„Jie turi įvairiausių dainų poravimosi metu – bendrauja, socializuojasi ir netgi pasidaro labai šnekūs“, – sako Tomas Suslovas, kartu su žmona įkūręs ežių veislyną.

„Patelė renkasi patiną ir, suleidus ežius, kaskart vyksta įdomus procesas: jie šoka, cypsi, skleidžia įvairius garsus. Praleidžia kartu apie savaitę, ar kas nors įvyko, žino tik jie, nes stebėti ir pastebėti to neįmanoma“, – tikina ežių augintoja Ugnė Suslovienė.

Nykštukinis Afrikos ežys, perpus mažesnis nei mums žinomas miškų gyvūnas, gali būti auginamas namuose.

Šie ežiai gali būti 90 skirtingų atspalvių ir spyglių raštų. „Nuo vaikystės žavėjo šis laukinis gyvūnas. Ne kartą teko ežius gelbėti nuo kelio.  Atsitiktinai sužinojome apie šią veislę ir taip įkūrėme veislyną“, – prisimena vyras.

Nelaisvėje ežiai gali išgyventi iki 10, o laisvėje – tik 3–4 metus.

Visa ežių auginimo namuose istorija, U. Suslovienės pasakojimu, prasidėjo Anglijoje. Vėliau naminiai ežiai paplito JAV. Ten labai populiarūs yra ir dabar.

„Tačiau istorija ne tokia maloni – pirmiausiai ežiai pradėti naudoti maistui, valgyta jų mėsa, taip pat spygliais buvo rašoma, kaip su plunksna“, – sako moteris.

Gindamasis ežys susisuka į taisyklingą kamuoliuką, o įmitusiam ežiui tai padaryti gali būti problema.

„Ežiukai turi daug bėgioti, todėl narvelyje turi turėti ratuką“, – aiškina vienas veislyno įkūrėjų. 

Laukinėje gamtoje ežiai laksto daug. Per naktį gali nubėgti 8–10 km. Panašių sąlygų judėti reikia ir namie laikomiems ežiams, mat jie linkę tukti.

Visur ežiai vaizduojami su obuoliu ant nugaros, tačiau realybėje jiems šis vaisius – nė motais, nes šie gyvūnai – vabzdžiaėdžiai.

Beje, savo mažose burnose jie dantų turi daugiau nei žmonės: nuo 36 iki 44.

Daugiau apie ežius – reportaže.