. Ypač jaunikliai, kuriems reikia tokio lengvo grobio.

Tuo tarpu vandens paukščiai yra pratę prie tokios aplinkos. Jie lengviau pakyla nuo vandens, jie gali plaukti, lengviau prisitaiko prie kintančių oro sąlygų. Tiesa, mokslininkai mano, kad rykliai tikriausiai suėda ir vieną kitą žuvusį vandens paukštį – jie tiesiog rečiau žūva ten, kur juos sudorotų rykliai.

Nors skamba tik kaip įdomus faktas, šis mokslinis atradimas keičia mūsų supratimą apie ryklių mitybą. Gali būti, kad žuvę paukščiai yra svarbi jauniklių dietos dalis, kol jie suauga ir tampa pajėgiais medžiotojais. Rudeninė paukščių migracija vyksta praktiškai tuo pat metu, kai vandenyne yra daugiausiai tigrinių ryklių jauniklių. Galiausiai, mokslininkai teigia, kad tai yra geras pavyzdys, kaip mažai mes vis dar suprantame apie ryšius tarp skirtingų rūšių, įskaitant sausumos ir vandens gyvūnų sąveiką.